Kadras iš rež. Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, 2018 m.).

2018 m. „Scanoramos“ festivalyje įvyko Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, 2018 m.) premjera. Pačioje lapkričio pabaigoje filmas pradėjo keliauti po Lietuvos kino ekranus, iki šiol jį dar galima sutikti rimtąjį kiną rodančiose kino erdvėse. 

„Šaltasis karas“ – tai romantinė fantazija, vykstanti negailestingų XX a. istorinių įvykių, išskyrusių ne vieną porą ir sulaužiusių ne vieną likimą, fone ir pasižyminti dažnai neįtikinamais siužeto vingiais bei lemtingais susitikimais. Turinti minorinę šekspyrišką pabaigą, atkartojanti XIX a. romantizmo epochoje rekonstruotą Romeo ir Džuljetos naratyvą, kurio esminis buožas – kad tikra meilė visada išlieka, o prireikus ir miršta kartu.

Šią jausminės (arba aistrinės) meilės idėją, kurią kaip antitezę vadinamajai buržuazinei meilės sampratai XX a. septintajame dešimtmetyje sėkmingai išpopuliarino kairieji prancūzų intelektualai, komerciškai eksploatuoja populiarioji kultūra, ypač literatūra ir kinas.

Jis (Viktoras – Tomaszas Kotas) – inteligentas, dirigentas, chorvedys, važinėjantis po pokario Lenkiją ir ieškantis kuriamam tautiniam ansambliui dainininkų bei šokėjų. Ji (Zula – Joanna Kulig) – proletarė, nuo tėvo bandymo išprievartauti apsigynusi peiliu ir atsėdėjusi porą metų kalėjime. Ji jį sužavi savo aistringu dainavimu (meilės arija iš sovietinio miuziklo „Linksmieji vyrukai“ („Веселые ребята“, 1934 m., rež. Grigorijus Aleksandrovas), tad į jųdviejų santykį galima žvelgti ne tik per šekspyrišką amžinosios poros (eternal couple), bet ir per rodenišką amžinojo stabo (L’Éternelle idole) perspektyvą.

Kinematografine prasme filmas atiduoda duoklę kine populiariam femme fatale (lemtingos, fatališkos moters) naratyvui: tokį meną leidžia daryti filmo fabula, apie tai tiesiogiai kalba scena Belgrade (joje Jugoslavijos saugumiečiai sodina Viktorą į traukinį, vykstantį atgal į Paryžių, pastarasis prašo leisti jam pasilikti Belgrade, kad susitiktų į čia koncertuoti atvykusia Zula, o šie atšauna: „Rado mat lemtingą moterį.“).

Tačiau P. Pawlikowskis nėra tiek sentimentalus, kad kurtų tik romantinį istorinį filmą. Čia yra ir kitų lygmenų: vieni plėtojami plačiau, apie kitus tik užsimenama. Pirmiausia filmas yra gera istorinė rekonstrukcija, prie kurios įtikinamumo prisidėjo paties režisieriaus rūpestingai sukurta kadruotė (tai paminėta ir filmo titruose), o tada jos išpildymas nepriekaištinga scenografija ir tobulu filmavimo vietų parinkimu.

Kadras iš rež. Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, 2018 m.).

Pirmame plane – romantiškos meilės reprezentacija. Kaip romantinė utopija ji įtikinama. Tačiau dėl to, kad labai svarbūs dalykai pasakyti tik epizodiškai ir ne iki galo, aš šį P. Pawlikowskio filmą laikyčiau nepavykusiu. O tiksliau – nepribrendusiu, kaip ir filmo amžinosios poros meilė.

Istorinės atminties prasme filmas įdomus kaip priemonė, leidžianti šiek tiek pažinti, kaip sovietinio bloko šalyse tautinė kultūra buvo naudojama ideologijos tikslams. Filmo siužetas, besiplėtojantis tautinio ansamblio „Mazurka“ sukūrimo pokario Lenkijoje kontekste, liudija ir tai, kad tautinė kultūra buvo butaforinės sovietinės kultūros turinio vakuumą užpildanti priemonė. Kaip tai vyko Lietuvoje, pavyzdžiui, su Jonu Švedu ir jo ansambliu „Lietuva“, galėtų plačiau papasakoti sovietmečio tyrinėtoja Nerija Putinaitė.

