Šventumas skirtas kiekvienam! Būti šventam – tai būti tikram, normaliam! Sausio „Artumoje“ kviečiame pradėti visų 2019 metų šventumo kelionę. Jos neišsigąsti mus drąsina pats popiežius Pranciškus ir apaštališkuoju paraginimu „Gaudete et exsultate – Džiaukitės bei linksminkitės – apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje“, ir savo žinia Lietuvoje, kur ne tik mums pravėrė platesnį gyvenimo horizontą, bet ir... nuleido mus ant žemės. Kaži, ar kas suskaičiavo, kiek kartų Pranciškus mini Dangų ir amžinybę, bet akivaizdu, kiek daug jis kalba apie mūsų gyvenimą ir mus, galinčius dėl šios amžinybės jau čia pasistengti gyventi... šventai.

Ar patikėsime? Juk nelengva tai priimti, kai vaizduotėje įspaustos boluoja šventųjų paveikslėlių aureolės, kaip nepasiekiama, toli nuo mūsų kasdienos esanti tikrovė... Tad kas galėtų mums padėti? Galbūt Tas, su kurio vardu gyveno ir mirė visiems žinomi ir nežinomi šventi žmonės? Todėl sausio Artumos viršeliui dailininkė Silvija Knezekytė ir parinko Rembrandto van Rijno „Kristaus“ (XVII a.) atvaizdą: be aureolių, žmogiško, artimo veido, mūsų tamsumose nušvintančio savo šviesa.

„Ir tau“, – neabejoja popiežius Pranciškus visiems prieinamu šventumu, nerezervuotu tik dvasinių pašaukimų žmonėms. Savajame padrąsinime džiaugtis ir linksmintis dėl šventumo jis prašo visų – sutuoktinių, tėvų ir motinų, senelių, valdžios ir darbo žmonių, kiekvieno pagal jo pašaukimą. Maža to, kalba apie šventumą, auginamą kasdien, nedideliais veiksmais, žingsniais priekin.

Betgi tik Dievas yra šventas – paprieštarautume. Taip! Br. Ramūnas Mizgiris OFM ir primena, jog Dievas savo tobulumu pranoksta visą kūriniją! Tačiau jei gerai įsiskaitysime, atrasime, kur šaknijasi mūsų šventumas ir kodėl apaštalas Paulius, barantis korintiečius už jų nusižengimus, nenustoja jų vadinti šventaisiais. Beje, sužinosime ir tai, jog krikščionys nuo pat pradžių buvo vadinami šventaisiais... Apie tai rašanti Vytautė Maciukaitė rimtai žvelgia į šventumą kaip tikslą tiems, kuriems svarbios ne vien praeinančios vertybės, kurie nebijo savo silpnumo, semiasi jėgų iš Dievo ir spinduliuoja šia pilnatve.

Ypatingą, tiesiog praktišką tekstą Artumos skaitytojams parašęs vyskupas Algirdas Jurevičius atkreipia dėmesį į šventumo viduriniąją klasę, kurią taip myli ir iškelia popiežius Pranciškus savo paraginime. Vyskupas Algirdas teigia, jog kaip valstybės gerovė neatsiejamai susijusi su stipria viduriniąja klase, taip ir paprastų, kaimynystėje gyvenančių, pasitikėjimo Dievu persmelktų žmonių – šventųjų viduriniosios klasės atstovų – gyvenimas yra Bažnyčios gyvastingumo ženklas, raugas, kurio nieks nemini, bet skonisi iš jo kildinta duona.

„Ši tauta turi tvirtą sielą“, – sakė popiežius Pranciškus savo pirmojoje kalboje Lietuvoje rugsėjo 22-ąją prie prezidentūros Vilniuje. Skaitytojų dėmesiui – naujas pokalbis redakcijoje apie tai, kokia žinia nuskambėjo tada Lietuvai – galbūt joje minimas svetingumas, priėmimas, kartų dialogas, visų bendra atsakomybė – tai ne tik visuomenės, bet ir Bažnyčios aktualija šiandien?

Kad kito ir kitokio priėmimas mums tebėra problema, rašo Gintarė Skuodytė  – Carito „Užsieniečių integracijos“ programos vadovei nesyk teko matyti išgąstingas tėvynainių akis dėl svetimšalių: „Ar jis – ne teroristas?“ Tačiau ji džiugiai liudija matanti ir šeimų su vaikais, atnešančių dovanų pabėgėliams, ir savanorių, palydinčių juos į ligonines, darbo pokalbius, ir tokių geraširdžių, kurie už dyką pasiūlo būstą vienišai svetimšalei su vaiku.

Sausio – maldų už krikščionių vienybę mėnesio – Artumoje prisimename ne tik skaudžias istorines Bažnyčios skilimo žaizdas, bet ir tai, jog šiam ekumeniniam maldos sąjūdžiui sukanka 110 metų. Kaip rašo kun. Artūras Kazlauskas, ėjimas į vienybę tebėra lėtas ir dužlus, tad dabar tinkamas metas visose parapijose ir bendruomenėse melstis bei užmegzti dar neužmegztus ryšius. Jau 50 metų (nuo 1968-ųjų) šiam aštuondieniui turime ekumeniškai parengtą maldą, kuri rodo, jog vienybės „klausimą“ visų pirma patikime Dievo darbui. Apie tai rašo Romanas Kazakevičius, pristatydamas ir naują vienybės aižėjimą, kilusį ortodoksų pasaulyje dėl Ukrainos Bažnyčios pripažinimo.

Ko reikia, kad pasaulis taptų geresnis? Ištikimo bičiulio, atnešusio indeliuose Kūčių vakarienę į senelių prieglaudą, vieno euro dovanos moksleivei paskutiniu autobusu nukeliauti iki namų, pasitarnavimo, per pusę miesto keliskart skubant į pagalbą sergančiai giminaitei, etc. Tėvas Antanas Saulaitis SJ, psichologė Zita Vasiliauskaitė, jauna mama Joana Gimberytė-Juronė kalba apie šiandienos „šventumo nešėjus“, šventą jauno žmogaus apsisprendimą: „Aš noriu būti geras žmogus.“

„Lengva postringauti, bet sunku išmokti gyventi taip, kad taptum iš tikro geru žmogumi, o tai ir yra tiesus kelias į šventumą“, – reziumuoja Vanda Ibianska „gero žmogaus“ klausimą, be to, ir perspėja: „Skubėkime tokie tapti. Mūsų priešas yra laikas!“

„Metai baigiasi, metai prasideda“, – primena Antanas Gailius, rašydamas apie „šimtmečio“ ligas, iš kurių taip ir nepasveikome, ir naujus pavojus mūsų laisvei. Ramunė Jurkuvienė savo tekste aštriai kelia klausimą, kieno interesus – ar labiausiai vaiko? – gina Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ir rašo apie jo taikymo nesėkmėse netikėtai ūgtelėjusį „pilietinį susivokimą“.

Viliamės, jog laikas, skirtas šiems ir kitiems Artumos straipsniams, po didžiųjų metų švenčių padės gyventi kasdienoje. Juk tikrai, kaip rašo vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas Laiške skaitytojams, kad ir kas nutiktų, kol kas – reikia gyventi. Šventai.

Parengė Dalė Gudžinskienė