G. Sungaila. cerkiew.pl nuotrauka

Diakono Gintaro Jurgio Sungailos laiškas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2018 m. Nr. 8) redaktoriui

Gerbiamas Redaktoriau,

artėja viena mylimiausių vaikų ir šeimų švenčių – šv. Kalėdos. Šventoji Šeima – šv. Juozapas, švč. Mergelė Marija ir Kūdikėlis Jėzus tapo kone labiausiai atpažįstamu Vakaruose šios šventės paveikslu. Visuomenėje netylant diskusijoms su šeima susijusiomis temomis, norėtųsi pakalbėti apie tai, kaip ir kodėl šeimos klausimai tapo problema tikintiesiems bei Bažnyčiai. Nors ir esu Ortodoksų Bažnyčios diakonas, apžvelgsiu visos krikščionijos patirtį.

Šventosios Šeimos paveikslas yra toks populiarus, kad retai susimąstoma, jog kultas pakankamai naujas. Katalikai, atėję į cerkves ir norintys įsigyti Šventosios Šeimos ikoną, nustemba, kad tokio ikonografinio žanro nėra. Šventosios Šeimos kultas ėmė formuotis Vakaruose tik XVII a., kada ir buvo nutapyti pirmieji paveikslai, bet tikrasis jo apogėjus prasidėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Popiežius Leonas XIII 1893 m. Šventosios Šeimos šventę įtraukė į Kristaus apsireiškimo oktavą ir nuo to laiko ji tapo katalikų liturginių metų dalimi.

Šventosios Šeimos kulto populiarėjimas Vakarų Bažnyčioje sutampa su objektyviu tokio šeimos modelio – tėvas, mama, vaikas – pavyzdžio poreikio didėjimu krikščionių šeimoms, be to, su nauju požiūriu į vaikus ir vaikystę. Juk ikimoderniais laikais žmonės dažniausiai gyveno ne šeimomis, bet didelėmis šeimynomis, kartu su broliais, tetomis, seneliais ir kitais artimiausiais giminaičiais po vienu stogu, o kartais ir su priglaustais negiminingais darbininkais ar tarnais. Esant dideliam kūdikių ir vaikų mirtingumui, dideliam darbščių rankų poreikiui, vaikai anksti pradėdavo dirbti, rūpintis ūkiu. Nuo to laiko, kai Philippe‘as Ariès išleido savo garsiąją studiją apie vaikystės istoriją, daugelis mokyklose gana anksti išmoko teiginį, kad senais laikais vaikai traktuoti kaip „maži suaugusieji“. Tik minėtame XVII a. po truputį pradėta žiūrėti į vaikus kaip į kitokius.

Vis dėlto gana retai susimąstoma, kaip greitai tie „mažieji suaugusieji“ tapdavo „tikrais“ suaugusiaisiais. Bizantijos teisė mergaitėms leido tekėti dvylikos, berniukams vesti – keturiolikos metų. Dabar jau kitaip nei „mergaitėmis“ ar „berniukais“ pavadinti tų vaikų neapsiverstų liežuvis, tačiau tais laikais tai buvo šeimos vyrai ir moterys, pradėdavę naujas šeimas. Ta pradžia nebuvo tokia sunki, kokia būtų šiandien, nes, kaip jau minėjome, dar neegzistavo vadinamoji branduolinė šeima, tėtis-mama-vaikas, todėl pasūpuoti mažutėlį galėjo ir teta, ir senelė.

Prasidėjus urbanizacijai, gamyklų statybai, agrarinis gyvenimo modelis ėmė griūti. Suaugusieji ir vaikai ėmė praleisti valandų valandas dirbdami naujai atsiradusioje nenutrūkstamoje gamyboje. Būtent tada labiausiai reikėjo įtvirtinti darbininkų, vaikų ir šeimos teises, kad šis visuomenės pamatas nesuirtų, bet išgyventų, nors ir naujoje formoje.

