J. Gnizdovski, Kūčių stalas.

Lietuvoje šimtmečiais greta gyvena skirtingų konfesijų krikščionys. Gausiausia bendruomenė, žinoma, yra Romos katalikų, o antra pagal dydį – Krikščionių ortodoksų (stačiatikių). Abi bendruomenės švenčia tą pačią Kristaus gimimo šventę – Šv. Kalėdas. Kuo skiriasi jų Kalėdų tradicijos?

Pirmiausia derėtų skirti du dalykus – liaudies pamaldumą, tautines tradicijas ir Bažnyčios mokymą. Kartais skirtingų tikėjimų, bet tos pačios tautos žmonės turi tas pačias tradicijas, kurių neturi kitų tautų bendratikiai. Ir atvirkščiai – kartais skirtumai išoriniai, tautiniai, o tai, ką švenčia ir nurodo atlikti Bažnyčia, nesiskiria.

Tai pasakęs, norėčiau papasakoti apie ortodoksų kalėdines tradicijas, žinoma, daugiau remdamasis ukrainiečių patirtimi, nes pats esu pusiau ukrainietis. Paminėsiu ir kitų tradicijų, kad išryškėtų ortodoksų tautinė įvairovė.

Advento tradicijos

Romos katalikų bažnyčioje adventas trunka beveik mėnesį, prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir juo prasideda liturginiai metai. Tai – ne tik Kristaus gimimo, bet ir Jo Antrojo atėjimo apmąstymas, yra Apreiškimo Jonui knygos skaitinių.

Ortodoksų bažnyčioje adventas (šv. Kalėdų pasninkas) trunka ne keturias savaites, o 40 dienų, kaip ir gavėnia, pagal Kristaus pasninkavimo dykumoje pavyzdį. Ši praktika atėjo iš vienuolynų, kur įsitvirtino šie ilgieji pasninkai. Be to, adventas ne pradeda, o tęsia liturginius metus (jų pradžia – rugsėjo 1 diena, o pirmoji šventė – Dievo Motinos gimimas).

Iš vienuolynų ortodoksų pasaulyje taip pat paplito griežta mityba pasninkų metu. Visą adventą pamaldieji nevalgo mėsos, pieno ir kiaušinių bei jų produktų. Iš sočių produktų sau leidžia tik žuvį, ir tai ne trečiadienį ar penktadienį.

Dažnai mūsų kunigai primena, kad pasninkas – ne tik maisto ribojimas, bet ir dvasinis pasirengimas. Viena gavėnios giesmių skelbia: „Tikrasis pasninkas – tai blogio atsisakymas, liežuvio suvaldymas, pykčio sulaikymas, geidulių, šmeižto, melo ir priesaikų laužymo atsižadėjimas“. Kai kuriose tradicinėse ortodoksų šeimose, pavyzdžiui, Ukrainoje, advento metu netgi nepriimtina klausytis pasaulietinės muzikos arba dainuoti pasaulietines dainas. Tai laikoma pramogavimu.

Vis dėlto ukrainiečių ir graikų tradicijose esama muzikos, kurią galima atlikti ir advento metu. Tai – taip vadinamos „koliadkos“ (ukr. kolyadki, gr. kalanda), liaudiškos Kalėdų giesmės. Vakarų Rusiõs – Baltarusijos ir Ukrainos – kultūroje jos smarkiai paveiktos katalikų, ypač lenkų tradicijos, nors pats „koliadkų“ žanras atėjo iš Bizantijos.

Ukrainiečių tradicijoje „koliadkos“ pradedamos giedoti po gruodžio 4 dienos (lapkričio 21 pgl. sen. kalendorių), kai, jau Advento metu, švenčiama Dievo Motinos įvedimo į Šventyklą (Švč. Mergelės Marijos paaukojimo) šventė. Po jos Bažnyčios liturginiame gyvenime pasirodo pirmosios Kalėdų giesmės (Kristaus gimimo katavasijos), o liaudies tradicijoje pradedamos giedoti „koliadkos“. Taigi Kalėdų pasninkas šiek tiek palengvėja, prisipildo artėjančio Kristaus gimimo džiugesio.

