MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė. Bernardinai.lt stopkadras

Muziejai – seniai nebe vien saugyklos ir kaupyklos. Viena svarbiausių šiuolaikinių muziejų funkcijų – būti vieta socialinei interakcijai, turiningiems, prasmingiems pokalbiams, idėjoms, visuomenės įtraukimui. MO muziejaus direktorės MILDOS IVANAUSKIENĖS nuomone, tokių vietų žmonėms labai reikia, ir tai puikiai iliustruoja Knygų mugės fenomenas. 

„Daug žmonių mūsų muziejaus renginiuose galbūt dalyvauja dėl naujumo efekto, bet norėtųsi tai paversti nuolatiniu įpročiu. Kad ši vieta taptų ta, kur kalbamasi, kur vyksta įdomių diskusijų, kur randasi mūsų apmąstymai, savirefleksija. Ir tikrai panašių renginių vyksta ir Šiuolaikinio meno centre, ir Nacionalinėje dailės galerijoje, ir kituose muziejuose. Tik, matyt, vienas dalykas šlubuoja – vartotojo, lankytojo, visuomenės pasiekimas, kad jie žinotų, kas vyksta, ir įsitrauktų. Bet tam reikia apibusės pastangos – negali norėti, kad žmonės pas tave ateitų, jų neinformuodamas“, – apie šiuolaikinių muziejų funkcijų pokyčius ir jų auditorijos poreikius pasakojo MO muziejaus vadovė M. Ivanauskienė.

Ji džiaugiasi, kad MO atidarymas visuomenėje sukėlė tokį ažiotažą, taip pat tuo, kad lankytojų banga vis dar neslūgsta: „Tai sprogdinantis jausmas.“

Kuo daugiau lankytojų subjektyvumo ir aktyvumo

Metų pabaigoje „Baltijos tyrimų“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad MO žinomumas, palyginti su praėjusiais metais, išaugo beveik du kartus – nuo 23 iki 40 procentų. Remiantis tyrimu, per pastaruosius 12 mėnesių besidominčiųjų moderniu ir šiuolaikiniu vaizduojamuoju menu Lietuvoje skaičius irgi kilo aukštyn.

Smagiausia, pripažino MO direktorė – kad muziejaus lankytojai tikrai nori gilintis į turinį. „Mes nesitikėjome tokio ekskursijų populiarumo, – tvirtino M. Ivanauskienė. – Tas žmonių noras domėtis turiniu labai įkvepia, kita vertus – matome ir vietų, kur galima tobulėti. Šis muziejus tarsi žadėjo kitokią patirtį, tad norisi, kad ir ekskursijos, pokalbiai, santykis per ekskursijas su žmonėmis būtų kitoks nei įprastas modelis, kai tau perteikiamos žinios, faktai. Galėtų būti skatinama aktyvesnė lankytojo būsena.“ 

Anot M. Ivanauskienės, norisi kuo didesnio subjektyvumo, nes juk kiekvienas gidas parodą veda turėdamas asmeninę patirtį, galbūt apie vienus dalykus kalba daugiau, kitus – mažiau, sustoja prie jam atrodančių įdomesnių paveikslų. Galbūt lankytojai galėtų rinktis, su kuriuo žmogumi norėtų prasieiti per parodą, pasirinkti sau įdomesnį kampą. 

„Muziejus tam tikra prasme yra subjektyvi institucija. Ir apsimesti labai objektyviems niekaip neišeis“, – tikino MO vadovė ir pridūrė, kad vienų kuratorių pasirinkimai būna vienokie, kitų – kitokie, gidai kuratorių mintis perinterpretuoja. Tai, M. Ivanauskienės manymu – pagrindinė MO muziejaus požiūrio linija – kad mes kuriame visi kartu. Tai atspindi pirmosios MO parodos pavadinimas – „Visas menas – apie mus“, toks požiūris išliks ir toliau. 

MO muziejus, pasakojo jo direktorė, savo parodomis ir kita veikla kalba apie aktualias temas, gvildena tai, kas įdomu platesnei auditorijai, taip pat kurti parodas kartu kviečiami įvairių sričių profesionalai. 

„Kiekvienu atveju komandos nariai yra kuratorius, architektas, dizaineris, katalogo kūrėjas. Ir antrojoje didžiojoje parodoje „Gyvūnas-žmogus-robotas“ dalyvauja labai daug skirtingų mokslo sričių autorių – nuo gamtos mokslų iki kino profesionalų, filosofų, nes tema apie žmogų kaip gyvūną aktuali įvairiose mokslo šakose. Ir menas apie tai irgi kalba.

Lygiai taip pat dar vieną didžiąją parodą apie Lietuvos dešimtąjį dešimtmetį kuria ištisa kuratorių komanda, papildyta architektais, scenografais, skirtingų sričių profesionalais, nes labai atsakinga kalbėti apie tokią neseną mūsų istoriją, pamatyti jos virsmą dabartyje, – aiškino M. Ivanauskienė. – MO parodos nėra vieno žmogaus kūriniai – tai komandinio darbo rezultatas. Komandiškumas, tarpdiscipliniškumas – labai svarbi strateginė MO muziejaus pozicija.

