Valdovų rūmų muziejaus / Vytauto Abramausko nuotrauka

Nacionalinio muziejaus Valdovų rūmų nacionalinius rinkinius papildė Kalifornijoje gyvenančio lietuvių išeivijos teisininko, visuomenininko ir mecenato Donato Janutos dovanota muziejinė vertybė – žinomo laikrodžių meistro Johanneso Hanso Klasseno 1638 m. Vilniuje sukurtas stalinis laikrodis.

Laikrodžių meistras J. H. Klassenas gyveno ir dirbo Vilniuje apie 1638–1655 m. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1655 m. jis kartu su kitais vokiečių kilmės Vilniaus laikrodžių meistrais Jacobu Gierke ir Johanu Scheireriu, taip pat garsiais auksakaliais ir kitais menininkais bei amatininkais, artėjant Maskvos kariuomenei, paliko Lietuvos sostinę ir išvyko į Karaliaučių. Ten juos priėmė ir globojo Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas.

Mecenato D. Janutos dovanotas 1638 m. Vilniuje pagamintas stalinis laikrodis yra unikali vertybė. Įrašas jo viduje („Johanes Kllassenn fecit Willna 1638“) rodo, kad šis konkretus laikrodis sukurtas Vilniuje 1638 metais. Kol kas tai vienintelis žinomas šio meistro kūrinys, saugomas Lietuvoje, kaip ir kito Vilniuje kūrusio laikrodžių meistro J. Scheirerio XVII a. I pusėje sukurtas laikrodis. Abu jie yra Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose ir rodomi Valdovų lobyno ekspozicijoje.

Valdovų rūmams dovanotas laikrodis sukurtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1632–1648) Vladislovo Vazos valdymo laikais. Yra žinoma, kad panašiu laikotarpiu, kai buvo sukurtas šis laikrodis, valdovas lankėsi Vilniuje. Kas buvo laikrodžio užsakovas, kol kas nustatyti nepavyko. Ankstyvojo Baroko epochoje kūrusių Vilniaus laikrodininkų (lot. horologifex, lenk. zegarmistrz) klientai minėtu laikotarpiu galėjo būti turtingesni Vilniaus miesto pareigūnai (vaitai, burmistrai ir tarėjai, suolininkai, raštininkai), pirkliai arba amatininkai, tačiau to meto laikrodžiai (ypač aukšto meninio lygio, sukurti garsių meistrų) buvo reta ir labai brangi didikų ir bajorų rezidencijų puošmena.

Keturkampio laikrodžio ciferblate pavaizduotas peizažas – matyti upė, medis ir tolumoje ant kalno stūksanti pilis. Atsižvelgus į faktą, kad laikrodis pagamintas Vilniuje, galima daryti nedrąsią prielaidą, kad laikrodyje galėtų būti vaizduojama ir Vilniaus Aukštutinė pilis (XVII a. panoramose pilies mūrai vaizduojami panašiai, kaip ir ant laikrodžio ciferblato esančiame paveiksle).

Pirmajame plane matyti dviejų žvejojančių vyrų, žvelgiančių į pilies pusę, figūros. Vienas iš vyrų sėdi su meškere ant kranto, kitas (taip pat su meškere) stovi po medžiu. Vyrai dėvi XVII a. pirmajai pusei būdingus drabužius. Tarp žvejų matyti medinė tvorelė ir pintinė žuvims dėti. Antrame plane pavaizduota upė. Joje – dvi valtys. Viena iš jų turi burę, o centre išraižytoje valtelėje matyti irkluotojas. Greta šios valties, kairėje pusėje, išraižytas paukščių, plaukiančių kranto link, būrys. Fone, kaip minėta, ant kalno matyti pilis.

Romėniški skaičiai, žymintys valandas, surikiuoti ratu aukso spalvos fone. Atstumai tarp valandų atskirti žvaigždutėmis. Laikrodžio viršaus pakraštėlis dekoruotas įvairių augalinių motyvų girlianda. Laikrodžio kampuose pavaizduotos XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje augintos gėlės – lelijos, rožės ir natūraliai gamtoje randamos rugiagėlės, aguonos. Per laikrodžio šonuose esančius langelius su ornamentuotais baltojo metalo apvadais matomos augaliniais raštais papuoštos laikrodžio detalės, o kai kurios iš jų pavirsta paukščių galvų atvaizdais.

Keturkampis laikrodis visuose kampuose turi kojeles, vaizduojančias plėšraus paukščio kojas, laikančias po rutulį, su paukščio sparnais šonuose. Laikrodžio dėžutė pagaminta iš bronzos ir yra auksuota. Anot Aivo Ragausko ir Liberto Klimkos, tyrinėjusių Jokūbo Gierkės biografiją ir šio meistro darbus, XVI a.‒XVIII a. viduryje Europoje (ypač Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje) stalinių laikrodžių mechanizmas dažniausiai būdavo dedamas į kvadratines arba šešiakampes bronzines dėžutes su kojelėmis. Šio tipo laikrodžiai vadinti kokliniais dėl savo panašumo į tuo metu krosnims naudotus koklius. Vėliau, atsiradus skambučiui, tokie laikrodžiai imti vadinti žadintojais. Dėl savo formos XVII a. šaltiniuose šio tipo laikrodžiai ne taip patraukliai įvardijami ‒ „rupūžė”.

Mechanizmas muša valandas skambučiu, įtaisytu dėžutės dugne. Atidarius dugno dangtelį, matyti palei vieną iš kraštinių pavaizduotas kartušas, jame išgraviruota meistro signatūra Johanes Kllassenn, laikrodžio pagaminimo vieta fecit Willna ir pagaminimo data 1638. Laikrodžio mehanizmo viduje yra daug įdomių detalių – rodyklė, vaizduojanti ranką su ištiestu pirštu. Itin įdomus plėšraus paukščio galvą primenantis laikrodžio skambučio muštukas. Laikrodis turi vieną valandinę rodyklę, papuoštą augaliniais ornamentais. Jo apdaila rodo aukštą Vilniaus dailiųjų amatų lygį XVII a. pirmoje pusėje.

Valdovų rūmų muziejaus / Vytauto Abramausko nuotrauka
Valdovų rūmų muziejaus / Vytauto Abramausko nuotrauka
Valdovų rūmų muziejaus / Vytauto Abramausko nuotrauka
Valdovų rūmų muziejaus / Vytauto Abramausko nuotrauka