Popiežiaus susitikimas su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. 2019 m. sausio 7 d.

EPA nuotrauka

Sausio 7-ąją popiežius Pranciškus susitiko su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. Šiuo metu diplomatiniai santykiai palaikomi su 183 valstybėmis, taip pat su Europos Sąjunga ir Maltos ordinu. Romoje reziduoja 89 ambasadoriai. Šventasis Sostas taip pat bendradarbiauja su Arabų valstybių lygos, Tarptautinės migracijos organizacijos ir JT aukštojo pabėgėlių komisariatų padaliniais Romoje. Gausiai susirinkusių diplomatų, reziduojančių ir specialiai atvykusių šia proga, vardu popiežių pasveikino Kipro ambasadorius George Poulides, diplomatinio korpuso prie Šventojo Sosto dekanas. Šios pareigos tenka ilgiausiai prie Šventojo Sosto reziduojančiam ambasadoriui.

Pranciškus padėkojo visiems atvykusiems ir priminė, kad Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai buvo išplėsti naujomis sutartimis: su Beninu dėl katalikų Bažnyčios statuso, su San Marinu dėl katalikų religijos mokymo valstybės mokyklose, su UNESCO dėl aukštojo mokslo diplomų pripažinimo Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, su septyniasdešimtąsias metines mininčia Europos Taryba kultūros srityje. Vatikano miesto valstybė buvo priimta į bendrą mokėjimų eurais erdvę (SEPA).

„Paklusnumas dvasinei misijai, kylančiai iš Viešpaties Jėzaus apaštalui Petrui skirto imperatyvo „ganyk mano aveles“ (Jn 21,15), skatina popiežių, tad ir Šventąjį Sostą, rūpintis visa žmonijos šeima ir jos materialinėmis ir socialinėmis būtinybėmis. Vis dėlto Šventasis Sostas netrokšta kištis į valstybių gyvenimą, tačiau nori būti atidus klausytojas, jautrus žmonijos problemoms, nuoširdžiai ir nuolankiai trokšdamas tarnauti kiekvienos žmogiškos būtybės gėriui“, – sakė popiežius Pranciškus. Su tokia nuostata, anot jo, dalyvauja susitikime su diplomatiniu korpusu, susitinka su piligrimais, praėjusiais metais keliavo į Čilę, Peru, Šveicariją, Airiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokia nuostata skatina visą Bažnyčią remti taikių ir susitaikiusių visuomenių kūrimą.

Su tokia nuostata, pabrėžė popiežius, jis stebi dabartinę situaciją Nikaragvoje, netrukus skirs nuolatos Vietname reziduojantį savo atstovą ar pasirašė susitarimą su Kinija apie vyskupų skyrimą. Komentuodamas šį susitarimą popiežius pažymėjo, jog nustatyti „kai kurie stabilūs bendradarbiavimo elementai“, pirmą kartą po daugelio metų visi vyskupai yra vienybėje su šv. Petro įpėdiniu ir visa Bažnyčia. Reikia viltis, kad visa tai padės išspręsti dar „atvirus klausimus“ ir užtikrinti tikrą religijos laisvę.

Popiežius Pranciškus priminė vieną sukaktį: prieš šimtą metų, 1919 birželio 28-ąją Versalyje, Prancūzijoje, įsteigta Tautų Sąjunga.

„Kodėl atsiminti Organizaciją, kurios nebėra? Nes ji buvo pradžia šiuolaikinės daugiašalės diplomatijos, kuria valstybės bandė tarpusavio santykiuose atsisakyti užgniaužimo logikos, kuri veda į karą“, – sakė popiežius Pranciškus. Šis eksperimentas žlugo, kaip liudija II Pasaulinis karas. Tačiau jis atvėrė kelią Jungtinių Tautų Organizacijai, kuri, nepaisant kontrastų ir neveiksmingumo, yra „nepaneigiama galimybė Tautoms susitikti ir ieškoti bendrų sprendimų“.

Popiežiaus susitikimas su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. 2019 m. sausio 7 d.

EPA nuotrauka

Popiežiaus susitikimas su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. 2019 m. sausio 7 d.

EPA nuotrauka

„Nepamainoma daugiašalės diplomatijos prielaida yra gera valia ir pasitikėjimas tarp besikalbančiųjų, pasirengimas nuoširdžiai ir sąžiningai konfrontacijai, ryžtas priimti iš jos neišvengiamai kylančius kompromisus. Kur trūksta nors vieno iš šių elementų, įsivyrauja vienpusių sprendimų paieška ir, galiausiai, stipresnis nustelbia silpnesnį. Dėl to Tautų Sąjunga pateko į krizę ir, deja, pastebima, kad toks elgesys šiandien skverbiasi į pagrindinių tarptautinių organizacijų veikimą“, – pastebėjo Šventasis Tėvas. Pasak jo, daugiašalė santykių sistema šiandien yra krizėje dėl įvairių priežasčių. Dėl valios trūkumo, dėl nesugebėjimo išspręsti įsisenėjusių problemų ar situacijų, dėl pirmenybės teikimo greitam ir daliniam susitarimui, o ne kantriam bendrojo gėrio siekimui, dėlto, kad pačiose tarptautinėse organizacijose įsivyrauja galios ir interesų grupės, kurios primeta savo ideologijas, negerbia tautų jautrumo, tapatybės ir orumo. Dėl to, kad daug kur globalizacija vyksta per greitai ir netvarkingai, žadindama lokalų pasipriešinimą. Prieš suvienodinančios globalizacijos idėją lengvai sukyla nacionalizmai. Visa tai primena tarpukario laikotarpį, kai populistinės ir nacionalistinės tendencijos nuslopino Tautų Sąjungos tikėtinumą ir veikimą. Reikia „daugiabriaunės“ globalizacijos, kuri gerbtų kiekvienos šalies ir tautos savastį. 

