Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai. ~1938 m. Kazimiero Skerstono/ Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Straipsnis perspausdinamas iš aštuntojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

I

Lietuvos ir gerovės valstybės keliai nesusikirto, tiesiog prasilenkė laike. Tačiau iki simbolinio susitikimo trūko, atrodytų, visiškai nedaug – vos vienerių metų. Apmaudu, nes tiek Lietuva, tiek išsvajota gerovė viena link kitos tarpukariu kryptingai judėjo du dešimtmečius. Todėl simboliška, kad anų metų prasilenkimas mus persekioja jau beveik tris dešimtmečius šiandien. Ypač dabar, kaskart įsiklausant į artėjančiuose įvairaus lyg­mens rinkimuose dalyvausiančių politikų pasisakymus, kuriuose gerovės valstybės sąvoka tampa nepakeičiamu retoriniu ateities valstybės siekiu ar pasaldintos rinkimų kampanijos dalimi.

Grįžkime į dramatišką Lietuvos ir gerovės valstybės prasilenkimo istoriją. Kai šią sąvoką pirmą kartą 1941 m. pavartojo Jorko arkivyskupas Williamas Temple‘as knygoje Piliečiai ir Bažnyčia1, Lietuva kaip savarankiškas politinis subjektas jau nebeegzistavo, o apie tariamą gerovę čia buvo galima sužinoti vien iš šios sąvokos priešingybių – sovietų ir nacių karo ar jėgos valstybių pozicijų. O kai pasaulyje gerovės valstybė transformavosi į šiuolaikinę jos suvokimo stadiją, mums ilgainiui buvo primesta tik savotiška jos forma (kiek primenanti metropolijos santykį su kolonijomis) – be valstybės, be nusistovėjusio visuomenės sambūvio ar prigimtinių individo laisvių, t. y. pamatinių gerovės valstybės komponentų.

Vaikų sanatorija Pageluvyje. ~1937 m. Kazimiero Skerstono/ Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

II

Galime fiksuoti bent porą generalizuotų gerovės valstybės2 atsiradimo istorinių scenarijų. Pirmuoju atveju dažniausiai konstatuojama, kad šis reiškinys prasidėjęs antrosios industrinės revoliucijos metu, XIX a. pabaigoje, su Vokietijos imperijos socialinėmis reformomis ir vis labiau plitęs pasaulyje (pirmiausiai Europoje), ypač po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu regime vis didesnį valstybės (nepaisant jos politinės santvarkos pobūdžio) vaidmenį užtikrinant jos gyventojų minimalią apsaugą „naujų“ socialinių problemų akivaizdoje – ištikus ligai, nelaimingam atsitikimui ar nedarbui. Vėliau šis minimalus socialinės pagalbos įsipareigojimų paketas buvo vis labiau plečiamas, unifikuojamas ir demokratizuojamas. Antruoju atveju fiksuojama, kad gerovės valstybė galutinai išsirutuliojo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai griuvėsiuose paskendusi Europa ėmėsi plačių ir įvairių socialinių reformų. Čia grįžkime prie dvasininko Williamo Temple‘o. Minėtame tekste 1941 m. jis pabrėžė, kad gerovės valstybė turi atsirasti kaip atsakas karo arba jėgos valstybei, kurią tuo metu kūrė nacių valdoma Vokietija (ir, žinoma, SSRS). Taigi matome aiškius moralinius kriterijus, kurie skiria socialinės politikos idėją, kylančią iš taikos ir pilietinio solidarumo, ir jai priešingą idėją, paremtą militarizacija, siaura ideologizacija ir visuomenės unifikavimu. Šiuos skirtumus būtina pabrėžti, nes dažnai diskusijose apie skirtingus valstybių socialinės apsaugos modelius susitelkiama į socialinės apsaugos infrastruktūros ir jos prieinamumo statistiką, bet ne į socialinę apsaugą užtikrinančių politinių sistemų ideologinę prigimtį.

Medicinos sesuo Teklė Zalubienė senojoje ligoninėje ~1928 m. Zarasų krašto muziejaus nuotrauka

III

Grįžkime prie pagrindinio šio teksto klausimo. Ar apskritai galime kalbėti apie gerovės valstybės projektą Lietuvoje? Ar tikrai Lietuvos ir taip dažnai mūsuose idealizuojamos gerovės valstybės istorijos negrįžtamai prasilenkė laike nesusikertančiomis tiesėmis? Ar gerovės valstybės idėja yra tik anachronistinis šiandienos siekinys, vidaus politikos stigma, ar nėra prisimintinos tradicijos?

