Sergejus Kanovičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais buvo galima faksu arba telefonu.  Pinigais nelijo,  o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, bet juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau, nei skaitydamas ilgėliau keliaujantį laišką.  Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išskyrimus ir žino, ką jie reiškia.  Lietuvos neprigulmybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu ir iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio,  pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus.  Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija – kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdovosi nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą.  Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas –  kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji. 

Mošė Arensas. Ofer Lafler/Izraelio krašto apsaugos ministerijos nuotrauka

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai:

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau, vis nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino, ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, jog dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi.  Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliaus jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė, lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį Izraelio gynybos ministrą Mošę (Mišą) Arensą. 

Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV.  Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net, jei neturi jokių prisiminimų, – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Ir atmintis apie ją, kad ir kur ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Mošė Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai.  Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten gales surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp išverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo.  Tylėdami įsėdo į mašiną ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė: „O aš klaidingai maniau, kad Antrasis pasaulinis karas baigėsi.“

Nepaisant to, kad, jei šiandien Mošė Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų… net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbarizmo, nepriežiūros, nemeilės ir abejingumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

O man ta frazė įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Mošė Arensas gimė Kaune 1925 m. gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7 dieną Izraelyje. Tebunie šviesi jo atmintis. Ir padarykime ką nors, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.