Įdomus sociokultūrinis filmo matmuo. Ansamblio meno vadovas Viktoras, pasinaudodamas ansamblio gastrolėmis į Rytų Berlyną, pabėga į Vakarus (veiksmas vyksta 1952-aisiais, likus metams iki Berlyno sienos pastatymo), Zula lieka daryti karjerą ansamblyje ir tampa pagrindine jo šokėja, o galiausiai išteka už ansamblio techninio direktoriaus Kaczmareko (Borysas Szycas). Pastarasis – saugumo darbuotojas, per Zulą rinkęs informaciją apie Viktorą. Ji dėl savo kriminalinės biografijos pateko į ansamblį tik su sąlyga, kad taps saugumo agente.

Tokiu būdu padalindamas vaidmenis filmas vizualizuoja sovietinio režimo atliktos socialinės inžinerijos padarinius ir piešia suskirstytos visuomenės paveikslą: intelektualas emigrantas Viktoras, prie sistemos prisitaikiusi Zula ir kolaborantas bei karjeristas Kaczmarekas. Dar yra ansamblio choreografė Irena (mažas, bet svarus Agatos Kuleszos vaidmuo). Tai prie sistemos neprisitaikiusi inteligentė, pasitraukianti iš ansamblio (o kartu ir iš filmo siužeto), nes nesutinka su valdžios noru jį politizuoti.

Metasiužetiniame lygmenyje nekonsumuota Viktoro ir Zulos meilė reprezentuoja Lenkijos visuomenės suskaidymą ir socialiniu, ir dvasiniu lygmeniu (kurį filme ženklina įspūdingi sugriautos bažnyčios kadrai). Ji gali būti interpretuojama ir kaip dalies pokario Lenkijos visuomenės blaškymasis tarp Rytų ir Vakarų (ne atsitiktinai Zula dainuoja sovietinę dainą iš „Linksmųjų vyrukų“, kurią labai mėgo draugas Stalinas, o ją dainuojanti aktorė J. Kulig panėšėja į miuzikle vaidinusią Liubovę Orlovą).

Filmas įdomus dar ir tuo, kad parodo, jog dėl karo ir pokario represijų atsiradus visuomenės elito vakuumui jo vietą užėmė tas visuomenės sluoksnis, kuris kitoje istorinėje situacijoje ir dėl reikamų moralinių, dvasinių savybių neturėjimo, ir dėl intelektualinio potencialo stokos, ir dėl turimo nevisavertiškumo komplekso niekad nebūtų galėjęs juo tapti. Bet tapo, ir dabar tiek jo ribotumą, tiek kompleksus paveldėję vaikai kuria istoriją Vidurio ir Rytų Europoje (bei Lietuvoje). Šį sluoksnį filme reprezentuoja Zula, kuri vienoje scenoje sako Viktorui: „Aš nesu tokia gera, koks esi tu.“ Pastarasis šių žodžių nesupranta. Kaip ir to, kad Zula grįžta į sovietinę Lenkiją, šalį, kurioje dėl vykdomos socialinės inžinerijos ji įgijo socialinį statusą (ir galimybę reikštis), bet ne daugiau savivertės ar išminties.

Bet visa tai – metasiužetiniai elementai, potencialas, kurių filmas taip ir neišplėtojo. Jo pirmame plane – romantiškos meilės reprezentacija. Kaip romantinė utopija ji įtikinama (šį mano mintijimą patvirtina ir užsienio spaudos recenzijos: smoky-cool love story („dulsvai vėsi meilės istorija“, „Times“), faultless romantic epic („nepriekaištingas romantinis epas“, „The Economist“). Tačiau dėl to, kad labai svarbūs dalykai pasakyti tik epizodiškai ir ne iki galo, aš šį P. Pawlikowskio filmą laikyčiau nepavykusiu. O tiksliau – nepribrendusiu, kaip ir filmo amžinosios poros meilė.

Bet gal tokia yra mūsų rimtosios kultūros dvasia, gyvenanti Romeo ir Džuljetos inspiruotu romantinės meilės mitu. Jei taip, tai finalinė filmo scena yra dėsninga. Tikra meilė visada miršta kartu. Ir tada, ir dabar, ir per amžius. Tiesa, reikėtų pridėti, kad šiais laikais miršta net ne vieną kartą. Nes po to prisikelia. Tiksliau reinkarnuojasi, bet, kitaip negu „Švilpiko dienoje“, vaizdelis visada būna kitas.

Filmo anonsas: