Tėvas Stanislovas. Žilvino Jasio nuotrauka

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie. Nors iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar būdamas gyvas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.

Žurnalistė, rašytoja, knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ autorė Vita Morkūnienė esė ir fotografijų knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu: atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

„Dar ilgai Paberžės dvasine dominante bus tėvo Stanislovo asmenybė, netelpanti standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsi ir laisva, veržli, atvira ir vaikiškai patikli, netausojanti savęs, tikinti, kad viskas sugrįžta geru“, – teigia leidinio autorė V. Morkūnienė.

Kviečiame skaityti knygos ištraukas.

Bernardinai.lt nuotrauka

Kokį paveikslą kuriame ateičiai

Praėjus keliolikai metų po tėvo Stanislovo mirties, jo atminimas gyvas žmonių prisiminimuose ir iš tylos sugrįžtančiuose žodžiuose. Tačiau kokį jo paveikslą kuriame ateičiai? Turėtume pasistengti, kad jis būtų toks, koks buvo žmogus, o ne toks, kokį šiandien norėtųsi nupiešti.

Suprantama, kiekvienas turi teisę matyti, jausti, suprasti ir kalbėti taip, kaip nori ir kaip jam atrodo teisinga. Tačiau yra ir pareiga užčiuopti svarbiąsias tėvo Stanislovo gyvenimo akimirkas, paliudyti tikruosius jo žodžius ir poelgius – įkalti stulpus ir atramas, neleidžiančius iškreipti, subanalinti jo portreto, kurti jį paviršutinišką, vienaprasmį, netikroviškų spalvų.

Kad nenuklystume, nepasiduotume pagundai pagražinti, kas ir taip gražu, patiesinti, kas ir taip tiesu, sudievinti tai, kas yra tik labai žmogiška.

Nieko nėra geriau ir gražiau už tiesą.

Vieni ir tėvui Stanislovui esant gyvam, ir po jo mirties vertino jį, tariant jo paties žodžiais, kaip seną gerą mažos parapijos kleboną – paprastą, žemišką, visiškai tokį pat kaip jie. Jis savas ir artimas. Jo nesupa didžiūnai, jis nėra brangininkas, nelaksto prabangiu automobiliu, valgo paprastą valgį, išmano ūkio darbus, kalba paprastais žodžiais ir pan. Jie priprato prie tokio savo klebono paveikslo per kelis jo tarnystės dešimtmečius ir nesuko sau galvos. Gal net manė, kad kitaip ir būti negali, kad visi seni mažų parapijų klebonai yra tokie.

Kiti linkę tėvą Stanislovą matyti kaip mistiką, šventąjį arba senelį iš stebuklinių pasakų, kuriam tarus žodį, pamojus ranka ar pažvelgus į akis viskas staiga pasikeičia – nelieka nei ligų, nei vargų, nei problemų. Yra tekę girdėti, kaip jam priskiriamos vos ne gyduolio, ekstrasenso savybės, nepaprastos, nepaaiškinamos galios.

Esu tikra, kad tėvui Stanislovui toks požiūris nepatiktų. Jis matė ir suprato tiek rūpesčio, tiek kančios prasmę, teigė, kad jie žmogų grūdina ir skaistina, tvirtino, kad gyvenimą reikia atidirbti, o ne šiaip sau bet kaip nugyventi.

Trečius labiausiai traukia tėvo Stanislovo kitoniškumas. Jo gyvenime, aplinkoje, elgesyje jie ieško keistumo, egzotikos apraiškų ir jomis aiškina dvasininko populiarumą ir trauką. Ieško neįprastų, išskirtinių detalių, ženklų, kurie atkreiptų dėmesį, sudirgintų, suteiktų adrenalino. Kaip kokiame TV šou, kai reikia parodyti kažką ypatingo, sukrečiančio, kad pakiltų reitingai. Kas ieško, dažniausiai ką nors atranda. Bėda, kad dažnai nuslystama paviršiumi arba įvertinama neadekvačiai.

Juk asketizmas, kuriuo pasižymėjo tėvas Stanislovas, „turėjimo“, gausaus vartojimo ir hedonizmo laikais atrodo tikra egzotika. Neturtas ir lyg paradoksas jį lydintis aristokratiškumas šiandien taip pat atrodo egzotika, kaip ir begalinis gerumas, kurį dalino neseikėdamas ir netaupydamas.

Egzotika atrodo ir jo atvirumas, prie kokio nesame pratę. Atvirumą bendraudami su žmonėmis mes dozuojame kaip ir visa kita: paslaugumą, pasitikėjimą, supratimą, atlaidumą. Dozuojame porcijomis pagal situaciją, statusą bendruomenėje ir visuomenėje, pagal nuotaiką ar požiūrį į kitą žmogų.

Tėvas Stanislovas nedozavo, netaupė – kitam žmogui, kitam kartui, rytojui.

Tėvas Stanislovas buvo nepaprastai atviras. Kartais net būdavo baugu, net norėdavosi jį perspėti, pamokyti, sulaikyti nuo to atvirumo, kad nepakenktų jam, neatsisuktų prieš jį. Kartais jis atrodydavo vaikiškai atviras ir net naivus. Kas žino?..

