Operos solistė Eglė Šidlauskaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

Mecosopranas EGLĖ ŠIDLAUSKAITĖ įkūnija kiekvieno atpažįstamą veikėją, tikrą auklės idealą – Merę Popins – operoje „Penki Merės stebuklai“ (kompozitorė – Raminta Šerkšnytė, libreto autorė – Ramutė Skučaitė; Lietuvos kompozitorių sąjungos ši opera išrinkta geriausiu 2017 m. kūriniu, nominuota už įtaigią muzikos ir dramos jungtį).

Amerikiečių–kanadiečių rašytojos Pamelos Travers sukurtos „Merės Popins“ 30-mečio akivaizdoje – pokalbis su E. Šidlauskaite.

Merė Popins

Egle, kurdama vaidmenį pirmiausia turite jį pati įsivaizduoti, kad ir vadovaudamasi režisieriaus nurodymais. Pasidalinkite, kokią įsivaizduojate Merę Popins.

Režisierius turi savo idėją, ją perleidi per save ir turi sukurti personažą, kokį režisierius įsivaizduoja. Iš tiesų sukurti kostiumai man ir nusako, kokią Merę įsivaizduoti. Tai pasakų būtybė, atėjusi į šį pasaulį suteikti džiaugsmo vaikams. Tas suknelės lengvumas būtent ir įprasmina Merę. Ją vaizduojuosi pagal stilistės, režisieriaus apibūdinimus.

Ji – plaukianti, ji – lengva kaip pūkelis, ji – ne realus personažas, ne gyvenimo personažas. Režisieriaus sumanymu, ji atkeliauja iš veidrodžio, tai ir nusako, kad ji nežemiška būtybė. Mano užduotis – perteikti Merės lengvumą, laisvumą, nepriklausymą šiam pasauliui.

Merė Popins P. Travers įprasminta kaip ganėtinai griežta, reikli, principinga, įnoringa, savimi besižavinti ir patenkinta veikėja. Koks jūsų auklės idealas?

Kaip minėjau, mano kurta auklė yra ne šios žemės būtybė, ji yra vaikų vaizduotės vaisius, tobula draugė, tobula mama.

Vaikystėje neturėjau auklės, tėvai neišgalėjo samdyti. Jeigu būčiau vaikas, manau, norėčiau tos mielos, šiltos, globėjiškos auklės. 

Kokia ta jūsų paminėta tobula mama?

Vaikams tobula mama – kuri prieis, pasirūpins, pabučiuos, kuri papūs rankytę, jeigu skauda, kuri priglaus ir kuri nebars. Jeigu galvojame apie realią mamą, tai ji nėra vien tik myluojanti vaiką, bet ir sudraudžianti, pabaudžianti jį. Vaikų pasaulyje egzistuoja tik geroji mamos pusė. Tokią Merę perteikiu ir aš – švelnią, globėjišką, kuri nepyksta, kuri nebara, kuri nepasako vaikams griežtai arba, jeigu ką nors ir paliepia, pavyzdžiui, išsivalyti dantis, tai vis tiek ieško būdų, kaip prieiti prie vaiko, kaip jam pateikti pareigą ne kaip būtinybę, o kaip stebuklą. 

Merė Popins turi reikmenų krepšį, lagaminą, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodo tuščias, tačiau iš tiesų jame sudėti reikalingiausi daiktai. Jūs, kaip Merė Popins, sudėkite savąjį – kokie jums atrodytų auklei reikšmingi daiktai?

Jeigu vaizduojamės, tai pirmiausia būtų burtų lazdelė, kuri leidžia išpildyti bet kurį vaiko norą. Ir gal dienoraštis, kuriame būtų užrašyta kiekviena vaiko diena, kiekvienas jo patyrimas.

Kas jį skaitytų – vaikai, kai jau užaugs, jų tėvai ar auklė?

Skaitytų vaikai, kai jau suaugtų, kartu su tėvais.

Manau, pirmąsias dienas – poelgius, patyrimus – viską užfiksuoti labai vertinga. Juk tai pats įdomiausias momentas žmogaus gyvenime. Kaip įdomu paskaityti apie tai, ko negali prisiminti.

O pati ar rašote dienoraštį?

