Šv. Jokūbo ligoninės projekto vizualizacija

Kiekvienos kultūros pagrindą sudaro per 90 procentų paveldo ir keli procentai inovacijų, kurias įneša kiekviena karta. Tokios nuomonės laikosi žymiausi pasaulio antropologai. Pasak dailės istorikės Jūratės Markevičienės, toks santykis lemia kultūrų išlikimą, kurio apsaugojimui būtini teisingi moksliniai tyrimai. Bet ar visada jie atliekami teisingai? Vadinamojo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymo projekto istorija atskleidžia, kad ne visada. Ši istorija  sukėlė didelį rezonansą visuomenėje: pamatėme, kad trūksta žinių apie mūsų istoriją, mažai išmanome apie kultūros vertybes, o valstybinės institucijos, kurių priedermė ginti šias vertybes, sudaro sąlygas agresyviam užstatymui.

Dailės istorikė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dailės istorikė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, vasarą skyrusi kelias laisvas dienas  kartografinės medžiagos apie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, vienuolyną ir Šv. Jokūbo ligoninę rinkimui, teigia, kad ir šiuo atveju nutiko tokia pati situacija, kaip ir vystant „Misionierių sodų“ projektą: neteisėtai padalintas didžiulis vientisas sklypas, prieš tai neatlikus istorinių tyrimų. „Tai buvo didžiulė vientisa teritorija, kurią reikėjo sutvarkyti, tačiau viso komplekso privatizavimo pradžioje buvo žiūrima kažkam naudingų dalykų – kaip padalyti šią teritoriją, o nežiūrėta esmės“.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, vienuolyno ir Šv. Jokūbo ligoninės istorija yra neatsiejama Vilniaus miesto istorijos dalis, apie kurią gruodžio 13 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusiame kultūros vakare „Ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo istorijos vingiais“ pasakojo Kultūros paveldo centro Urbanizuotų vietovių poskyrio vedėja architektė Violeta  Bruzgelevičiūtė, tyrinėjusi šio ansamblio istoriją nuo XVI a. iki XXI a. pradžios.

Apie pastarųjų metų ligoninės prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios peripetijas antrojoje vakaro dalyje susirinkusiems pasakojo asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ atstovė Rasa Kalinauskaitė.

Šv. Jokūbo ligoninė garsėjo savo gydytojais 

Apie 1640-uosius metus Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius skyrė 40 000 auksinų Vilniaus dominikonams bažnyčios ir vienuolyno statybai Lukiškių priemiesčio vargingųjų miestiečių kapinėse. 1642 m. dominikonai pastatė medinę Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, o netrukus iškilo ir vienuolynas. 1677 m. buvo įsteigta parapija, veikusi iki 1948 m. Per  karą su Rusija 1654–1667 m. sudegė medinė Lukiškių bažnyčia ir vienuolynas. Mūrinė bažnyčia buvo atstatyta 1722 m., o vienuolynas – 1739 m. Iki XX a. pradžios Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su vienuolynu buvo svarbiausias šios vietovės akcentas.

Stanislaw Filibert Fleury. ,,Neris ir Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia“. 1900 m.

1799 m. liepos 16 d., pertvarkius Vilniaus špitoles ir daugelį jų ligonių perkėlus į Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios dominikonų vienuolyną, buvo įkurta Šv. Jokūbo ligoninė, kuriai buvo skirta didžioji vienuolyno pastato dalis. Pradžioje ligoninė turėjo 250 lovų, joje veikė akušerijos, psichiatrijos, dermatologijos ir venerinių ligų skyriai. 1805 m. ligoninėje jau gydėsi 700 ligonių – daugiausia vargšai, paliegėliai, gimdyvės, kareiviai. 1812 m. čia įsikūrė karo ligoninė. Iki 1867 m. ligonius prižiūrėjo vienuolės šaritės, gailestingosios šv. Vincento seserys. 1915–1919 m. ligoninė buvo uždaryta, o 1919 m. ji perduota Vilniaus miesto tarybai. 1941–1944 m. įstaiga buvo vėl uždaryta. 1944 m. ligoninė, pavadinta Vilniaus 1-ąja tarybine ligonine, vėl atvėrė duris. Iki 1968 m. tai buvo svarbiausia ligoninė Vilniuje. Į ją 1991 m. sausio 13 d. buvo vežami sužeistieji, nukentėję nuo sovietų kariuomenės.