Atsakyti į šiuos klausimus dažnai trukdo keletas klišių. Neretai, diskutuojant apie valstybės socialinės politikos gaires, yra linkstama paviršutiniškai susikoncentruoti tik į skandinaviškąją patirtį. Tačiau galimos lietuviškosios gerovės idėjinės paieškos dažniausiai veda ne į Švedijos ar kitų valstybių socialinės sistemos ištakų ir raidos analizę, o į anoniminio ir neblėstančio Sąjūdžio laikų šūkio „gyvensime kaip Švedijoje“ nostalgiją. Toks paviršutiniškas simbolizmas kelia nesusipratimų, nes minėtas šūkis niekuomet neturėjo aiškaus turinio, o dėmesys tik skandinavų sėkmei neleidžia pamatyti ir kitokių (niekaip jų nesupriešinant) gerovės valstybės modelių. Šalia skandinaviškos (socialdemokratinės) gerovės valstybės sampratos egzistuoja ir ne mažiau įtaigūs konservatyvusis-korporatyvinis ir liberalusis modeliai, kurie Lietuvoje dažniausiai išstumiami už ribotos gerovės pažinimo ribų. Tačiau problema yra ne modelis, o ištakos, nuo kurių atsispiriama. Bet apie tai vėliau.

 Egzistuoja ir istoriografinė problema: iš esmės nėra atsakyta3 į klausimą, ar Lietuvoje iki 1940 m. apskritai būta savarankiškų ir apčiuopiamų socialinės politikos apraiškų (skirtingai nuo švietimo ar žemės ūkio sričių), o jei ir bandoma atsakyti, pateikiamas pesimistiškas vertinimas4.

Galbūt dėl to Kovo 11-osios Respublikos socialinę politiką ir teko kurti transformuojant sovietinės rūpybos pamatus, o ne atkapstant tam tikras savąsias, nors ir simbolines tradicijas. Dėl to patyrėme ir fiktyvų universalizmą5, ir savotišką Lietuvos socialinę politiką apibūdinantį disonansą, kai vieni socialinės apsaugos sistemoje matė (mato) perdėm liberalų ir laisvai rinkai būdingą nuokrypį, o kiti – pernelyg valstybės ir jos biurokratinio aparato neefektyviai administruojamą sferą. Tačiau akivaizdu, kad abiem atvejais egzistavo ne tam tikros idėjos perteklius, o gerovės valstybei reikalingo savo idėjinio pamato trūkumas.

Medicinos sesutė prie lovos su ligoniu Kretingoje. XX a. 4 deš. Kretingos muziejaus nuotrauka

IV

Vėlyvojo sovietmečio socialinės apsaugos palikimas yra bene vienintelė buvusios sistemos sritis, kuri šiandien moksliniuose tyrimuose susilaukia gana neut­ralaus vertinimo6. Tačiau akivaizdu, kad būtent sovietinės patirties matmuo ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, neleidžiančių vis dar adekvačiai mąstyti apie gerovės valstybę, nes didelei daliai (vyresnės kartos) Lietuvos gyventojų socialinės ir sveikatos apsaugos pažanga asocijuojasi su lovų skaičiumi ligoninėse, ankstyvu pensijiniu amžiumi ir kelialapiais į sanatorijas, kitaip tariant, su pastatais, infrastruktūra ir visagale valdžios iniciatyva, bet ne su bendruomenės solidarumu, asmenine atsakomybe ir valdžios, visuomenės bei individo kontraktu.