Bandžiau keletą kartų rašyti, bet po dviejų dienų viskas baigdavosi, nes pritrūkdavo kantrybės. Bet, jeigu kartais randu tuos po truputį pradėtus rašyti dienoraščius ir juos paskaitau, visados pagalvoju: kodėl netęsiau? Nes skaityti iš tikrųjų labai įdomu.

Merė Popins vaikams duoda gėrimo iš butelio su etikete „Vienas arbatinis šaukštelis einant gulti“. Kiekvienam ir pačiai Merei gėrimas yra skirtingo, jam malonaus skonio. Kokio skonio gėrimo norėtumėte išgerti eidama gulti?

Tokio, kuris iš karto nuneštų į sapnų šalį, kad sapnuočiau ne košmarus, o ką nors gražaus ir tyra.

Dažnai sapnuojate? Ir ar spalvoti jūsų sapnai?

Taip, dažnai. Visokių sapnų būna. Esu tiesiog palikusi juos savo valiai – kokie yra, tokie yra.

Eglė Šidlauskaitė – Merė Popins. Martyno Aleksos nuotrauka

EGLĖ ŠIDLAUSKAITĖ: Aš labai džiaugiuosi, kad turiu šitą talentą. Dainavimą! Tai yra labai daug. Ką daugiau norėčiau lavinti? Vidinę laisvę. Laisvę būti tuo, kas esu iš tikrųjų.

Vaikystė ir šiandiena

Istorija apie Merę Popins vyksta Vyšnių gatvėje, kuri labai gražiai perteikta ir operoje. Egle, papasakokite, kokiuose namuose, kokioje gatvėje, skersgatvyje bėgo jūsų vaikystės dienos, kur gimėte, augote, kur ir kaip gyvenate šiandien?

Nebus taip romantiška kaip Vyšnių gatvė. Tai buvo Kaunas, šešiolikos aukštų pastatas šalia parko, tai nebuvo taip jau gražu – sovietinis pastatas, pats paprasčiausias.

O šiandien gyvenu Vienoje, pačiame centre, visai netoli operos, pastate, pro kurį kiekvieną dieną pravažiuoja ne viena karieta. Tad atsikeliu rytą ir pasijaučiu kaip viduramžiuose (juokiasi). Šiandien daugiau pasakos.

Kokia muzika skambėjo jūsų ankstyvaisiais gyvenimo metais?

Galima sakyti, esu užaugusi Kauno muzikiniame teatre. Yra daug mano interviu apie tai, nes visi dažniausiai klausia apie vaikystę. Ir mano tėtis Romualdas Šidlauskas, ir mama Birutė Šidlauskienė dirbo Kauno muzikiniame teatre, tad man vaikystėje visi buvę kolegos dėdės, tetos dabar yra tikri kolegos, sektini pavyzdžiai. Aš visą laiką su muzika. Aišku, tada daugiau mėgau spektaklius vaikams – baletus labiau negu operas. Beje, operą labai vėlai teko pažiūrėti. 

Kodėl?

Tiesiog Kauno muzikiniame teatre visą laiką vyravo operetė, operos rodytos retai. Be to, tėvai vaikystėje nelabai norėdavo į operas vestis, manė, kad bus nuobodu.

Vėliau ilgą laiką buvau susižavėjusi dramos teatru, tad pati neidavau į operas.

Mylimiausias aktorius buvo Egidijus Stancikas, jis buvo mums sektinas pavyzdys. Taip pat dažnai lankydavausi lėlių teatre, irgi turėjau labai mėgstamą aktorių – Vaidą Makselį, kuris vėliau išvyko į Kanadą.

Talentas ir mokytojas

Ir literatūros kūrinyje, ir operoje Benksų vaikai susitinka su išraiškinga veikėja – šokančia karve. Jai tarp ragų įstrigusi žvaigždė, kuri suprastina kaip talentas – gebėjimas šokti. Kaip jūs suvokiate talentą?

Šiandien pasakyčiau labai paprastai: talentas yra tam tikri fiziniai žmogaus kūno duomenys. Visą laiką žavimasi talentais, nes talentas asocijuojasi su palaiminimu, Dievo apdovanojimu. Bet talentas yra tarsi Dievo įrankis, kuriuo nubrėžiamas labai tikslus kelias, kurio praktiškai negali pakeisti. Taigi talentas tave tarsi netgi įkalina, nes esi įpareigotas keliauti tuo keliu, nepasirinkti nieko kita. Galbūt skamba labai pesimistiškai...