Antra advento šventė, praskaidrinanti pasninko rimtį – šv. Mikalojaus (gruodžio 6/19 d.). Tądien daug kas eina į pamaldas, vaikai gauna daug saldainių. Šv. Mikalojus ypač gerbiamas ukrainiečių, baltarusių ir rusų tradicijoje.

Beje, jei katalikų tradicijoje adventas susijęs su Antruoju Kristaus atėjimu, ortodoksų liturginis laikas, menantis Antrąjį atėjimą, yra ne adventas, o gavėnia (tuomet numatyti ir Apreikšimo Jonui skaitiniai, nors praktikoje jie beveik neskaitomi). Adventas skirtas Kristaus įsikūnijimo, Dievo tapimo žmogumi, žmogaus prigimties išganymo temai.

Skiriasi ir teologinis įsikūnijimo akcentas – jei katalikai daugiau akcentuoja Kristaus, kaip tapusio žmogumi, gimimą, žavisi kūdikėliu Jėzumi, tai ortodoksai – Dievo tapimą kūnu. Tiesa, skirtumas ne toks ryškus mūsų kraštuose, kur liaudies pamaldume perimtas ir katalikiškas Kūdikėlio Jėzaus garbinimas. Vakarų Rusiõs ortodoksai stato bažnyčiose prakartėles (kurias šiaip jau sugalvojo šv. Pranciškus Asyžietis), turi Kūdikėlį apgiedančias giesmes, kaip, pvz.:

А Ісус маленький ручки простягає | O mažasis Jėzus rankutes ištiesia,

І з усього світу собі діток прикликає. | Pasaulio vaikus pas save kviečia.

Griežčiausias advento laikas – tai paskutinė savaitė, sekanti po Patriarchų ir Tėvų sekmadienių (pirmojo metu minime Kristaus protėvius, antrojo – Bažnyčios tėvus).  Tuomet tikintieji ypatingu būdu susikaupia, atsisakoma ir žuvies. Pasninkas savo apogėjų pasiekia Kūčių dieną.

Per Kūčias maitinamasi itin kukliai, kai kas net nieko nevalgo iki pirmos žvaigždės. Vakare einama į vakaro pamaldas – vakarinę, kurios metu kunigas šventiną ypatingą, saldų grūdų patiekalą – kutjà („kūčią“). Pasak filologų, lietuviškas Kūčių pavadinimas greičiausiai atsiradęs dar iki katalikiško krikšto, paveiktas patiekalo, slavų vadinto kutjà arba kucià, graikų – kukkià, pavadinimo. Tai būna pirmas patiekalas, grąžinantis jėgas ir užbaigiantis sunkiausią pasninko dieną.

Kalėdų data

Ir štai po Kūčių ateina šv. Kalėdos. Bet kurią dieną? Paprastai Lietuvoje žmonės žino, kad yra katalikų Kalėdos gruodžio 25 dieną ir „rusų Kalėdos” kažkada sausio pradžioje (o tiksliau – sausio 7 d.). Nustebsite, tačiau Kalėdų data Ortodoksų bažnyčioje ir Katalikų bažnyčioje sutampa, nors ir kai kurie ortodoksai švenčia jas vėliau.

Kristus buvo nukryžiuotas nisano mėnesio 14 dieną, kas maždaug sutapo su kovo mėnesio pabaiga, o kadangi pagal Senojo Testamento paprotį buvo tikima, kad pranašas miršta savo pradėjimo dieną, gimė tradicija kovo 25 d. švęsti Apreiškimo Dievo Motinai šventę, lygiai po devynių mėnesių – Kristaus gimimą. Gruodžio 25 diena pasirinkta neatsitiktinai – ilgiausia metų naktis simbolizuoja pagonybės ir nuodėmės tamsybę, kurią, gimus Kristui, nušvietė Jo – Teisumo Saulės – šviesa. Ši data yra bendra ir katalikams, ir ortodoksams. Skirtumas atsiranda todėl, kad ne visi ortodoksai naudoja tokį patį kalendorių, kaip katalikai.