Didelę savo kalbos dalį popiežius Pranciškus skyrė šv. Pauliaus VI kreipimuisi į JTO asamblėją 1965 spalio 4-ąją. Tai buvo pirmasis popiežių pasisakymas tokioje auditorijoje. Šioje pamatinėje kalboje Paulius VI nurodė keletą daugiašalės diplomatijos ir popiežiaus bei Šventojo Sosto dvasinės misijos sąlyčio taškų, kurie išlieka ir šiandien.

Pirma, tai teisingumo ir teisės pirmumas: santykiai tarp tautų turi vadovautis protu, teisingumu, teise, derybomis, o ne jėga, smurtu, karu, baime ar apgaule. Kelia nerimą šiandieninė tendencija siekti nacionalinių interesų nesinaudojant tarptautiniais instrumentais, kurie padeda išspręsti nesutarimus ar užtikrina teisingumą, kaip kad tarptautiniai teismai. Reakcingi, emociniai ir skuboti sprendimai gal pasieks trumpalaikį konsensusą, tačiau galiausiai tik dar labiau pagilins didžiausias problemas, perspėjo popiežius.

Apie tai, anot jo, kalbama sausio 1 dieną minėtos Pasaulinės taikos dienos žinioje „Gera politika tarnauja taikai“. Gera politika siekia „visų žmonių ir viso žmogaus“ gėrio. Taika, kuri yra tikra, kai aprėpia visus ir kiekvieną, yra tokio gėrio dalis. Šioje perspektyvoje yra pamatinė asmens samprata: ar pripažįstame jo orumą? Ar pripažįstame jo transcendentinį matmenį, panašumą į Dievą? Šiuo požiūriu mums reikėtų iš naujo atskleisti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, taip pat neseniai minėjusios 70-etį, principus, pažymėjo Pranciškus.

Popiežiaus susitikimas su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. 2019 m. sausio 7 d.

EPA nuotrauka

Popiežiaus susitikimas su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. 2019 m. sausio 7 d.

EPA nuotrauka

Kitas sąlyčio taškas yra silpnųjų gynimas. Vargšų, apleistųjų, atmestųjų, kenčiančių, trokštančių teisingumo, orumo, laisvės ir oraus gyvenimo gynimas visada yra Bažnyčios širdyje. Popiežius priminė savo ir kitas bažnytines ar humanitarines iniciatyvas Ukrainos rytuose, pasibaisėtiną sugriovimą ir humanitarinę krizę Sirijoje, padėkojo Jordanijai ir Libanui už pagalbą to krašto žmonėms, kaip ir įvairioms Europos valstybėms.

Pabrėžęs kaip svarbu, kad Artimuosiuose Rytuose išliktų nuo apaštalų laikų čia gyvenantys krikščionys, Šventasis Tėvas atmetė bandymus supriešinti krikščionis su musulmonais. Tiesa, kad amžių bėgyje būta daug priešiškumo, bet taip pat taikaus ir ilgalaikio sugyvenimo.

„Netolimoje ateityje turėsiu galimybę nuvykti į du musulmonų daugumos kraštus, Maroką ir Jungtinius Arabų Emyratus. Tai bus dvi svarbios progos dar didesniam tarpreliginiame dialogui ir abiejų religijų išpažinėjų tarpusavio pažinimui, po aštuonių šimtų metų nuo istorinio susitikimo tarp šv. Pranciškaus Asyžiečio ir sultono al-Malik al-Kamil“, – pasakė popiežius.

Tarp silpnųjų yra pabėgėliai ir migrantai, vejami iš savo kraštų skurdo, gamtinių nelaimių, konfliktų ir persekiojimų. Be atsakomybės jiems padėti popiežius pabrėžė ir tai, kad tarptautinė bendruomenė turi darbuotis, kad, visų pirma, niekas nesijaustų verčiamas palikti savo šeimos ir tautos. Popiežius padėkojo Kolumbijai ir kitoms šalims, kurios pastaraisiais mėnesiais padėjo iš Venesuelos atvykusiems žmonėms.

Migracijos bangos sužadino, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nepasitikėjimą ir susirūpinimą, paskatino įvairias vyriausybes suvaržyti patekimą ar tranzitą per jų valstybes. „Vis dėlto manau, kad tokio visuotinio klausimo negalima išspręsti daliniais sprendimais“, – pabrėžė popiežius. Šioje perspektyvoje Šventasis Sostas aktyviai darbavosi rengiant du globalius susitarimus apie pabėgėlius ir apie saugią, tvarkingą ir legalią migraciją. Jie nėra juridiškai įpareigojantys, tačiau yra žingsnis pirmyn daugiašaliuose santykiuose šiuo klausimu, taps svarbia atspara valstybėms, tarptautinėms organizacijoms, politikams, įstatymų leidėjams.