Talentas – mano gebėjimas dainuoti – man iš dalies ir nubrėžė kelią, tačiau eiti juo visada labai norėjau pati. Talentas iš dalies yra Dievo bausmė, bet kartu ir Dievo dovana – priklauso nuo to, kaip pats jautiesi.

Kaip jaučiatės jūs?

Man tai yra Dievo kelias. Jame yra ir tamsos, ir šviesos, yra labai gražių momentų ir daug iššūkių, kurie reikalauja atsakomybės, bet iš esmės tai yra begalinės meilės ir atsidavimo kelias.

Koks jums didžiausias iššūkis tame kelyje?

Kiekvienas vaidmuo yra iššūkis, nes kiekvienas priverčia augti, tobulėti. Bet iš tiesų iššūkis yra tada, kai sirgdamas, tiesiog negalėdamas eiti į sceną stovi prie jos ir renkiesi – arba rizikuoji ir eini į sceną, arba atšauki savo pasirodymą, tačiau tau gresia tam tikros sankcijos, tad iš esmės tu netgi nelabai gali atsisakyti...

Man taip buvo Kardifo konkurse. Ten buvome priimti kaip karaliai, visur lydimi, puikiai viskas suplanuota, numatyta, viskuo pasirūpinta; daugybė interviu, esi pristatomas kaip žvaigždė. Tačiau tuo metu nebuvau visiškai pasveikusi po stipraus viruso, ir per pirmąsias repeticijas pasireiškė didelių sveikatos problemų. Finalinis Kardifo koncertas man ir buvo tas pasirinkimo iššūkis, ar eiti dainuoti nežinant, ar pavyks, ar neiti, prisiimant visą atsakomybę, kurią pareikš organizatoriai. Tai ir yra didžiausi iššūkiai, kai nesi geros formos, kai sergi, bet tiesiog privalai eiti į sceną ir parodyti, ką gali geriausia.

Talentui taip pat reikalingas mokytojas – koks jis turėtų būti?

Pati dabar esu mokytoja ir pati mokausi mokymo paslapčių – kaip būti mokytoju. Pirmiausia mokytojas turi visą laiką mokytis pats. Taigi kaip ilgą laiką mokiausi dainavimo paslapčių, taip dabar mokausi, kaip būti mokytoja, kaip įgytas žinias perduoti jaunesniajai kartai – savo studentams. Tai nereiškia, kad turi važiuoti klausyti kursų, mokytis ta tiesiogine prasme – ne. Mokytis reikia iš savo mokinio, siekti jį suprasti, pastebėti ir suvokti, ko jam dar trūksta ar kurioje vietoje jis dar klūpčioja.

Mokytojui reikalinga kantrybė, ištvermė, pakantumas, tačiau pirmiausia mokytojas, – kalbu apie dainavimo sritį, – turi pats išsiaiškinti šią materiją. Mokytojo ir mokinio santykiai turi būti pagrįsti pagarba ir lygiavertiškumu. Mano įsitikinimu, kol aš mokausi, tol galiu susikalbėti su studentais, o jeigu kada nustosiu mokytis – neberasiu kalbos su jais.

Kas jūsų mokytojas, autoritetas kaip operos solistei, žmogui apskritai?

Man mokytojas yra tas žmogus, kuris pirmiausia tau skleidžia meilę. Nesvarbu, ar tai kritika, ar pamokymai – bet viskas vyksta su šia energija, tai gali būti ir pyktis. Ir pati kaip mokytoja pirmiausia einu su šiuo, sakykime, šeštu jausmu – klausdama savo esybės: ko tam žmogui iš manęs reikia?

Galiu pasakyti, kad tokį mokytoją jau buvau sutikusi ir turėjau gan ilgą laiką. Jis jau paliko šį pasaulį. Iš tiesų už tai, kur dabar esu, ką esu pasiekusi, labai didele dalimi ačiū jam – Vincenzo Manno.

Kokių talentų, gebėjimų dar turite, norėtumėte lavinti?