Asmeninės iniciatyvos ir finansinio raštingumo trūkumas, nepasitikėjimas privačiomis ar visuomeninėmis iniciatyvomis, socialinės politikos „nurašymas“ valstybės biurokratiniam aparatui, socialinėms reikmėms surenkamų mokesčių ir suteikiamų paslaugų atsiejimas nuo konkretaus individo ir kiti ryškūs palikimai formuoja plačiai paplitusį vaizdinį, kad socialinė politika yra išskirtinai ne mano, o valdžios sritis, kuri įgyvendinama tiesiog perskirstymo (ne dalinimosi) ir išmokų (ne santaupų) būdu. Bet kokia socialinė parama visuomenėje vis dar suprantama tik kaip tam tikra valdžios išmoka, o ne asmeninių pastangų ir visuomenės solidarumo sąveikos rezultatas. Tai (vis dar) lemia sovietinis principas, kai socialinė politika buvo grįsta unifikuotu išmokų mokėjimu, o ne individo, visuomenės ir valstybės sandoriu. Tokia tradicija radosi iškart po 1940 m. birželio, kai viešai džiaugtasi, kad netrukus Lietuva bus įtraukta į „tobuliausio socialinio draudimo sistemą“, kur pagrindinius draudimo įnašus mokės tik įmonės ir įstaigos, o administravimu rūpinsis sovietinės profsąjungos. Kitaip tariant, socialinės politikos įgyvendinimas priklausys ne nuo paskiro individo, visuomenės ir valdžios iniciatyvų, o tik nuo totalitarinės valstybės užmačių, malonės ir fiktyvių profesinių sąjungų veiklos7.

AB „Kučinskis – Pabedinskai“ darbininkų kolona. 1936 m. Žemaičių dailės muziejaus nuotrauka

V

Lietuvoje nuoseklesnė socialinė politika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą valstybę. Negalime teigti, kad savosios valstybės neturėjimas automatiškai galėjo reikšti socialinės politikos nebuvimą. Išties Vokietijos ar net Austrijos-Vengrijos imperijų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vidaus reformos dažnai tapdavo tolimesnės politikos pamatu naujai susikūrusioms nacionalinėms valstybėms (mūsų kontekste galime prisiminti Klaipėdos krašto pavyzdį: lyginant su likusia Lietuva, egzistavo pažangesnė socialinės apsaugos sistema). Telieka pastebėti, kad XX a. trečiame dešimtmetyje Lietuva turėjo mažiau, nes Rusijos imperijos palikimas socialinės politikos srityje neturėjo itin tvirtų pamatų. Kita vertus, Lietuvos Respublika pirmuosius savarankiškos socialinės politikos žingsnius žengė kaip tik tuomet, kai Vakarų pasaulį apėmė socialinių reformų bumas, o tarpvalstybiniu lygmeniu atsiradusi Tarptautinė darbo organizacija (TDO) ėmėsi šiuos procesus koordinuoti. Nors gerovės valstybės sąvoka tuo metu nevartota, neabejotina, kad tarpukario socialinės politikos lenktynės vėliau turėjo reikšmingą įtaką jos atsiradimui. Po Antrojo pasaulinio karo suklestėjusios gerovės valstybės nenukrito iš dangaus – jų atsiradimui daug įtakos turėjo ikikarinės reformos.

Tad, ieškodami gerovės valstybės šaknų Lietuvoje, pirmiausia turėtume atsigręžti į tarpukarį ir pamėginti išsiaiškinti, kaip 1918–1940 m. socialinių reformų kontekste atrodė Lietuvos respublika ir jos gyventojai?

Jei savo žvilgsnį pirmiausia nukreiptume į proletariato elitą – pramonės sektorių ir jo darbininkiją, bei pagal tai mėgintume susidaryti bendrą socioekonominį vaizdą, pamatytume, kad šioje ūkio srityje buvo tvarkomasi gana gerai. Štai ketvirto dešimtmečio pabaigoje, lyginant su žemės ūkiu, konstatuota, kad pramonės darbininkams Lietuvoje sudarytos puikios darbo sąlygos: darbo diena trunka 8 valandas, darbininkai gali „normaliai užšvęsti šeštadienį jau 15-tą valandą, o kai kur jau ir 14 val. būna laisvi iki pat darbo pradžios pirmadienį“. Stebėtasi, kad tarp miesto darbininkų „vis populiarėjantis savaitgalio klausimas“, jų teisiniai ir socialiniai klausimai pakankamai gerai sutvarkyti, įmonių sanitarinė padėtis prižiūrima, atlyginimo dydis yra kontroliuojamas, darbininkai turi apmokamas 12 dienų kasmetines atostogas8. Pažymėta, kad pramonės sektoriuje egzistuoja aiškios socialinės garantijos: darbininkai yra draudžiami ligonių kasoje, taip pat yra sistemiškai apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų ir netikėtų atleidimo iš darbo atvejų. Darbo rūmai, o neretai ir pačios įmonės, pramonės darbininkams įrengdavo laisvalaikio klubus, organizuodavo sportinę ir kultūrinę veiklą. 1939 m. darbininkų kalendoriuje galime pamatyti išsamius patarimus, kur ir kada kreiptis dėl netinkamų darbo sąlygų, teisinės konsultacijos, neišmokėtos algos ar kompensacijos. Kalendoriuje yra pateikti net atskirų rūšių skundų pildymo šablonai9.