Nuo pat pradžių ligoninė garsėjo savo gydytojais. Viena iškiliausių asmenybių per visą Vilniaus medicinos istoriją buvo gydytojas, filantropas, Vilniaus medicinos draugijos garbės prezidentas Julijonas Ticijus (Titius), dirbęs Šv. Jokūbo ligoninėje 1852–1857 m. Kita iškili asmenybė buvo Julijanas Mošinskis (1809–1857) – žinomas to meto Vilniaus gydytojas, 1849 m. tapęs Šv. Jokūbo ligoninės vyr. gydytoju. Jis įsteigė nemokamą akušerių mokyklą, o 1855 m. parašė populiarųjį vadovėlį „Akušerijos meno pagrindai“. 1875–1887 m. ligoninėje dirbo žymus chirurgas Ipolitas Jundzilas.

Vėlesniais laikais pirmuosius žingsnius čia žengė širdies chirurgas Vytautas Sirvydis, moderniosios kraujagyslių chirurgijos pradininkas Vytautas Triponis, onkologas Algirdas Jackevičius, urologijos mokyklą kūrė Stasė Mičelytė. Čia dirbo žinomi Vilniaus chirurgai: dr. Algimantas Jonas Marcinkevičius, Jefimas Alekseičikas, Petras Narbutas, Kostas Širmenis, Onutė Barisaitė, traumatologas Vladas Barauskas, neurochirurgas Povilas Barkauskas, prof. Jonas Kairiūkštis, miopatologijos mokyklos įkūrėjas  prof. Liubomiras Laucevičius, vienas geriausių klinicistų bei klinikinės farmakologijos žinovų Chackelis Kibarskis bei Šeinė Sideraitė, viena iš klinikinės endokrinologijos pradininkių Vilniuje.

2003 m. ligoninė buvo reorganizuota, akušerijos, neonatologijos ir ginekologijos skyrius perdavus Vilniaus miesto universitetinei ligoninei, o neurochirurgijos, traumatologijos ir reanimacijos skyrius – Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei.

„Manau, turime progą kurti aiškesnes taisykles...“

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, vienuolyno ir ligoninės ansamblio istorija rodo, kad visais jo egzistavimo laikais tai buvo vientisas sklypas. 2006 m. į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktos šio ansamblio vertingosios savybės, pridėjus parašytą dokumentą, kuriame visa ši teritorija skirstoma į tris sklypus: Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno ansamblio sklypą, Šv. Jokūbo ligoninės sklypą ir sklypą, esantį už istorinio paminklo ribų. Pasak Dailės istorikų draugijos narės S. Smilingytės-Žeimienės, investuotojas „Lords LB Asset Management“ sugebėjo 2017 m. pakeisti vertingąsias ansamblio savybes, kurios buvo priimtos 2005 m., taip pat pakeisti detalųjį planą.

Kilus didžiuliam ažiotažui, vasaros įkarštyje buvo suorganizuota diskusija, kurioje projekto vystytojai, menotyrininkai, architektai ir visuomenės atstovai svarstė projekto architektūrinės raiškos ir estetikos, keliančios abejonių dėl santykio su urbanistine aplinka, klausimus. Diskusija vyko civilizuotai ir tai darė garbę visoms pusėms, tačiau kitą dieną Rasa Kalinauskaitė, viena aktyviausių viešojo intereso gynėjų, gavo šaukimą į teismą: projekto vykdytoja UAB „Orkela“ iškėlė jai 50 000 eurų ieškinį už nuomonę apie paveldo atžvilgiu agresyvų projektą. Kad mažai nepasirodytų, iš pradžių buvo reikalauta areštuoti visą visuomenininkės turtą, tačiau teismas tokį reikalavimą atmetė. Gruodžio 4 d. bylą Rasai Kalinauskaitei iškėlę verslininkai atsisakė ir 50 000 eurų ieškinio.

