Baleto šokėjas Simonas Laukaitis. Vidmanto Kirklio nuotrauka

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistas SIMONAS LAUKAITIS samprotauja lyg žmogus, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį. O juk charizmatiškajam šokėjui – vos 27-eri.

„Žinau scenos kainą ir žinau, ką reiškia joje stovėti. Scena priklauso išrinktiesiems. Turi stengtis, kad būtum jos vertas“, – įsitikinęs S. Laukaitis.

Ar šokote nuo mažens?

Pradėjau gana netikėtai, galima sakyti, šokis pats atėjo į mano gyvenimą. Nuo antros klasės lankiau tautinių šokių kolektyvą. Esu kilęs iš Birštono vienkiemio, tad žiemomis tekdavo ir per dideles pusnis ne vieną kilometrą dėl šokių bristi. Stengiausi ir sekėsi neblogai, o kai atėjo laikas rinktis, ką veiksiu gyvenime – pasirinkau šokį. Esu aktyvus, nenorėjau sėdėti prie stalo ir dirbti administracinį darbą.

O su baletu susipažinau tik įstojęs į Klaipėdos universitetą. Kadangi baleto mokyklose šokėjai ruošiami nuo mažens, sunkoka atsigriebti ir jiems prilygti, kai tau devyniolika. Bet stengiuosi iš savęs išspausti ką galiu. Blogas jūreivis, kuris nesvajoja tapti kapitonu.

Vaikystėje ir paaugęs daug piešiau, mėgstu krapštytis prie smulkių, subtilių, galbūt ne visiems suprantamų dalykų. Baletas būtent toks. Ne visiems suprantamas, subtilus mažų detalių rinkinys. Laisvės ir kartu disciplinos kokteilis, kuriame neištemptas pirštelis ar nevykęs šuolis gali labai daug lemti. Mažais žingsneliais pasiekiau laiptelį, ant kurio stoviu dabar. Noriu padėkoti mamai ir tėčiui: be jų palaikymo šiandien nebūčiau balete.

Išvardykite baleto šokėjo profesijos privalumus ir trūkumus.

Mano vyresnysis brolis – kariuomenės kapitonas, išminuotojas Domas Laukaitis, per Kalėdas mums susitikus pareiškė: „Mano specialybė netradicinė, bet jau tavo, broli, tai išvis kosminė.“ Kartais ir per dantį patraukia: „Užmesk koją ant malkų – kolegos nori pamatyt, kaip baleto šokėjas ir išminuotojas malkas kartu kapoja...“

Baleto šokėjo profesija daugeliui atrodo egzotiška. Privalumas toks, kad neinu į darbą taip, kaip įprasta daugeliui. Esu tarp įdomių, išskirtinių asmenybių, galiu keliauti, tobulėti ir gyventi visai kitokioje rutinoje nei kiti. Kai daugelis džiaugiasi savaitgaliu, aš einu šokti spektaklio „Karmen“. Ir tuo didžiuojuosi!

Trūkumas? Laisvalaikio trūkumas: kai gaunu laisvo laiko, net nebežinau, ką su juo veikti. Trūkumams priklausytų ir gaunamo atlyginimo dydis.

Baletas – sudėtingas šokio žanras?

Taip, baletas labai sudėtingas, pedantiškai tikslus ir subtilus. Jam reikalingi įgimti duomenys: lankstumas, keltis, verstumas, ilgos galūnių linijos, artistiškumas. Žinoma, ir talentas. Nors sakoma, kad nuo jo tepriklauso maža šokėjo pasiekimų dalis, o viskas pasiekiama sunkiu darbu, balete toji Dievo duotybė reiškia ypač daug. Neturėdamas fizinių duomenų tiesiog negalėsi šokti baleto. Visa kita yra nuolatinis tobulumo siekimas su žiūrovų ovacijomis kaip paskatinimu. Visi baleto šokėjai yra ligoniai šiuo požiūriu: jiems sunku, jų darbas sekinantis, bet eina šokti blizgančiomis akimis.

Manau, ne visi atėjusieji į šokio spektaklį susimąsto, kad iš pažiūros lengvas šokėjo kūnas toks nėra. Kad po kelių minučių scenos skrydžio jam reikės paros jėgoms atgauti. Jau nekalbu apie įsijautimą į vaidmenį ir personažų mišrainę galvoje...

Simonas Laukaitis. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Vytauto Petriko nuotrauka

SIMONAS LAUKAITIS: Aš savo gyvenimo vaidmens vis dar laukiu. Tikiuosi, anksčiau ar vėliau jis mane suras. Vienintelis žmogus, kurį noriu pralenkti, yra vakarykštis aš.

Mėgstamiausias vaidmuo Klaipėdos scenoje ir svajonėse?