Aš labai džiaugiuosi, kad turiu šitą talentą. Dainavimą! Tai yra labai daug. Ką daugiau norėčiau lavinti? Vidinę laisvę. Laisvę būti tuo, kas esu iš tikrųjų.

Egle, ką ypatingiausio teko jums patirti, sukurti operoje?

Mano didžiausias pasiekimas – savęs atradimas.

Operoje pasiekimų – taip! Žiūrėdama į biografiją galiu pasakyti: „Tą partiją jau dainavau, tą irgi...“ Kaip mano balso tipo vieni aukščiausių pasiekimų yra Eboli, Romeo... Tokiam jaunam žmogui tai jau yra daug, bet man tai – joks pasiekimas. Man iššūkis ir pasiekimas yra kiekvienas vaidmuo, ir tas, kurį ateityje dainuosiu, ir tas, kurį dabar dainuoju. Kas kartą išeiti į sceną – kaip naujas pasiekimas, kas kartą tarsi turime įrodyti iš naujo – pasiekti publikos palankumą.

Kokiu būdu ieškote savęs ir atrandate?

Atrasti save – ir buvo pirmiausia suvokti, kad ne kažkas kitas mane padarys laimingą, bet tik pati galiu padaryti save laimingą. Tą harmoniją, meilę atrasti, suprantant, kad tai jau turiu, ir taip gyventi, kurti. Kai mokomės, užsibrėžiame tikslus, sakome: „Tik kai pasieksime tą lygį, išplauksime į tuos vandenis – būsime laimingi“, ar ne? Bet dažnai ta meilė, ramybė, džiaugsmas taip ir neateina, nes pasiekęs aukštumas, tikslą suvoki, kad ne tai yra laimės šaltinis. Mano gyvenime irgi buvo toks laikas, kai tikėjau šia iliuzija ir siekiau karjeros. Tačiau pasiekti tam tikri laipteliai leido suvokti, kad tai nėra mano siekiamybė. Tik atradusi vidinę harmoniją, supratusi, kad laimė slypi viduje, įgijau laisvę eiti ir daryti tai, ką šiuo metu mane skatina gyvenimas – dainuoti ir dalintis visa tuo su publika.

Jei ne operos soliste, kuo gyvenime norėtumėte būti?

Bet kas (juokiasi). Bet kuri sritis.

Kai ateiname į šitą pasaulį, kažkas mus veda tam tikru keliu, ir mane vedė būtent į tai. Negaliu pasakyti, kiek tas susidomėjimas būtų ilgalaikis, bet šiandien mane lygiai taip pat domintų šokis, kitos meno sritys, kelionės, tiesiog patirti pasaulį.

Dažnai būna, kad tiesiog jauti, jog tas susidomėjimas yra trumpalaikis. Džiaugiuosi, kad opera yra neišsemiama. Tai yra neišsemiama sritis – bent jau man.

Kas kartą susitikimas su nauju režisieriumi ar dirigentu, netgi kolega atneša vis ką nors nauja, nepaliaujamai vyksta atradimų.

Operos solistė Eglė Šidlauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

EGLĖ ŠIDLAUSKAITĖ: Žmogiškumas man pirmiausia yra suprasti kitą, kaip supranti save – jį priimti, jį matyti. Dažnai gyvenime matome tik save. Bet keisčiausias paradoksas, kad, kai pradedi matyti save iš tikrųjų, tada pradedi puikiai matyti ir kitus.

Žiūrovai

Kokia jums atrodo jauniausių žiūrovų auditorija?

Tai didžiausi mano gerbėjai, nes Merė – pagrindinis personažas, geras personažas, tad daugiausia aplodismentų susilaukiu iš būtent šių žiūrovų.

Jeigu esi visiškai atsidavęs savo personažui, operai, tiki tuo, ką darai, vaikai labai greitai įsijaučia ir įsitraukia į tavo vaidinamo personažo istoriją. Jie reaguoja labai įvairiai, kartais susirenka visi prie orkestro ložės ir stebi, kartais pradeda netgi dainuoti kartu su tavimi. Vaikai yra kur kas laisvesni negu suaugusieji, nes šie paiso taisyklių – tai galima, to negalima. O vaikai gali pradėti dainuoti kartu su tavimi, gali kada nori ploti, šaukti. Vaikų auditorija yra tiesiog gyvybingesnė, ir tai labai smagu. 