Ir taip, tai kartu eksperimentiška. Mums labai svarbu patiems priimti faktą, kad nebūtinai kiekvienas dalykas gali pasiteisinti: vieni veiks, kiti galbūt ne iki galo. Bet tam ir esame, kad būtume atviri klaidai. Nebandydamas nesužinosi.“

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Muziejų finansavimas mažėja 

Muziejininkystė kaip mokslo sritis turi savo tradicijas ir dinamiką, bet transformacijos, kurias patiria kiekviena muziejaus sritis, iššūkiai, su kuriais susiduria kuratorių departamentai, pasak M. Ivanauskienės, keliauja per visą pasaulį.

„Jie visur sudėtingi. Ir Lietuva lygiai taip pat turės šiuos iššūkius spręsti, – teigė ji. – Matosi, kad Lietuvoje muziejai kaip neišvengiamą savo misijos dalį priima dialogą su lankytoju. Nes viena yra muziejui išsikelti kaupimo, saugojimo funkcijos tikslą, antra – tyrinėjimo, mokslinių darbų rašymo apie savo paveldą, – ir tikslai vienas kito čia nepaneigia. Tik kad tų muziejų funkcijų dedasi vis daugiau. Tada muziejai sako: mūsų funkcijos išsiplėtė, bet finansavimas mažėja. Ir tokia mažėjančio finansavimo banga yra visame pasaulyje.“ 

Muziejaus direktorė įsitikinusi: MO atsiradimas Lietuvoje – iš tikrųjų geras impulsas. Nes kuo šis sektorius bus stipresnis, kuo lankytojų patirtis bus geresnė apsilankius viename, kitame muziejuje, tuo įprotis lankytis muziejuose, matyti juos kaip laisvalaikio alternatyvą formuosis greičiau. 

„Aš tik džiaugiuosi ir matau šiuos pokyčius. Ir norisi, kad dirbtume visi išvien“, – sakė ji.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

M. Ivanauskienė: kai nemoki už kultūrą – gimsta keistas disbalansas 

Kalbėdama apie finansinius iššūkius išlaikyti tokį muziejų, M. Ivanauskienė prisipažino tokį iššūkį traktuojanti pozityviai, nes tai verčia nesnausti, atidžiai stebėti rinką, tiesa, situacija nėra lengva, nes nėra jokio užtikrintumo.

„Galbūt būtų kur kas smagiau kviesti ir senjorus nemokamai apsilankyti muziejuje, ir vaikus, bet tokie dalykai valstybiniuose muziejuose dotuojami, o mes turime bandyti žmones prisikviesti. Jeigu mokame edukatoriams, kuriuos kviečiamės, turime tuos pinigus surinkti ir jiems sumokėti, – tvirtino M. Ivanauskienė. – Kultūra kainuoja. Sukurti jos produktus kainuoja, ir kad už tai reikia susimokėti, man atrodo, yra teisinga.

Gimsta keistas disbalansas, kai muziejai trimituoja, kad ir viena, ir kita nemokamai ar už 20 centų... O paskui kalbame, kad kultūra neišgyvena. Formuojasi labai klaidingas įspūdis: kultūrininkų darbas nieko vertas, nes viskas esą nemokamai arba už 20 centų. Nemokami honorarai, visuomenė į tokius žmones žiūri nepagarbiai ir t. t. Nemokamumas, pigios paslaugos formavimas natūraliai psichologiškai kuria menkos vertės įspūdį. Suprantu, kad valstybė, norėdama kultūros vartojimą padaryti prieinamą žmonėms, dotuoja tam tikrus dalykus, ir tai yra labai svarbi funkcija. Bet tas visa apimantis nemokamumo, pigios paslaugos efektas ne iki galo kuria teisingą santykį.“

Kai svarstomas parodos biudžetas, pasak M. Ivanauskienės, visiems būna aiškiausia ta dalis, kuri kalba apie statybininkų darbo ir pan. kainą. Bet dar reikia sukurti parodos architektūrą, scenografiją, idėją, atrinkti kūrinius, parašyti straipsnius, sukurti multimedijų gidą, kurį būtų malonu klausytis, tekstus, juos suredaguoti, išversti, įrašyti, sukurti IT produktus. 

„Tai didžiulis kūrinys – kaip filmas. Parodos kūrimas – ilgas, sudėtingas darbas, įtraukiantis daug žmonių ir reikalaujantis įvairių kompetencijų“, – tvirtino MO muziejaus direktorė M. Ivanauskienė.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

MO parodos 2019-aisiais

  • Sausio 11 d. bus pristatyta Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliacija „Villa Lituania“. Projektas 2007 m. atstovavo Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje ir ten sulaukė apdovanojimo už geriausią nacionalinį paviljoną. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.

  • Vasario mėnesio pabaigoje muziejaus lankytojai galės interaktyviai patirti šešių šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūrinius mažojoje MO muziejaus parodoje „Atspirties taškas“ ir išgirsti menininkų pasakojimą apie tai, kas buvo atspirties taškas kūrybiniame procese.

  • Svarbiausi metų įvykiai – dvi didžiosios muziejaus parodos pavasarį ir rudenį. Balandžio parodoje „Gyvūnas-žmogus-robotas“ bus kalbama apie mūsų santykį su kitomis gyvūnų rūšimis, pasaulį keičiant biotechnologijoms ir sparčiai plėtojamam dirbtiniam intelektui.

  • Spalį didžiojoje MO muziejaus parodoje bus kalbama apie jau istorija tapusį Lietuvos dešimtąjį dešimtmetį, kai vyko didelių lūžių ir pokyčių. Parodoje susijungs menas, kultūra, to laikotarpio kasdienybės istorijos, individualūs ir asmeniniai žmonių pasakojimai bei prisiminimai.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.