Tačiau dabar šeimai grėsmę kelia ne gamyklos ir ne kaimo gyvensenos griūtis, o atsiradęs naujas visuomenės fenomenas, apie kurio naujumą susimąstoma dar rečiau, nei apie vaikystės istoriją. Jei mano tėvo laikais, kai už lango buvo „brandusis socializmas“, daugelis tuokdavosi po armijos arba po instituto, kokių 19–24 metų, tai šiais laikais daugybė mano draugų, kurie artėja prie trisdešimties, vis dar neturi šeimų. Bičiuliai vokiečiai sako, kad ten tai tapo norma seniau, ir šiandien retas kas tuokiasi iki trisdešimties.

Kodėl užuot tuokęsi 12–14 metų, žmonės pradėjo tuoktis 19–24, o dabar ir 24–30 metų? Įvesta privaloma švietimo sistema, sukurta socialinės apsaugos sistema leido – užuot dirbus ūkyje ar gamykloje – vaikams žaisti, mokytis, o sistemos plėtra išplėtė „nesuaugusiųjų“ kategoriją taip, kad ji tapo atskira klase. Jei anksčiau buvo įprasta į pakopą tarp vaikystės ir šeimos kūrimo žvelgti kaip į pereinamą, tranzityvinę (pavyzdžiui, sociologas Talcottas Parsonsas), tai ilgainiui pradėta kalbėti apie savarankišką jaunimo kultūrą (ir subkultūras), kuri turi savo socialinius vaidmenis, ritualus ir santykius.

Ši nauja, po truputį užaugusi socialinė grupė, sudaryta iš jaunų žmonių, kurie jau nebe vaikai, bet dar ir ne suaugusieji, ypatingu būdu paskelbė apie save pasauliui 1968 m. Tada į gatves išėjo žmonių grupės, faktiškai neegzistavusios šimtmečiu anksčiau. JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Čekoslovakijoje ir kitur į gatves išėjo apie 18–24 m. amžiaus žmonės, kurie užuot tuokęsi, kūrę šeimas ar tyliai ruošdamiesi tam, nutarė keisti pasaulį.

Vieni jaunuoliai protestavo prieš karą, kiti – prieš kapitalizmą, treti – prieš komunizmą, dar kiti – prieš rasizmą... Kažkas po to sukūrė judėjimus, ginančius afroamerikiečių, moterų, seksualinių mažumų, gyvūnų ar kitas teises, kažkas įstojo į sektas, kultus ar naujai gimusius protestantiškus judėjimus, kažkas pasinėrė į akademinį gyvenimą (juk daugybė protestavusiųjų buvo studentai). Mūsų kraštuose ilgalaikės to pasekmės buvo kuriam laikui sustabdytos, nes jaunimo protestus sutraiškė sovietų režimas, o Vakarų naujovėms kelią užkirto geležinė uždanga.

Buvimas jaunu žmogumi be šeimos būtų neįmanomas, jei ne technologiniai laimėjimai reprodukcijos srityje. Šimtmečius santuokiniai santykiai siejosi su mirtimi, nes suartėjimas beveik visada reiškė nėštumą, o nėštumas – pavojų motinos ir kūdikio gyvybei. Gimdyti buvo pavojinga, o pagimdytajam išgyventi ir tapti suaugusiuoju buvo be galo sudėtinga. Pagal Dale‘o B. Martino pateikiamą įvertinimą, ikimoderniame pasaulyje tam, kad visuomenės skaičius išliktų toks, koks buvęs, kiekviena moteris turėjo gimdyti penkis kartus.

Žmonės stengėsi turėti daug vaikų dar ir todėl, kad tai buvo reikalinga patiems tėvams. Jei dabar auginti vaiką yra finansinė našta, tai ikimoderniais laikais vaikai ne tik padėdavo ūkyje, bet ir rūpindavosi tėvais senatvėje – juk pensijų sistemos pradėtos kurti tik XIX a. pabaigoje. Vaikai buvo ne našta, bet greičiau investicija.

Visa tai apsivertė aukštyn kojomis XX a. Vaikai ne tik nebegalėjo dirbti, bet ir dingo poreikis, kad jie rūpintųsi tėvais senatvėje, nes daugelį tų funkcijų perėmė valstybė. Dėl pagerėjusios medicinos tėvai galėjo nebesibaiminti, kad jei turės tik vieną, du ar tris vaikus, jie visi numirs nepasiekę brandos. Be to, atsiradusi kontracepcija ir kitos priemonės leido patenkinti kūno geidulius be nėštumo arba nutraukti nepageidautą nėštumą.