Ar netrikdo dainuojant, vaidinant tokios gyvos reakcijos?

Mes jau esame prie visko pripratę – ir prie telefonų skambėjimo, ir prie visa kita. Vaikai mažiausiai trikdo, o jų gyvos reakcijos yra pats maloniausias dalykas.

Kokia jums lietuvių auditorija apskritai?

Lietuvių auditorija, ypač suaugusiųjų, yra šiek tiek konservatyvi. Žmonės bijo ne laiku paploti, pasielgti nederamai, pernelyg stipriai sureaguoti. Bet taip pat esame atviri, jeigu žmonės spektaklio metu daugiau susikaupę, tai po spektaklio tikrai ir atsistoję paplos, ir pašauks.

Kokia auditorija jums artimiausia?

Labai gaila Vilniaus auditorijos, vis dėlto pasirinksiu Kauno publiką, nes tai gimtasis miestas, ir gal man pačiai tiesiog maloniausia ten dainuoti, nes dažniausiai klauso visi artimieji, draugai, pažįstami. Visada labai malonu sulaukti aplodismentų savo mieste, ten, kur pradėjau savo kelią, iš žiūrovų, kurie matė mano pirmuosius žingsnius, mano augimą.

Žmogiškumas

Ką jums asmeniškai reiškia kategorijos „geras“, „blogas“, „gražus“, „bjaurus“?

Jeigu atvirai – nieko, nes kiekvieno asmens nuomonė yra jo asmeninė. Labiausiai vertinu kritiką, kai ne sakoma vien „geras–blogas“, „patiko–nepatiko“ arba „gražus–bjaurus“, bet nurodoma konkrečiai, išvardijamos detalės.

Mes iš tiesų turime būti pripratę prie kritikos, nes mus kritikuoja nuo pat studijų pradžios – visi, kas tik netingi! Publika kritikuoja, dirigentas kritikuoja, režisierius kritikuoja, netgi tie patys choro artistai irgi kritikuoja, ir kolegos kritikuoja.

Kas jums gyvenime yra gėris ir grožis? Kaip tai iliustruotumėte?

Gėris ir grožis yra viskas, kas yra harmoninga su manimi. Kartais netgi pati negaliu įvardyti, ar tai yra gražu, ar bjauru, nes tiesiog tai tik vertinimas, kuris dažnai būna niekuo nepagrįstas. Ta pati rudens diena gali būti graži, gali būti bjauri, priklausomai nuo mūsų pačių savijautos. Net tas pats lietus kartais gali atrodyti romantiškas ir viliojantis. O kitą kartą, kai tau šalta, sakai: „Oi, koks bjaurus oras lauke.“ Tad man asmeniškai šitos sąvokos per daug subjektyvios. Pastaruoju metu stengiuosi jų nevartoti.

Merės Popins istorijoje reikšmingi šešėliai. Egle, kas jums yra šešėlis?

Šešėlis yra mano baimė. Baimė nepatirto, neatrasto, nebandyto. O ta baimė yra mano dalis. Jeigu pradedu matyti tą savo dalį, suvokiu, kad baimė negali manęs paveikti, užvaldyti. Taip ir šešėlis yra tik atspindys kažko. Jeigu jį pamatai, supranti, kad tai yra šešėlis, lygiai taip pat ir baimė – jeigu ją pamatai, jos nebelieka.

Kas jums yra moteriškumas, žmogiškumas?

Moteriškumas man yra tik tam tikra sąvoka, kuri, kaip esame įpratę visuomenėje, nurodo mano lytį ir tam tikras prievoles, taisykles, kaip turiu elgtis šioje visuomenėje. Galima sakyti, kad mane tarytum šiek tiek įkalina, bet ne blogąja prasme – tiesiog nustato tam tikras ribas. Tai nereiškia, kad suprasdama, jog tai yra tik tam tikras apibūdinimas, kurio atsisakius gali tapti vyru, pradėsiu elgtis kitaip. Tiesiog šis suvokimas mane išlaisvina. Bet tai nereiškia, kad imsiu keisti savo gyvenimo vaidmenį, nebebūti moteriška ir t. t. Tiesiog žaidžiu pagal šias taisykles, ir viskas. Tai ir yra moteris. Mano karjerai moteris, moteriškumas jokios įtakos neturi. Jaučiuosi turinti tokias pat privilegijas, kaip ir vyrai. Gal XXI amžiuje tas konfliktas – moteriškumo ir vyriškumo – jaučiamas mažesnis.