Neturėtume pamiršti, kad tėvas Stanislovas buvo ne tik klebonas, pamokslininkas, varguolių užtarėjas, kuris neieškodamas žodžių galėjo susikalbėti su bet kuo: moteriške iš gretimo kaimo, prasigėrusiu mūrininku, į narkotikus įnikusiu jaunu žmogumi ar kituose gyvenimo klystkeliuose pasiklydusiu prašalaičiu, kuris, kaip ir visi kiti, tikėdavosi jo padedamas rasti kelią ir išgelbėjimą.

Neturėtume pamiršti, kad, būdamas kaimo parapijos klebonas ir neužimdamas jokių postų Bažnyčios hierarchijoje, jis buvo vienas garsiausių, viešajai nuomonei darančių įtaką Bažnyčios žmonių. Visos Lietuvos žmonių kunigas – tai titulas, apvainikavęs visą jo tarnystę, visus jo nuopelnus Dievui ir žmogui.

Jis buvo eruditas, išsilavinęs, aštraus proto, puikios nuovokos ir intuicijos žmogus. Jis buvo poliglotas, laisvai nardė pasaulio filosofijos vandenyne, buvo apdovanotas neeiliniais oratorystės, literatūriniu, vertimo talentais, turėjo prigimtinę grožio pajautą ir visa tai lavino, puoselėjo. Ir darė visiškai konkrečią įtaką ne tik pavienių žmonių, bet ir visuomenės gyvenimui, itin svarbių procesų raidai.

Atsimenu jį sakantį: „Nekenčiu beletristikos. Prikaltum mane prie kėdės, neperskaityčiau jokio romano.“ Bet jis studijavo M. Heideggerį, S. Kierkegaardą, R. Barthesą. Skaitė ir iš atminties citavo F. Kafką, M. Proustą, J. P. Sartre’ą. Lotynų kalba jam buvo gyviausia iš visų kalbų. Jis puikiai mokėjo vokiečių kalbą, neblogai – prancūzų, ispanų. Galėjo skaityti, kalbėtis septyniomis kalbomis. Kai pas jį atvažiuodavo profesoriai A. Šliogeris, V. Daujotytė, filosofas A. Juozaitis, šviesaus atminimo V. Daunys, kiti šviesuoliai intelektualai, jiems netrūkdavo kalbos. Tik tėvo Stanislovo žodžiai buvo kitokie negu kalbantis su grytelninkais ir nelaimėliais.

Šioji tėvo Stanislovo asmenybės ir veiklos pusė yra mažiausiai apžvelgta ir prisimenama. Šiandien piešiamame tėvo Stanislovo portrete labiausiai pasigendu būtent tokio žvilgsnio ir tokio vertinimo. Tokio kalibro žmonių, koks buvo tėvas Stanislovas, turėjome ir turime ne tiek daug, kad galėtume numoti į juos ranka.

Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonija. Kėdainių r. 1982 m. liepos mėn. LCVA nuotrauka

Gyveno, kai buvo reikalingiausias

Tėvas Stanislovas šioje ašarų pakalnėje atsirado tada, kai jo labiausiai reikėjo.

Tėvo Stanislovo gyvenimas iš esmės sutampa su nepriklausomos Lietuvos šimtmečiu. Nereikia istorijos vadovėlių, specialių studijų: tik įsižiūrėkime atidžiai į šio žmogaus biografiją ir pamatysime, kas ir kaip pastarąjį šimtmetį vyko Lietuvoje. Svarbiausi amžiaus įvykiai, karai, revoliucingos permainos, laisvės ir okupacijos periodai, viltingi istorijos tarpsniai – visa tai palietė ir tėvo Stanislovo gyvenimą, nes jis visuomet buvo jo sūkuryje.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais tėvo Stanislovo vardas, jo asmenybė pliūptelėjo su nauja jėga, jis tapo neįtikėtinai populiarus. Į akis krito jo laisvė, beatodairiškas atvirumas, socialinis ir dvasinis teisingumas, nuolatinis plaukimas prieš srovę ir užuojauta, pastangos apginti tuos, kurių interesais niekas nesirūpino ir jų negynė. Kalbėjo apie tai garsiai, iš įvairių tribūnų, pačiai margiausiai auditorijai, neaplenkdamas nė vienos politinės jėgos, nė vieno luomo, neišskiriant to, kuriam pats priklausė.

Sakydavo, kad nieko nebijo ir dėl nieko nesigėdina, nes nedaro nieko, kas prieštarautų Biblijai.

Tuo pačiu, tėvo Stanislovo gyvenamuoju metu turėjome ir kardinolą Vincentą Sladkevičių, arkivyskupą Julijoną Steponavičių, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Tokioje nedidelėje šalyje, kokia yra Lietuva, vienu metu iškilo tokio masto asmenybės. Visi iš dvasinio gyvenimo sferos, Bažnyčios žmonės. Jų būtų galima išvardinti daug daugiau negu paminėtieji. Kodėl taip nutiko?