Matydami spėriai augančią miestų darbininkų gerovę ir didėjantį jų skaičių, galėtume prognozuoti, kad netolimoje XX a. penkto dešimtmečio ateityje galėjo rastis savita lietuviška darbininkų kultūra.

Darbininkų streikas Kaune. 1936 m. Kauno IX forto muziejaus nuotrauka

VI

Bandydami rasti rimtų gerovės valstybės užuomazgos įrodymų, savo žvilgsnius turėtume nukreipti į provinciją. Be to, vertėtų susikoncentruoti į ketvirto dešimtmečio antrą pusę. Pasaulinės ekonominės krizės pamokos, natūraliai besikeičiantys vidaus politikos prioritetai ir 1935 m. ūkininkų Suvalkijoje bei 1936 m. darbininkų neramumai Kaune paskatino autoritarinę valdžią skirti daugiau dėmesio socialinės apsaugos politikai. Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti ir/ar plėtoti daug įvairių socialinių reformų – ligonių kasų, pradžios mokslo, viešųjų darbų, Darbo rūmų, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų pramonėje ir t. t. Smulkiai jų nedetalizuodami, išskirsime tris esminius blokus, kurie rodo, kad minėti pokyčiai palietė gausesnes gyventojų grupes.

1918–1940 m. pagrindiniu veiksniu, kuris pristabdė platesnes socioekonomines reformas, buvo santykinai itin didelis žemės ūkiu užsiimančių ar jame dirbančių gyventojų skaičius, menka darbininkų kvalifikacija ir darbo našumas. Dėl savo materialinio ir mentalinio atotrūkio (kad ir palyginus su minėtu pramonės sektoriumi) provincija socialinėms reformoms buvo sunkiai pasiekiama. Šiuo požiūriu Lietuva lyg ir neišsiskyrė iš kitų Europos valstybių – visoms joms gana sunkiai sekėsi įžengti į kaimą, tačiau, atsižvelgiant į menką urbanizacijos lygį, ši problema Lietuvoje buvo ypač opi. Atsakingai įgyvendinti bet kokią modernią socioekonominę reformą šimtams tūkstančių gyventojų, kurių dauguma savo gyvenimą vis dar grindė paprotiniu ir gamtiniu gyvenimo ritmu, buvo nelengvas užmojis. Juo labiau kad vienas esminių socioekonominių pokyčių – agrarinės reformos pavidalu – buvo įgyvendinamas visą tarpukario laikotarpį.

1929 m. priimtame pirmajame žemės ūkio darbdavių ir darbininkų santykius reglamentuojančiame įstatyme (su 1932 m. papildymais) dar figūravo tokios sąvokos kaip „gerų įpročių apybrėžas“ ir „vietiniai įpročiai“. Todėl po dešimtmečio teisės aktas jau buvo įvertintas kaip pernelyg deklaratyvus, nekeičiantis kai kur provincijoje egzistuojančių vergiškų darbo sąlygų10. 1940 m. pavasarį pradėtas intensyviai svarstyti naujasis samdos žemės ūkyje įstatymas, kuris turėjo reglamentuoti darbininkų rūšis, minimalius darbo užmokesčius, aiškias darbdavio ir darbininko teises ir samdymo taisykles. Įstatyme buvo numatyta darbo valandų ir poilsio valandų skaičius, kompensacijos už viršvalandžius, atostogų tvarka. Parduotų vasarų vaizdinio kontekste sunku patikėti, kad darbymečiu buvo numatytas minimalus 7 val. nakties (miego) bei 1,5 val. pietų ir 0,5 val. pavakarių poilsio režimas, o ne darbymečiu – 8 val. nakties ir 3–3,5 val. dienos poilsio laikas. Be to, išskirta teisė į poilsį savaitgalį. Įstatymu taip pat ketinta visiškai uždrausti mažamečių vaikų samdymą, o vyresniųjų samdymas buvo numatytas tik mokyklinių atostogų metu. Pirmais metais dirbantis darbininkas galėjo tikėtis 6 dienų metinių atostogų, kaupiantis darbo stažui, šis skaičius turėjo augti11.