O žmogiškumas man pirmiausia yra suprasti kitą, kaip supranti save – jį priimti, jį matyti. Dažnai gyvenime matome tik save. Bet keisčiausias paradoksas, kad, kai pradedi matyti save iš tikrųjų, tada pradedi puikiai matyti ir kitus. Pradedi suprasti kitus. Kol nematome tikrojo savęs, esame labai toli nuo kitų.

Eglė Šidlauskaitė – Merė Popins. Martyno Aleksos nuotrauka

Tėvai

Operoje „Penki Merės stebuklai“ vaikų motina – ponia Benks – visur dalyvauja, skuba, lekia. Pasidalinkite savo motinos idealo vaizdiniu.

Neturiu šios patirties, tad galiu tik pabandyti įsivaizduoti. Motina pirmiausia yra vaikų mama, nes motinos vaidmuo įgyjamas tada, kai susilaukiama vaikų. Vaikai, rūpinimasis jais kuria tavo, kaip motinos, suvokimą. Vaikai svarbūs, jie turi būti svarbūs. Karjeros klausimai ir visa kita būtų sprendžiami tuo metu, nes man nepriimtina, kad „pagimdžiau, ir tiek“, tai yra atsakomybė.

Kokias matote šiuolaikines mamas, tėvus, kiek ir kaip jie moka būti su vaiku?

Kaip yra pasakyta, vaikai renkasi tėvus, tad visi vaikai ateina į tas šeimas, į kurias jie turi ateiti, jie turi tas motinas ir tuos tėvus, kuriuos jiems reikia turėti. Mes visą laiką bandome įsivaizduoti, kaip turėtų būti, bet nereiškia, kad taip turi būti, kad tai geriausia tam vaikui. Net ir pats blogiausias tėtis arba mama vis tiek yra tėtis ir mama. Vienokių ar kitokių pamokų jie išmoko savo vaiką.

Kelionės

Noriu, kad pakeliautumėte. Pirmiausia nusakykite, kas jums yra kelionė, ir pasidalinkite ypatingiausia patirtimi, giliausią įspūdį palikusia vieta.

Kelionė – tai pirmiausia nauji potyriai, nauji išgyvenimai. Kiekvieną dieną patiriame ką nors nauja – tai galėčiau pavadinti mūsų kelione. Jeigu tikrąja prasme, gyvenime kartais tik po kurio laiko, kai sugrįžti į tam tikras praeities akimirkas, imi suvokti, kad ta vieta buvo išskirtinė. Kai kur nors atvykstu, mane pasitinka begalė naujų patyrimų, išgyvenimų... Tą akimirką tiesiog mėgaujiesi, ir tiek. Dažniausiai tiktai po kurio laiko suteikiame vertę tai vietai. Man tokia vertybė yra Viena, kur dabar gyvenu.

Prieš penkiolika metų pirmą kartą atvykau į Vieną, tai buvo ekskursinė kelionė, ir šiame mieste praleidau vieną dieną, toliau keliavau į Italiją. Bet šis miestas man paliko nežmoniškai didelį įspūdį – vietos grožis, iškilmingumas, visa ta įvairių kultūrų dvasia vienoje vietoje, ypač Wolfgango Amadeus Mozarto, Antonio Vivaldi laikų dvarų kultūra.

Viskas tuo pasibaigė, iki kol po penkiolikos metų vėl atvykau į Vieną jau su draugu čia gyventi. Taip įvyko dviejų laikotarpių sujungimas ir suvokimas, kodėl man taip stipriai įstrigo pirmą kartą šitas miestas, kuriame dabar turiu galimybę gyventi.

Kokį būdą keliauti – laivu, lėktuvu, automobiliu, traukiniu, pėsčiomis ir kt., – renkatės jūs?