Šiuo metu 10 iš 15 autokefalinių Ortodoksų bažnyčių naudoja kalendorių, kuris sutampa su katalikų grigališkuoju, kitos 5 oficialiai naudoja senąjį, Julijaus kalendorių. Todėl nuvykę į Graikiją ar Bulgariją tuo metu, kai telefono kalendorius rodys gruodžio 25 d., rasite ten Kalėdas švenčiančius žmonės, tačiau tuo metu Serbijoje, Rusijoje ar Ukrainoje vis dar tęsis Adventas.

Senasis, Julijaus kalendorius, sukurtas dar iki Kristaus, turi kitokią keliamųjų metų sistemą, nei šiandien Vakaruose naudojamas Grigaliaus kalendorius. Kadangi metai trunka ne lygiai 365 dienas, o 365,2425..., tenka kartkartėmis derinti mūsų kalendoriaus rodmenis su astronominiais reiškiniais. Tai daroma keliamųjų metų – kai pridedama vasario 29 diena – dėka.

Andrejus Rubliovas, Gimimo ikona, XV a.

Julijaus kalendorius vasario 29 dieną prideda kas ketveri metai, tačiau metai netrunka 365,25 dienas. Jo parodymai neišvengiamai išsiderino su astronominiais įvykiais. Grigaliaus kalendorius turi daugiau taisyklių, reguliuojančių, ar reikia pridėti vasario 29 – ji nepridedama tam tikrais atvejais, besikeičiant amžiui.

XVI amžiuje, kai Katalikų bažnyčioje buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, ilgiausia metų naktis jau buvo 10 dienų anksčiau, nei tai rodė Julijaus kalendorius. 10 dienų vėlavo ir Julijaus kalendoriaus lygiadieniai, ilgiausia metų diena ir kt. Tai buvo reikšminga, nes paveikė šv. Velykų datą.

Šv. Velykų data nuo Nikėjos susirinkimo laikų (325 m.) visoje krikščionijoje skaičiuojama pagal tą pačią taisyklę – pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties, po pavasario lygiadienio. Jei Nikėjos susirinkimo metu buvo galima pasakyti, kad lygiadienis – kovo 21 d., po tūkstantmečio tapo akivaizdu, kad lygiadienis danguje ir lygiadienis kalendoriuje nebesutampa. Kalendorinis lygiadienis ateidavo pavėlavęs po tikrojo, astronominio.

Ištaisyti klaidą pirmasis liepė popiežius Grigalius XIII. Matyt todėl, kad naująjį kalendorių pasiūlė popiežius, iš pradžių jo nenorėjo priimti nei protestantai, nei ortodoksai. Pavyzdžiui, Britanijos imperija kalendorių, analogišką grigališkajam, įvedė tik 1752 m. Bet nenorėdami priimti popiežiaus autoriteto, užuot priėmę Grigaliaus kalendorių, jie reformavo senąjį kalendorių ir susikūrė naują, kuris sutapo su Grigaliaus kalendoriumi. Daugelyje protestantų valstybių Grigaliaus kalendoriaus įvedimą lydėjo liaudies pasipiktinimai, protestantų bažnyčių protestai, nes daugelis tame įžvelgė pasaulio pabaigos ženklus.

Ortodoksų bažnyčioje naujasis kalendorius buvo dalinai įvestas XX a. pradžioje. Iki tol daugelis ortodoksų valstybių ir pasaulietiniams reikalams naudojo Julijaus kalendorius – gruodžio 25 d. buvo vienoda ir Bažnyčioje, ir valstybėje, nors ir jau 13 dienų atsiliko nuo Julijaus kalendoriaus. Daugeliui valstybių nutarus politiniame lygmenyje pereiti prie naujojo kalendoriaus, nutarta pereiti ir Bažnyčioje.