Baronas, seminaristas Petryla „Altorių šešėly“, Hilarionas „Žizel“, taip pat vaidmenys „Laukimuose“ ir miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Vienas sudėtingiausių, ką yra tekę šokti – Gintas šokio spektaklyje „Divizija“. Vaidinti sistemos sužlugdytą žmogų, kuris prievarta padaromas psichiniu ligoniu – be galo sunku. Mąsčiau, kodėl jaučiuosi toks pavargęs po šio spektaklio, ir suprantu, kad tas valandas pats kovoju su savo demonais. Todėl ir atsiranda drebančios rankos, paklaikusios akys... Vaidinti niekur nesimokiau, nežinau metodų ar taisyklių. Aš ne vaidinu, o tampu reikiamu personažu. Negalvoju: „Aš dabar klierikas, tai nuleisiu galvą ir suimsiu rankas ties pilvu“, arba „Aš drakonas, tai laikysiu rankas kaip tiranozauras“.

Dabar laukiu spektaklio „Tikroji dinozaurų istorija“, kurio choreografė Aušra Krasauskaitė man patikėjo šmaikštų personažą, premjeros. Vaidinti vaikams – taip pat iššūkis.

Ar tikiu gyvenimo vaidmeniu? Ir taip, ir ne. Yra šokėjų, kurie atrodo nepakeičiami tam tikruose spektakliuose kaip Beata Molytė Anželikos Cholinos pastatyme „Ana Karenina“, A. Krasauskaitė Aurelijaus Liškausko „Altorių šešėly“ arba paties A. Liškausko Čarlis Čaplinas spektaklyje „Čaplino ir Dolskio korta".

Aš savo gyvenimo vaidmens vis dar laukiu. Tikiuosi, anksčiau ar vėliau jis mane suras. Vienintelis žmogus, kurį noriu pralenkti, yra vakarykštis aš.

Išreikšti save šokiu jums turbūt paprasčiau nei žodžiais?

Kalbant žodžiai pinasi, liežuvis neklauso... Pagaunu save, kad man lengviau parodyti, pavaizduoti, negu nupasakoti žodžiais. Dramos aktorius gali paimti daiktą, jį apibūdinti. Šokyje turi tik savo kūną ir juo turi viską perteikti. Todėl kai matau sudėtingus veikalus, perteiktus šokiu, man tai atrodo fenomenalu.

Kartais tenka išgirsti žiūrovų nuomonių, kad jie šokio spektaklyje nieko nesuprato. Toks žmogus gal ir nenusakytų siužeto žodžiais, bet viduje jis viską išgyveno. Šokio kalbą atpasakoti įmanoma tik šokiu.

Ar šokėjo kūnas reikalauja ypatingos priežiūros?

Sakoma: sunku treniruotėse – lengva mūšio lauke. Daug dirbu, kad palaikyčiau gerą fizinę formą. Šokėjo raumuo turi būti stiprus, negremėzdiškas ir kartu tamprus, lankstus. Tai pasiekti nėra lengva. Kasdien tvirtinu juosmenį, padarau bent 90 atsispaudimų. Vienoje baleto repeticijoje kojos nueina tiek, kiek vidutinis žmogus per tris dienas.

Galvoju, ką valgau, bet maisto kiekio tikrai neriboju – nemėgstu tuščio pilvo ir jėgų trūkumo. Kertu iki soties ir dar daugiau! Dažnai dešimtą vakaro dar išlukštenu šokoladą... Bet stengiuosi nevalgyti tuščio, sunkaus, žalingo maisto. Nerūkau. Ir beveik negeriu alkoholio.

Ar užtenka tobulėti kūnu, ar svarbi ir vidinė būsena?

Negaliu kalbėti visų vardu, tačiau aš siekiu harmonijos: sveikame kūne sveika ir siela. Šokėjo intelektas atsispindi scenoje. Todėl nemažai skaitau, stengiuosi pamatyti kitų teatrų spektaklius. Paradoksas, bet tai pavyksta retai, nes kai kitur rodomi spektakliai, mes dirbame savoje scenoje.

Ramybės ieškau knygose ir meditacijoje, savęs supratime ir pažinime. Bandau suprasti savo kūną, nes žinau, kad viskas prasideda galvoje ir požiūryje. Pasaulis – ne tai, kas aplink, o tai, kaip aš jį matau.

Ar teko patirti traumų?

Kartą ruošėmės rodyti spektaklį Auksinių scenos kryžių komisijai, o aš to reikšmingo pasirodymo išvakarėse užkulisių tamsoje užkliuvau už sudėtų dekoracijų. Čiurna taip ištino, kad atrodė dviguba! Tačiau kitą dieną sutvirtinau koją elastinėmis juostomis ir sukandęs dantis iš skausmo scenoje šokinėjau...

