Cathopic.com nuotrauka

Bet kurios šeimos sėkmingą gyvenimą lemia aštuonios kertinės egzistencijos zonos, kuriose būtina atrasti balansą, teigia garsus XX amžiaus amerikiečių psichoterapeutas Carlas Whitakeris (1912-1995), reikšmingai prisidėjęs prie sisteminės šeimos psichoterapijos raidos.

Norint tinkamai suvokti šeimą, pasak C. Whitakerio, vertėtų ją įsivaizduoti kaip miestą. Žvelgiant iš šalies, jis atrodo aiškus ir suprantamas: aukštesnius ir naujesnius namus keičia keliaaukščiai ir jau ne vieną dešimtį metų skaičiuojantys pastatai, o tiesias ir plačias magistralines gatves papildo kreivi skersgatviai ir siauros gatvelės.

Vis dėlto įdomiausia ir paslaptingiausia miesto dalis nėra matoma plika akimi. Po gatvių šulinių liukais, po tiltais ir miesto asfaltu išsirangiusi kanalizacija, įvairios vamzdžių ir kabelių sistemos, rūsiai ir pusrūsiai su atskiromis aprūdijusiomis jungtimis. Šis savarankiškas pasaulis nėra lengvai matomas, tačiau be galo svarbus miesto funkcionavimui. Kaip ir šeimos atveju, tokie infrastruktūros objektai neretai lemia visos sistemos veikimą ar negalias. Pakanka vienos stipresnės vasarinės liūties ir, esant trūkumams minėtoje sistemoje, švytinti magistralinė gatvė netrukus pavirsta nepravažiuojama upe.

Visavertis, gyvybingas miestas turi ir priemiesčius, kurie formaliai yra už miesto ribos, tačiau tikrovėje yra neatskiriama organizmo dalis. Šeimos atveju šis vaidmuo atitenka išplėstinei šeimai. Iš kartos į kartą perduodamos kultūrinės ir emocinės normos lemia, kaip šeima elgiasi ligos, gimimo ar mirties atvejais; kaip bendrauja su kaimynais ar kitomis šeimomis; kaip išgyvena stresą, sėkmę ar gėdą; kaip saugo ar atveria paslaptis. Išplėstinės šeimos kontekstas dažnai leidžia suprasti, ar joje įprasta kalbėtis asmeninėmis temomis, koks vyrauja žodinis bendravimas.

Šeimos gyvenimas neišvengiamai sukelia tam tikras įtampas. Joms suvaldyti, anot C. Whitakerio, išplėstinėje šeimoje sukuriama kažkas panašaus į Jungtinių Tautų organizaciją, kurioje gausu ritualų, vertybių, buriamos ir čia pat išardomos sąjungos. Išplėstinė šeima yra tarsi didelė sąjungų grandinė – sąjungininkai į problemų sprendimą yra įtraukiami iš užnugario rezervo, kurį sudaro sutuoktinių tėvų ir senelių šeimos.

Taip į procesą gali būti įtrauktos nei daug, nei mažai – septynios šeimos. Kiekviena nauja sąjunga veikia branduolinės šeimos gyvenimo būdą, siūlo konfliktų sprendimo būdus ir priemones, kurie buvo kurti, gludinti ir perduodami iš kartos į kartą. Kaip ir požeminės miesto sistemos, šis vertybių ir tradicijų laukas dažnai yra nematomas, tačiau darantis reikšmingą įtaką šeimos gyvenimui.

Cathopic.com nuotrauka

Šioje vietoje C. Whitakeris įvardija pirmą sritį, kurioje būtina išlaikyti pusiausvyrą, siekiant sėkmingo šeimos gyvenimo. Ši problema yra persmelkusi žmonių santykius nuo neatmenamų laikų – tai priklausymo ir individualumo priešybė. Bręstantis žmogus siekia individualumo ir savarankiškumo, norėdamas atmesti priklausomybę nuo savo šeimos. Tačiau įžengęs į jauno suaugusio amžiaus tarpsnį, žmogus jaučia rizikuojąs atsidurti vienatvėje ar netgi izoliacijoje. Tai neretai kelia didelį nerimą ir grąžina gyvenimo sūpynes atgal. Čia nesunku prisiminti Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėlyje“ pagrindinį herojų Liudą Vasarį, kuris ilgą laiką blaškėsi tarp tėvų lūkesčių užauginti sūnų kunigu išpildymo ir savarankiško pasaulietinio gyvenimo. Kaip žinia, galiausiai Liudas pasiryžta atsisakyti kunigystės ir nepaisyti tėvų valios. C. Whitakeris pažymi, kad pakankamą individualumo lygį pasiekęs asmuo turi geresnes galimybes veikti laisva valia ir užmegzti tvirtus santykius.