1923 m. Sinode Konstantinopolyje susitiko visų Ortodoksų bažnyčių, išskyrus Jeruzalės, Antiochijos, Aleksandrijos ir Rusijos atstovai, kurie, panašiai kaip kažkada anglikonai, patvirtino naują Bažnyčios kalendorių, kuris sutapo su Grigaliaus (bet buvo paruoštas savarankiškai serbų astronomo Milutino Milankovićiaus). Netrukus kalendorių priėmė ir Antiochijos bei Aleksandrijos bažnyčios.

Iš pradžių kalendoriaus nepriėmė tik Serbijos ir Jeruzalės bažnyčios, Rusijos bažnyčios patriarchas buvo parašęs paraginimą pereiti prie naujojo kalendoriaus, tačiau šis buvo atšauktas. Rytų slavai neskubėjo pereiti prie naujo kalendoriaus, nes pasklido žinia, kad jį priėmė ne visos Bažnyčios, be to, tuo metu Bažnyčia buvo persekiojama, kalendoriaus klausimas nebuvo toks svarbus. Bolševikams pradėjus primetinėti naująjį kalendorių, jis tapo ir vienu iš persekiojimo simbolių. Ilgainiui žmonės priprato gyventi pagal du – valstybės ir Bažnyčios – kalendorius ir dabar daugeliui Rytų slavų, kaip ir serbų, Kalėdos sausio 7 (gruodžio 25 pagal sen. kalendorių) yra tiek pat įprastos, kiek katalikams – gruodžio 25 pagal naująjį kalendorių.

Kalėdų šventimas

Kaip ir visi, ortodoksai puošia Kalėdų eglutę, dovanoja vieni kitiems dovanas. Paskutinį šimtmetį Kalėdų pamaldos dažniausiai švenčiamos naktį iš sausio 6-osios į 7-ąją (gruod. 24-25 d.), apie vidurnaktį. Taigi, pakilę nuo Kūčių stalo, šeimos nariai nieko nebevalgo ir nebegeria iki pat vidurnakčio, kada priims Švč. Komuniją. Tik po Kalėdų pamaldų jie pirmą kartą sės prie mėsiško stalo.

Kalėdų laikas, ukrainiečių vadinamas sviatky arba koliada, tai dvi savaitės begalinio džiaugsmo, kada vaikai vaikšto po namus giedodami „koliadkas“ ir prašydami saldainio, nėra jokio pasninko (net ir trečiadieniais bei penktadieniais), bažnyčiose skamba Kalėdų himnai. Laiką užbaigia Teofanija – Kristaus krikšto Jordane šventė (sausio 6/19 d.), dar šiuo laiku įsiterpia Kristaus Apipjaustymo šventė (sausio 1/14 d.). Taip šios trys šventės – gimimas, apipjaustymas, krikštas – sudaro šventinį trejetą, pasakojantį apie Kristaus žmogišką gyvenimą, klusnumą, žemiškos tarnystės pradžią, o perkeltine prasme – ir apie mirtį bei prisikėlimą.

EPA nuotrauka

Apibendrinimas

Šiame pasakojime dažnas katalikas ras daug ką sau artimo, nes Lietuvoje šimtmečius skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonės gyveno šalia, keitėsi tradicijomis. Kažkas ir nustebins – juk galiausiai ir švenčių teologija šiek tiek skiriasi. Ir vis dėlto tiek katalikai, tiek ortodoksai švenčia tą patį įvykį – Kristaus gimimą. Todėl norisi pasveikinti tradiciniu ukrainiečiams būdu:

Kristus gimsta – šlovinkime Jį!

Chrystos roždajetsa – slavimo Joho!