Pagaliau 1940 m. pavasarį imtasi spręsti iš pirmo žvilgsnio itin menkos problemos – privalomo žemės ūkio darbininkų darbo knygelių įvedimo klausimo. Nors minėtų knygelių problema valdininkų darbotvarkėje atsirasdavo nuo pat 1933 m., jos niekaip nepavykdavo iki galo įveikti. 1939–1940 m. įvairių regionų apskričių valdybos ėmėsi skelbti įsakymus dėl „žaliųjų“ ir „geltonųjų“ knygelių privalomo įvedimo samdomiems žemės ūkio darbininkams12. Kodėl į šį įvykį reikėtų atkreipti daugiau dėmesio? Darbo knygelės žymėjo esminius socialinius pokyčius provincijoje – žodinių darbo sutarčių eros pabaigą ir teisinio darbo santykių reguliavimo pradžią. Kitaip tariant, žemės ūkio darbdaviai ir darbininkai iš pilkos ir sunkiai teisiškai bei ekonomiškai apčiuopiamos kelių šimtų tūkstančių žmonių masės buvo įtraukti (įsitraukė) į valstybės socialiai įpilietintų gyventojų gretas. „Žalioji knygelė“ turėjo tapti kertiniu teisiniu ir mentaliniu pamatu, kuris ateityje būtų laidavęs nemokamą apsilankymą pas gydytoją ir galbūt minimalias socialines išmokas senatvėje.

Padėtis esmingai keitėsi ir kitose srityse. 1939 m. 1,3 mln. provincijos gyventojų buvo įtraukti į draudimų nuo nelaimingų atsitikimų sistemą13 (taip realiai buvo įgyvendintas pirmasis visuotinis draudimas Lietuvoje), be to, tais pačiais metais provincijos gyventojams tapo minimaliai prieinama sveikatos apsaugos sistema. 1940 m. Lietuvoje jau veikė apie 180 provincijos sveikatos punktų iš 219 suplanuotų. Tų pačių metų pradžioje Vidaus reikalų ministerija, planuodama savo metinį biudžetą, prioritetu išskyrė „kaimo sveikatingumo pertvarkos“ finansavimą14. Po minėtos pertvarkos – jau netrukus – sveikatos apsaugos prieinamumas provincijoje turėjo išaugti keliolika kartų.

1940 m. pavasarį visuotiniame Žemės ūkio rūmų susirinkime priimtuose nutarimuose Rūmų valdyba buvo įpareigota ne tik rūpintis, kad būtų kuo greičiau priimtas mūsų jau aptartas naujas žemės ūkio samdos įstatymas, bet ir kad būtų „daromi žygiai“ dėl kaimo gyventojų draudimo senatvės ir ligos atveju, būtų pradėti mokėti priedai kaime vargingai gyvenančių darbininkų gausioms šeimoms. Be to, priimtas sprendimas dėl didesnio finansinio dėmesio skyrimo žemės ūkio darbininkų apgyvendinimo (butų) klausimams15.

Marijampolės Pabaigų plytinės darbininkai. 1925 m. Jakovo Fridbergo / Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

VII

XX a. ketvirto dešimtmečio Šiaurės ir Rytų Vidurio Europoje (Danija, Suomija, Estija, Latvija, Lenkija, Čekoslovakija) buvo ieškoma atsakymų į panašius socioekonominius klausimus, susijusius su padėtimi žemės ūkyje: kaip kontroliuoti provincijos darbininkų migraciją į miestus (darbininkų trūkumas tapo opia problema ūkininkams, o jų perteklius mieste – galvos skausmu savivaldos atstovams), kaip pagerinti gyvenimo sąlygas dirbantiems žemės ūkyje (gyvenimas ir darbas mieste dėl atlygio, darbo ir gyvenimo sąlygų tapo vis patrauk­lesnis), kaip provincijos gyventojus integruoti į visuotines socialinių draudimų sistemas, kurios nebuvo taip pažengusios į priekį, kaip pramonėje, prekyboje ir valstybiniame sektoriuje.