Dar viena panaši erdvė, kurioje vertėtų atrasti dermę, pasak psichoterapeuto, yra santykis tarp kontrolės ir impulso. Visuomenė, artimoji mūsų socialinė aplinka ir šeima nuo mažens skiepija savikontrolės normą, tačiau nei vienas žmogus negali visiškai to įgyvendinti. Kažin, ar tokia pastanga ir būtų sveikintina – taip žmogus nesunkiai galėtų pavirsti robotu, kuris Vytautės Žilinskaitės pasakoje į naktinės peteliškės klausimus tegalėjo atsakyti septyniais iš anksto užprogramuotais atsakymais.

Kitoje pusėje rasime impulsyvumą, kuris kelia tiek prieštaringų emocijų mūsų gyvenime. C. Whitakeris teigia, kad derinant šiuodu priešingumus, paruoštų sprendimų nerasime – būtina siekti trapios pusiausvyros, žinant, kad kuo stipresnė kontrolė, tuo labiau yra tenkinami impulsai, o kuo stipresni yra pastarieji, tuo labiau reikia juos kontroliuoti.

Iš esmės analogiška psichoterapeuto išskirta priešybių skirtis apima santykį tarp nevaldomumo ir vingraus gebėjimo prisitaikyti. Skirtumas tarp šios ir prieš tai aprašytos srities tik tas, kad nevaržomas elgesys ar gebėjimas prisitaikyti šeimoje formuojasi ilgesnį laiką.

Ketvirtoji psichoterapeuto išskiriama pusiausvyros erdvė apima proto ir jausmo ar mąstymo ir intuicijos santykį. Pavyzdžiui, politinėje istorijoje neretai išskiriami priešingi veiklos stiliai – nevaržomu tikėjimu bei intuicija paremtas jakobinų valdymas Prancūzijoje ir griežtu biurokratiniu racionalumu paremta Otto von Bismarcko Vokietijos imperija. Tuo tarpu šiais laikais ši problema dažniau siejama su dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulio veikla. C. Whitakeris šeimos santykiuose siūlo nepriešinti mąstymo su emocijomis, o stiprinti abi šias sritis.

Kita priešybė, kurioje svarbu atrasti pusiausvyrą, yra vaidmens ir asmenybės takoskyra. Šeimos gyvenimas perpildytas įvairių vaidmenų žaidimų: griežtasis tėvas ir suprantančioji motina, rūpestingas vyresnis vaikas ir padūkėlis jo jaunėlis brolis ar išmintinga močiutė ir smalsi anūkė. Tokie vaidmenys įrėmina ir riboja asmenybę, todėl stengiantis gerai atlikti juos, neišvengiamai kyla konfliktas tarp vaidmens ir asmenybės. Psichologai pabrėžia, kad aklinai užsidaryti prisiimtuose ar primestuose vaidmenyse šeimoje nėra tinkamas būdas, nes anksčiau ar vėliau visuomet išryškės problemos, peržengiančios tokias griežtas ribas.

Šeštoji C. Whitakerio įvardijama sfera pasireiškia viešo ir asmeninio gyvenimo atskyrimu. Pirmojoje vadybininkai, verslininkai, politikai, viešųjų ryšių formuotojai, reklamos ar įvaizdžio kūrėjai ir daugelis kitų specialistų stengiasi daryti įtaką jiems svarbioms grupėms – parduoti prekę ar paslaugą, pasiekti sau palankius sprendimus. Kitoje pusėje yra asmeniniai santykiai – artumas partneriui, vaikams, tėvams ir draugams. Psichologai įžvelgia problemas ir tuomet, kai per didelė viešo gyvenimo dalis yra „atsinešama“ į šeimos kasdienybę, ir tada, kai vienas ar keletas šeimos narių nebeturi jokių viešo gyvenimo apraiškų.

Meilė ir neapykanta – kita emocijų skalė, kur, pasak psichoterapeuto, būtina atrasti harmoniją. C. Whitakerio teigimu, santykiuose neapykanta paprastai neperauga į aršumą, o meilė nenuveda į visišką susiliejimą, todėl geriausias receptas yra jausmų laisvė ir asmenybės augimas, nebijant išreiškiant tiek meilę, tiek ir kartais kylančią neapykantą.

Galiausiai, pasak C. Whitakerio, kiekvienos šeimos gyvenimą apibrėžia nesibaigiančios balanso tarp stabilumo ir kismo paieškos. Senstame, gimsta vaikai, išeina tėvai – šeimos raidos ciklas yra tarsi nuolat besisukantis laikrodžio ciferblatas, todėl šiame rate atrasti save ir savo artimąjį, nesustoti laike, būti čia ir dabar, yra nelengva užduotis.

Teksto autorius yra šeimos psichologas