Jeigu manytume, jog gyvenime nėra labai daug atsitiktinumų, galėtume sakyti, kad jie iškilo tada ir todėl, kad tuo metu gyvenusiems žmonėms, to meto Lietuvai buvo reikalingiausi. Savo veikla, savo pavyzdžiu, savo įtaka jie mus tarsi rengė pamažu brendusioms lemtingoms visuomeninio gyvenimo permainoms. Mokė mus būti vieningus, tolerantiškus, kantrius. Apsaugojo mus nuo daugelio klaidų, gal net nuo didelio kraujo praliejimo padarius neatsargų žingsnį einant laisvės, nepriklausomybės atkūrimo keliu.

Jų išmintingas, sutaikantis, auklėjantis, mylintis, blaivus ir autoritetingas balsas ir įtaka darė tą žengimą gerokai sklandesnį, suteikė kryptį ne tik atskirų žmonių, bet ir visos visuomenės gyvenimui.

Be jų mūsų didžioji, mūsų gražioji revoliucija galėjo tapti gerokai rūstesnė.

Jie buvo tikri augančių ir laisvėjančių žmonių dvasios tėvai tuomet, kai buvo reikalingiausi. 

Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laidotuvės Vilniaus Antakalnio kapinėse. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – tėvas Stanislovas, trečias – kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. 2001 m. spalio 16–17 d. Larisos Dmuchovskajos / LCVA nuotrauka 

Šventadieniai

Paberžė buvo jo šventadieniai. Šviesiausia pasaulio vieta, neskaitant laimingų vaikystės valandų tėvų namuose.

Lyg dangaus atlygis už tai, ką patyrė iki Paberžės. Už mėtymą, skundimą ir sekimą, už trėmimus į Sibirą ir po Lietuvą, už skurdą, už kliudymą atlikti tarnystę, už įtarumą ir nepelnytas bausmes, už neleidimą kur nors apsistoti ilgėliau ir pajusti pastovumo, prieraišumo laimę. Už neleidimą turėti žemės pėdą, kurioje galėtų kurti pasaulį tokį, kokį įsivaizdavo ir apie kokį svajojo, kurioje galėtų palikti bent menkiausią savo gyvenimo ir darbų žymę.

Galbūt jau buvo susitaikęs, kad tokia jo lemtis, toks kryžius, kad bus amžinas klajūnas.

Ir štai Paberžė. 1966-ųjų kovą tėvas Stanislovas tampa vienuoliktuoju parapijos ganytoju. Atvažiavus atrodė, kad ir čia nieko gero, nieko šviesaus. Viskas kaip ir ankstesnėse vietose: sukiužusi klebonija, sukrypusi bažnyčia su leisgyviais bokšteliais, apleistas šventorius, apžėlusios kapinaitės, stiklelį pamėgę kaimiečiai ir daugybė vienatvės valandų.

Niekas nepasitiko išskėstomis rankomis. Tačiau viskas buvo prieš akis – ilgi tarnystės metai, dideli darbai, artimas kontaktas su žmonėmis.

„Kadangi buvau nuolat blaškomas po pasaulį, nebūčiau patikėjęs ir net negalvodavau, kad galiu čia taip ilgai užsibūti, kad šita vieta šitaip mane prisitrauks, kad čia dėsis tokie dalykai.“

Tvarkėsi, per daug nesvarstydamas apie ateitį. Atstatė šventoriaus tvorą, sutvarkė bažnyčios stogus, vidų. Ne kur kitur, o Paberžės bažnyčios palėpėje atrado šešis į ritinius susuktus didžiulius tapytus paveikslus, kurie pasirodė esą didelės meninės vertės ir šiandien puošia bažnytėlę. Ėmėsi tvarkyti kapinaites, nors buvo stabdomas ir darbai įsibėgėjo tik po trejeto metų. Jo žodžiais, laiko turėjo į valias – per metus tik keliolika krikštynų, pora dešimčių laidotuvių ir kelerios vestuvės.

„Iš vienatvės ir susirgau kolekcionavimu, pamilau gyvus daiktus. Dariau tai, ką, man rodės, turėjau daryti, o kokio atgarsio ta veikla sulaukė, ne man spręsti. Tikėjausi, daugelis supras, kad suskilusi girnapusė, senas lygintuvas nėra tik šiaip daiktas, negyva, nebyli materija.

Paskui prasidėjo didžioji migracija.“

Bėgo metai, ir garsas apie tykiąją Paberžę sklido vis toliau. Į mažą parapiją Kėdainių rajone kelis dešimtmečius traukė piligrimai: akademikai, poetai, studentai, disidentai, nomenklatūrinė grietinėlė, Peterburgo ir Maskvos intelektualai, narkomanai, alkoholikai, išsekę, sutrikę ir viltį praradę varguoliai. Kad pamatytų žmogų, prisikalusį prie pareigų kryžiaus. Kad sušiltų jo artumoje. Kad paliktų jam savo vienišumą ir gėlą, kad suderintų sielos stygas ir išsineštų viltį.

„Paberžėje buvo visas mano gyvenimas. Ir tiek pastoracijos: 1100 krikštų per metus, dar 700 jungtuvių...“