 Pavyzdžiui, ketvirto dešimtmečio pabaigoje Danijos ir Latvijos vyriausybės kartu su darbininkų ir darbdavių atstovais intensyviai sprendė žemės ūkio darbininkų darbo sąlygų pagerinimo klausimą, nes provincijoje ėmė trūkti darbo rankų. Danijoje imta griežtinti darbo valandų reglamentavimą ir spręsti profesinio žemės ūkio švietimo prieinamumo klausimą16. Latvijoje rengtas specialus įstatymas žemės ūkio darbininkų būsto statybai, diskutuota dėl darbo žemės ūkyje prestižo kėlimo17. Vengrijoje siekta žemės ūkio darbininkus pamažu įtraukti į bendrą socialinio draudimo sistemą, Estijoje 1936 m. priimtas įstatymas dėl nelaimingų atsitikimų žemės ūkyje18. Lietuvoje ketvirto dešimtmečio pabaigoje kelti visiškai tie patys klausimai. Paskutiniuose dviejuose Žemės ūkio rūmų visuotiniuose susirinkimuose akcentuotos trys analogiškos su provincija susijusios socialinės problemos – darbininkų trūkumas (jų migracijos sutvarkymas), darbininkų būsto bei darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų gyvenimo pagerinimo reikalai, dirbančiųjų butų klausimai.

Motinos dienos minėjimas Laugalių senelių ir našlaičių prieglaudoje. 1936 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotrauka

VIII

Atskirai reikėtų paminėti 1939–1940 m. valstybės pradėtas įgyvendinti ar planuotas socialines reformas. Padėtis regione ir Lietuvoje dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo klostėsi itin dramatiškai. Valstybei teko spręsti naujai užgriuvusias problemas dėl Klaipėdos netekimo, prijungto Vilniaus, atbėgusių karo pabėgėlių ir užsienio rinkų praradimo, tačiau būtent šiuo metu svarstyta kaip niekad daug socialinės apsaugos klausimų, rengtos sisteminės reformos. Be aptarto itin svarbaus provincijos darbininkų samdos įstatymo svarstymo ir pradėto sveikatos punktų tinklo provincijoje plėtros, 1940 m. pavasarį vyriausybė ėmėsi kitų svarbių darbų. Reikėtų išskirti darbo samdos, turėjusios aprėpti „kiemsargių, ir tarnaičių, ir kelnerių darbą“19, ir socia­linės pagalbos įstatymų projektus. Pirmasis sumanymas turėjo iš esmės pakeisti darbdavių ir darbuotojų santykius ir išsamiau, bet kartu ir lanksčiau reguliuoti įstatymo taikymą. Dokumentas taip pat skelbė apie naujų įstatymo priežiūros, ginčų sprendimo ar suinteresuotų grupių atstovavimo institucijų – vyriausiosios darbo atlyginimų, samdinių (dirbančiųjų) seniūnų ir darbo teismų – atsiradimą. Svarbiausia, kad įstatyme buvo numatyta įteisinti taupomųjų samdinių sąskaitas specialiose kredito įstaigose. Šios sąskaitos turėjo būti nuolatos pildomos darbdavių ir dirbančiųjų proporcingomis (atsižvelgiant į darbo užmokestį) mėnesinėmis 5 proc. įmokomis bei kredito įstaigų išmokamomis palūkanomis. Sukauptos specialiosios sąskaitos turėjo tapti senatvės ir nedarbo draudimo šaltiniu pramonės, prekybos ir kituose, išskyrus žemės ūkį, sektoriuose. Patį kaupimo ir išmokų procesą turėjo kontroliuoti darbo inspektoriai ir darbo teismai. Atsiimti sukauptą sumą arba gauti iš jos mėnesines išmokas asmuo galėjo tik darbo teismo sprendimu pagal aiškiai išskirtus kriterijus, pavyzdžiui, senatvės, invalidumo ar neturto atvejais, arba net ir įsigydamas „nejudamąjį turtą“, kuris galėjo ateityje darbuotojui užtikrinti garantuotas pajamas net ir senatvėje20.

Antrojo įstatymo atveju siekta galutinai sureguliuoti beturčių šelpimą ir pagalbą atskiriems asmenims ar šeimoms netikėtos nelaimės atveju (sunkaus susirgimo ar susižalojimo, maitintojo mirties, gaisro ir panašiais atvejais)21.