Tvarkingai išsigydyti, kaip daktarai rekomenduoja, mes paprastai nespėjame, nes reikia šokti. Apsigydome žaizdas ir lekiame toliau. Tik ne visada toks „didvyriškumas“ laimingai baigiasi – yra tekę praleisti premjerą dėl patemptų kelio raiščių. Labai nemalonu ko nors siekti ir galų gale gauti traumą. Iš savų klaidų pasimokiau, kad reikia klausytis savo kūno, nujausti prasidedančius uždegimus, skaudulius ir laiku imtis prevencijos.

Daug lemia kūno parengtis. Tačiau daugiausia nelaimių, mano nuomone, lemia netvarka galvoje: perdėtas jaudulys, nesusiturėjimas, minčių nevaldymas, susikaupimo stoka. Pasakyti, kad suprantu sau ir kitiems yra viena, o suvokti ir patikėti tuo besąlygiškai – sunkiau. Todėl dažnai pats sau būnu psichologas. Mano galvoje vyksta ištisos pokalbių su savimi laidos...

Koks šokėjas jums pavyzdys?

Prancūzų primarijus Manuelis Legris keri savo elegancija, aristokratiškumu, intelektualumu, vyriškumu, puikia technika... Jis pats nebe šoka, o vadovauja Vienos valstybinio baleto trupei ir visame pasaulyje kuria spektaklius kaip kviestinis choreografas (Vilniuje pernai irgi pastatė „Korsarą“).

Dar savo technika žavi Amerikoje šokantis rusas Daniilas Simkinas. Su juo esame panašaus ūgio, tad man jis gyvas pavyzdys, kad ir nedidukai šokėjai balete gali daug pasiekti. Išraiškai scenoje ūgis nelabai svarbus, nors ir sakoma, kad mažas vaikinukas niekada nešoks Princo, o dvimetrinis – Nykštuko.

Iš lietuvių patinka šiuolaikinio šokio scenos atstovas Marius Pinigis, su kuriuo kartu teko pasirodyti choreografo Dariaus Berulio spektaklyje „Aš esu Kovo 11“. Iš baleto artistų savo vaidyba, atlikimo technika ir tiesiog žmogiškąja energetika žavi Aurelijus Daraškevičius.

Vidmanto Kirklio nuotrauka
Tomo Ivanausko nuotrauka

SIMONAS LAUKAITIS: Nešoku laisvalaikiu, nors sulaukiu prašymų iš draugų ar pažįstamų: na, pašok ką nors. Tokiems, atsižvelgdamas į jų profesiją, atsakau: na, sumūryk ką nors.

Ar laisvalaikiu šokate savo malonumui? Pavyzdžiui, klubuose?

Kai kūnas pripratęs prie nuolatinio fizinio krūvio, ir laisvu laiku nesinori gulėti. Daug vaikštau, važinėju dviračiu, žiemą slidinėju, jei išeina. Kai grįžtu į Birštoną, su broliu važinėjame ilgalentėmis, šokinėju ant šoklių (tokie kojūkai su spyruoklėmis), maudausi ir kitaip verčiuosi per galvą, bandydamas išmėginti ką nors nauja. Vasarą suprantu, kaip malonu tiesiog pjauti žolę.

Kai nesinori judėti, domiuosi kompiuterinėmis technologijomis ir mobiliaisiais prietaisais – teatre dažnai būnu patarėjas šiais klausimais. O į pasilinksminimo vietas eiti nesinori. Laiką skiriu sau ir savo hobiams. Skaitau, žiūriu filmus. Žinoma, intelektualius, o ne holivudinius. Filmus su atmosfera: Stanley Kubricko, Johno Fordo, Davido Lyncho...

Nešoku laisvalaikiu, nors sulaukiu prašymų iš draugų ar pažįstamų: na, pašok ką nors. Tokiems, atsižvelgdamas į jų profesiją, atsakau: na, sumūryk ką nors. Apskritai nelabai mėgstu būti didelėje žmonių kompanijoje. Nemėgstu dėmesio. Būti scenoje – viena, o tai, kas už jos ribų – kita. Galbūt užtenka scenoje gaunamų dėmesio pliūpsnių? Tų kelių valandų...

Yra sakančiųjų, kad baleto šokėjas – nevyriška profesija.

Kyla klausimas, kas yra vyriškumas. Aptempti džinsai, prilaižyti plaukai ir išpuoselėtas veidas, o gal švelnus balselis ir asmenukės socialiniuose tinkluose? Ar treningai ir saulėgrąžų spjaudymas? Arba geras postas, kieta mašina ir alaus bokalas prie televizoriaus? Kiek žmonių, tiek įsivaizdavimų. Tik nemanau, kad daug tų žmonių yra bent pusę tiek stiprūs, disciplinuoti, atkaklūs, brandūs ir išprusę kiek mes, šokėjai.

Jūsų gyvenimo kredo?

„Jeigu manote, kad esate per mažas kažką pakeisti, pamiegokite su uodu.“ Dalai Lama.