Tokia terpė – tobula paskata neskubėti kurti šeimos, gyventi sau. Tai tapo problema tradicinei Bažnyčiai, kuri negalėjo jaunimui pasiūlyti nieko pozityvaus – tik drausti nesantuokinius santykius, atsirandančią keistą jaunimo kultūrą ir siūlyti jauniems žmonėms tik greičiau tapti suaugusiaisiais, išeiti iš to limbo tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo (visas ištekinti ir visus sutuokti). Manau, kad tik į tai veda ir vieno lietuvių katalikų tradicionalisto išsakyta pozicija, jog „jaunimo problemos nėra, pats jaunimas yra problema“, kitaip tariant, krikščioniškoje visuomenėje jaunimas neturėtų egzistuoti.

Kitokį atsakymą pateikė modernizuotis bandę krikščionys. Ne veltui septintas dešimtmetis – ne tik studentų revoliucijų, bet ir charizminio atsinaujinimo judėjimo gimimo laikas. Šį judėjimą Jonas Paulius II pavadinimo „Bažnyčios šansu“, nes, ko gero, buvo akivaizdi jo sėkmė tarp jaunimo. Šiandien Vakaruose, tarp protestantų ir katalikų, matome ištisą krikščionišką jaunimo kultūrą su savo muzika, menu ir kitais atributais. Pats jaunimas įsitraukia į evangelizacijos darbą.

Kita vertus, kritikai teisingai pastebi, kad šis bandymas modernizuoti Bažnyčią jau savotiškai pralaimėjo. Daugybė žmonių, kurie septintame ir aštuntame dešimtmetyje priklausė krikščioniškam jaunimui, dabar nebėra Bažnyčioje arba yra pasyvūs. Katalikų seminarijos kenčia nuo pašaukimų krizės būtent todėl, kad jauni žmonės nenori paskirti savo gyvenimo Kristui ir Bažnyčiai.

Viešpaties gimimas. XVII a. ortodoksų ikona. Atėnų Benaki Muziejaus iliustracija

Ar Šventosios Šeimos paveiksle pateikiamas pavyzdinis modernios šeimos modelis vis dar yra svarbus Bažnyčiai? Kol kito nėra, tai vienintelis šiaudas, kurio galima griebtis. Kita vertus, tradicinė Rytų Bažnyčios šv. Kalėdų ikona vaizduoja kitokią šeimą. Jos cent­re – Kristus, kaip Avinėlis esantis tvarte (oloje), o aplink Jį – Bažnyčia (Dievo Motina, piemenėliai, angelai, Juozapas, bet Juozapas – pakraštyje). Kaip per bizantišką atnašų Komunijai paruošimo apeigą – Proskomidiją – centre statomas Avinėlis (jį simbolizuoja iš duonos išpjautas „kubas“), o aplink jį ant patenos dėliojamos duonos dalelės, simbolizuojančios Bažnyčios narius, taip šv. Kalėdų ikonoje Bažnyčia supa savo Viešpatį. Čia nesureikšminamas joks Bažnyčios narys ar nariai, o visi jie yra ratu – tik Dievo Motina yra arčiau kaip pirmoji tarp Bažnyčios narių, visų Užtarėja.

Šeima, kaip Mažoji Bažnyčia, turi atkartoti Visuotinės Bažnyčios paveikslą. Istoriškai ji tai darė įvairiais būdais. Bet kol šeima nepamirš šios savo prigimties, kol kalėdaitis Kūčių vakarą bus Švenčiausiosios Komunijos provaizdis, o ne vienas iš valgių, tol krikščionį lydės viltis ir ramybė, nes, nepaisant visų socialinių karų, tikėjimo akys matys, kad Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, gyvens kad ir kokios būtų sąlygos.

Su linkėjimais švenčių proga,

Varšuva, 2018 m. gruodžio 3 d.

Naujasis židinys