Priėmus minėtus įstatymus, Lietuvos valstybė reikšmingai piliečių grupei būtų sukūrusi senatvės, nelaimingų atsitikimų, nedarbo ir ligos socialinio draudimo ar skubios pagalbos sistemą. Iki šio žingsnio (priėmimo), matyt, pritrūko ne itin daug.

Žinia, pats įstatymų priėmimas ir paskelbimas savaime dar negarantavo sparčių pokyčių, tobulos, nestringančios ir krizių ateityje išvengsiančios socialinės apsaugos sistemos. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į minimų įstatymų preambulėse įrašytus devizus, kad „socia­linė pagalba yra viešoji labdaros priedermė iš tautinio ir pilietinio solidarumo ir žmogiškosios užuojautos“ ir kad „Valstybė skelbdama šiuos teisės aktus vadovaujasi socialiniu teisingumu ir viešosios gerovės interesais“. Skambūs devizai jau simbolizavo ne atsitiktinį socialinių properšų kamšymą ir ne paviršutinišką socialinės politikos demonstravimą.

Šv. Vincento a Paulo draugijos senelių prieglauda 1937 m. Kretingos muziejaus nuotrauka

IX

Nenumaldomas Lietuvos ir gerovės valstybės susitikimas artėjo. 1940 m. birželio 1 d. įvykusiame Ligonių kasų suvažiavime vyriausiosios socialinio draudimo valdybos pirmininkas Aleksandras Šostakas informavo apie skubos tvarka rengiamą naują socialinio draudimo įstatymą22. Be to, panašiu metu jau ruoštas Šeimų rūpinimo ir apsaugos įstatymas, kuris turėjo remti šeimas, augi­nančias daugiau kaip 4 vaikus, ir suteikti pašalpas našlėms, auginančioms vaikus. Kartu svarstyti vaikų ir jaunuomenės globos įstatymai, turėję sunorminti klausimus nuo tinkamo profesinio orientavimo iki vaikų apsaugos nuo smurto.

Ketvirto dešimtmečio pabaigoje nusistovėjo socialinės globos sistema, kurioje glaudžiai bendradarbiavo valstybinis ir visuomeninis (bet atsietas nuo ryškaus politinio turinio) sektoriai. Nors toks bendradarbiavimas sovietinėje istoriografijoje itin kritikuotas dėl pareigos rūpintis beglobiais vaikais, seneliais ir pavargėliais perkėlimo ant pačios visuomenės pečių, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, galima vertinti priešingai – valstybės lėšos socialinės globos reikalams nuolat didėjo, tačiau didžioji jų dalis buvo paskirstomos remiant privačią inicia­tyvą visuomeninių ar religinių bendruomenių, kurios šioje srityje tvarkėsi žymiai efektyviau ir turėjo gilesnes tokios veiklos tradicijas. Bendras globojamųjų skaičius nepriklausomybės pabaigoje svyravo tarp 12–15 tūkst. ir tikrai neaprėpė visų globos reikalingų asmenų. Nepaisant to, matyti, kad ketvirto dešimtmečio pabaigoje jau veikė minimali, bet funkcionali globos sistema, ant kurios karkaso ateityje buvo galima planuoti šios srities plėtrą. Neturėtume užmiršti ir tuo metu paplitusių natūralių socialinės globos ir paramos praktikų bei institutų – šeimos, artimųjų, bendruomenės. To negalime neįvertinti ar priešpastatyti vyriausybės politikai – tai buvo integrali, savaime suprantama modernėjančios socialinės politikos tradicijos ir savimonės dalis.

Apskritai kalbėdami apie Lietuvos respublikos socia­linės apsaugos sistemą 1940 m. vasarą ir jos prieinamumą, neturėtume susidaryti klaidingų iliuzijų apie kažkokį jos išskirtinumą, visuotinumą ar neįtikėtiną funkcionalumą. Tačiau ir nereikėtų į ją numoti ranka kaip į nepavykusį bandymą, neatliktą valstybės namų darbą. Vertindami laikmečio socialinės politikos pasiekimus, geopolitines ir ūkines tarpukario Lietuvos galimybes, autoritarinio režimo savitumą ir nupūtę vėlesnes sovietinės gerovės dulkes, galėtume pamatyti savaip autentišką, ant gana sveikų pamatų besiplėtojančią socialinės apsaugos sistemą. Ši sistema nepaliko mums teorinių apibendrinimų, tankaus ligoninių tinklo, socialinių draudimų sistemos, valstybės biudžeto perskirstymo tradicijų. Jai pritrūko kelerių metų iki realių įgyvendinamų socialinės reformos rezultatų įsitvirtinimo visuomenės kasdienybėje ir atmintyje. Tačiau tai nereiškia, kad lietuviškoji socialinės apsaugos sistema ateityje negalėjo išaugti iki gerovės valstybės.