Greičiausia lėktuvu. Ne visada smagiausia, ypač jeigu yra turbulencija. Iš tikrųjų keliavimo smagumą lemia ne tiek transporto priemonė, kiek su kuo keliauji. Ilgą laiką keliaudavau viena, tada laukdavau, kad kuo greičiau pasibaigtų kelionė. Dabar galiu keliauti su draugu, draugo šeima, todėl kur kas maloniau. Galbūt kaip transporto priemonę rinkčiausi automobilį, nes atrodo saugiausia.

Merės Popins istorija prasideda, kai ji atkeliauja pas Benksus su Rytų vėju. Kas jums yra vėjas? Kaip jį jaučiate, kokį renkatės?

Vėjas yra vėjas. Vėjas yra tam tikra kryptis. O kryptis būna palanki arba nepalanki. Aišku, visada smagu, kai yra palanki kryptis. Bet kartais gera ir štilis. Tiesiog būti vienoje vietoje ir mėgautis.

Merė Popins visus paukščius, sakydama, kad jie visi vienodi, vadindavo žvirbliais. Kas jums yra paukštis?

Man paukštis visą laiką asocijavosi su laisve. Atrodo, kad jis gali pakilti ir skristi ten, kur nori. Galiu sakyti, kad praeityje irgi norėjau būti tas paukštis, pasirinkti kryptį ir skristi ten, kur surasi laimę, bet iš tikrųjų laimė jau čia ir dabar viduje.

Galėdama pavirsti paukščiu, kuriuo norėtumėte?

Nežinau, man ir ta pati višta labai gerai (juokiasi).

Eglė Šidlauskaitė – Merė Popins. Martyno Aleksos nuotrauka

EGLĖ ŠIDLAUSKAITĖ: Kiekvieną dieną mūsų gyvenime įvyksta stebuklų, tad palinkėčiau mažiesiems žiūrovams pamatyti tuos mažus stebuklus. Neieškoti didelių stebuklų. Kiekviena diena jau pati yra stebuklas mūsų gyvenime.

Koks literatūros pasaulio veikėjas jus labiausiai sužavėjo?

Man labai patiko Pepė Ilgakojinė, nes ji irgi buvo visiškai laisva, ėjo prieš visas taisykles, darė tai, ką norėjo, ir surado visoms problemoms išeitis.

Kiek jums svarbi išvaizda, atrodymas?

Man atrodo, aš savęs nematau tokios, kokią mane mato kiti, ir atrodo, kad man trūksta tai to, tai ano, kad aš negraži ir pan., o visi kiti sako, kad viskas labai gražu ir jiems viskas patinka.

Amžinos kovos tarp grožio ir negrožio, savęs priėmimo ir nepriėmimo akivaizdoje galiausiai suvokiau, kad iš tikrųjų tai yra nesvarbu. Galbūt mums grožis yra svarbu, kol esame jauni, ieškome partnerio, norime patikti. Partnerystėje, būnant su kažkuo, grožis ne toks svarbus. Daug svarbiau – tarpusavio supratimas. 

Merės Popins istorijoje labai gražus vaikų patyrimas danguje stebint krintančias žvaigždes. Kas jums yra dangus? Kokį jį rinktumėtės matyti, stebėti?

Man dangus iš tikrųjų yra žmogaus sąmonė. Ji gali būti debesuota, apsiniaukusi arba skaidri – pilna žvaigždžių ir šviesos. Žinoma, rinkčiausi skaidrų dangų, kuriame matosi saulė, žvaigždės naktį. O apsiniaukęs dangus dažniausiai ir yra visų mūsų problemų šaltinis.

Sako, krintant žvaigždei reikia sugalvoti norą, ir jis išsipildo. Tad jūsų noras kaip linkėjimas sau, taip pat linkėjimas operos menui ir žiūrovams, kai krinta begalė žvaigždžių.

Kai krinta begalė žvaigždžių, norėčiau, kad ir mano širdyje, ir žiūrovų širdyse išliktų tyras dangus. 

Pokalbio pabaigoje jūs kaip Merė kokius penkis stebuklus padovanotumėte?

Kiekvieną dieną mūsų gyvenime įvyksta stebuklų, tad palinkėčiau mažiesiems žiūrovams pamatyti tuos mažus stebuklus. Neieškoti didelių stebuklų. Kiekviena diena jau pati yra stebuklas mūsų gyvenime.