Rasa Kalinauskaitė (kairėje). Facebook nuotrauka

„Ši istorija sutelkė profesionalų bendruomenę, visuomenę, taip pat Dailės istorikų draugiją, dar pavasarį atkreipusią dėmesį į agresyvų paveldo atžvilgiu projektą,“ – susirinkusiems į kultūros vakarą klausytojams sakė Rasa Kalinauskaitė. – Šį visuomenės susitelkimą parėmė Valstybinė kultūros paveldo komisija, neigiamai įvertinusi projektą. Atsibudo ir Kultūros paveldo departamentas, sudaręs laikinąją komisiją, kuri nustatė, kad Vilniaus m. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba komplekso vertingąsias savybes pakeitė gana keistai: buvo pakeistos keturių pastatų vertingosios savybės, o tai ir sudarė sąlygas agresyviam užstatymui.”

Galiausiai verslininkai atsisakė projekto, pareiškę, kad rems architektūrinį tarptautinį konkursą. Pasak R. Kalinauskaitės, tai leistų tikėtis, kad šio komplekso likimas pasisuks kitaip ir kompleksas bus išsaugotas. Galima tikėtis, kad visas teritorijų planavimo procesas pradės veikti skaidriai, visuomenė jame dalyvaus nuo pradžios, bus aiškiai nustatytos sąlygos, kurių laikysis verslininkai. Tuomet gal ir nebeliks įtampų, lydėjusių šio projekto vystymą.

„Ne tik visuomenė norėtų aiškesnių taisyklių, bet ir verslininkai. Reikėtų aiškintis, kaip buvo pakeistos vertingosios savybės Vilniaus m. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje. Ilgą laiką šito nepavyko išsiaiškinti, savivaldybė neteikė informacijos asmens duomenų saugojimo pretekstu. Dabar jau turime protokolus ir turime atsakymus, kad jokie papildomi tyrimai, pakeičiant vertingąsias savybes, nebuvo atlikti. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija artimiausiu laiku turėtų atsakyti, ar tarybos nariai architektai Irena Kliobavičiūtė ir Robertas Zilinskas nesupainiojo viešųjų ir privačiųjų interesų”, – sakė R.Kalinauskaitė.   

Vykdant archeologinius tyrimus teritorijoje buvo rasti 65 asmenų palaikai, tačiau, pasak R. Kalinauskaitės, kol kas nėra archeologinių tyrimų ataskaitos ir situacijos plano, kuriame matytųsi rastų palaikų vieta. Neaišku, kas buvo daroma, kai jie buvo rasti, nežinoma, ar buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą.

„Manau, yra proga kurti aiškesnes taisykles, todėl kreipėmės į Lietuvos architektų sąjungą ir verslininkus, atkreipdami dėmesį, kad į konkurso sąlygas turėtų būti įtraukti paveldosauginiai reikalavimai: aktas, kurį priėmė Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuriame teigiama, kad tai yra vientisas kompleksas, o ne atsitiktinis daiktų rinkinys, taip pat ir reikalavimai, nustatyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme. Gali nutikti taip, kad pasirodys, jog toje vietoje nieko negalima statyti. Tuomet gal čia galėtų būti įkurtas Lietuvos medicinos muziejus?”– tokį siūlymą iškėlė R. Kalinauskaitė, atkreipdama dėmesį, kad šioje istorinėje vietoje kūrėsi Lietuvos kardiologija, akušerija-ginekologija, kitos svarbios medicinos šakos.

Prieš keliolika metų, kai vietoje privatizuoto „Lietuvos” kino teatro buvo planuojami daugiabučiai, judėjimas „Už Lietuvą be kabučių” kreipėsi į Vyriausybę, siūlydamas tą vietą skirti kultūrai. Likimas pasisuko taip, kad dabar ten įsikūrė „MO” muziejus. Gal  ir Šv. Jokūbo ligoninės vietoje atsiras muziejus, kuris įamžins Lietuvos medikų pasiekimus?