Šiaulių miesto savivaldybės senelių prieglauda Rėkyvoje. ~1936 m. Kazimiero Skestono / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

X

Pradėdamas naujus 1940 m., laikraštis Sveikata ir darbas optimistiškai, o kartu ir realistiškai prognozavo, kad „Jei dar ir toliau būsime laisvi ir nepriklausomi, tai netrukus būsime apdrausti ir nuo senatvės bei invalidumo“23. Tačiau pagrįsta prognozė neišsipildė, primesta tikrovė nugalėjo optimizmą, o realiu metu puoselėta savoji gerovė buvo pakeista į niekada neišaušusį šviesųjį rytojų.


 1 William Temple, Citizen and Churchman, London: Eyre & Spottiswoode, 1941.

2 Šiame tekste bus labiau koncentruojamasi į socialinės apsaugos politiką.

3 Pavyzdžiui, naujausiose tarpukario Lietuvos istorijai skirtose sintezėse (Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.), t. X, d. I ir II, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014 ir 2015) valstybės socialinė politika nenagrinėjama.

4 Pavyzdžiui, Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova, Arvydas Guogis, Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?, Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2012, p. 117.

5 Liutauras Gudžinskas, „Europeizacija ir gerovės valstybė Lietuvoje: institucinės sankirtos“, in: Politologija, 2014, Nr. 4 (76), p. 126–129.

6 Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova, Arvydas Guogis, op. cit., p. 350.

7 Lazaris Epšteinas, „Socialistinio socialinio draudimo belaukiant“, in: Sveikata ir darbas, 1940-08-20, Nr. 14–15, p. 505.

8 Valteris Gaigalaitis, „Krašte pasirodžiusio žemės ūkio darbininkų trūkumo klausimu“, in: Žemės ūkis, 1940, Nr. 1, p. 5, 10.

9Darbininko ir tarnautojo kalendorius 1939 metams, Kaunas, 1938, p. 224–225.

10 Pranešimas Žemės ūkio ministrui apie padėtį provincijoje 1940-01-19, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 923, ap. 1, b. 1079, l. 132.

11 „Kaip norima pertvarkyti darbo ir samdos sąlygas“, in: Lietuvos ūkininkas, 1940-03-28, Nr. 13, p. 12.

12 „Įsakymas žemės ūkio darbininkams darbo knygelėms įvesti“, in: Vyriausybės žinios, 1940-03-09, Nr. 695, p. 128.

13 „Nuo nelaimingų atsitikimų apdrausta 1400000 gyventojų“, in: Darbas, 1940-01-28, Nr. 4.

14 Seimo posėdžių stenogramos 1940-04-19, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1114, l. 46.

15 „Žemės ūkio rūmų visuotinis susirinkimas“, in: Žemės ūkis, 1940, Nr. 5, p. 72.

16 „Conditions of Work in Danish Agriculture“, in: Industrial and Labour Information, Geneva, 1938, t. LXVI, p. 187.

17 „Conditions in Latvian Agriculture“, in: Industrial and Labour information, Geneva, 1938, t. LXVI, p. 7.

18 „Accident Compensation in Estonian Agriculture“, in: Industrial and Labour information, Geneva, 1936, t. LVIII, p. 62–63.

19 „Darbininkų būklei gerinti daug daroma“, in: Darbas, 1940-03-24, Nr. 12, p. 1.

20 Darbo samdos įstatymas (projektas) 1940, in: LCVA, 923, ap. 1, b. 1079, l. 272–289.

21 Socialinės pagalbos įstatymo projektas 1940-03-02, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1116, l. 22.

22 „Ligonių kasų direktorių suvažiavimo protokolas“, in: Sveikata ir darbas, 1940-06-20, Nr. 12, p. 449.

23 „1940 metus pradedant“, in: Sveikata ir darbas, 1940-01-05, Nr. 1, p. 2.

Naujasis židinys