Pranas Kūris. Teismai.lt nuotrauka

„Pranas Kūris išsiskiria ne tik tuo, kad savo karjeroje yra ėjęs įvairias aukštas, didelės atsakomybės ir profesionalumo reikalavusias pareigas, bet ir nuolat pasižymėjo savo tvirta laikysena gindamas Lietuvos interesus. Nė vienas svarbesnis teisės aktas, susijęs su tarptautine teise, Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, neliko neįvertintas P. Kūrio, būtent ši asmenybė didele dalimi prisidėjo prie to, kad šiandien mes turime teisingus demokratinius Lietuvos teismus“, – šie žodžiai nuskambėjo Lietuvos teismų šimtmečio minėjimo šventėje, kurios metu prof. PRANUI KŪRIUI įteiktas garbingas apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos teismų sistemai.

Su tarptautinės teisės pradininku Lietuvoje kalbamės apie ilgą ir iššūkių kupiną profesinį kelią bei šiandienos teismus. Kalbino Dovilė Murauskienė, Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė.

Profesoriau, esate pirmasis mokslininkas Lietuvoje, savo dėmesį skyręs žmogaus teisėms, o nuo Jūsų darbo Europos Žmogaus Teisių Teisme pradžios praėjo du dešimtmečiai. Kokia žmogaus teisių padėtis buvo Lietuvoje tada, kai pradėjote dirbti šiame teisme, ir kokią situaciją matote dabar? Ar Lietuva, siekdama užtikrinti tarptautinius standartus atitinkančias žmogaus teises, pasuko ir eina tinkamu keliu?

Jau 1990 m. kovo 11 d. Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo paskelbta, kad Lietuva garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Laikinajame pagrindiniame įstatyme buvo įtvirtintos svarbiausios žmogaus teisės ir laisvės, o 1992 m. Konstitucijoje jau pateiktas išplėstinis jų sąrašas. Svarbiausias žingsnis sukuriant bendrą ir visus tarptautinius standartus atitinkančią žmogaus teisių apsaugos sistemą buvo Lietuvos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų. Ši Konvencija tapo Lietuvos teisės sistemos dalimi ir tiesiogiai taikomu teisės aktu. Lietuvos teisėjai puikiai žino, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra nei apeliacinė, nei kasacinė instancija nacionalinių teismų sprendimams. Šis teismas savo sprendimais tik kontroliuoja, ar Lietuva laikosi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė pagal Konvenciją.

Aišku, kad daugiau kaip per dvidešimt metų Lietuvos teisės sistema kardinaliai pasikeitė – dabar ji visiškai atitinka europinius žmogaus teisių standartus, teisinės valstybės principus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Atskiri šio teismo sprendimai prieš Lietuvą, nustatę Konvencijos pažeidimų, sudaro galimybę mūsų šaliai greičiau ir efektyviau tobulinti konkrečių sričių teisinį reguliavimą ir teigiamai skatina Lietuvos teisinės sistemos raidą.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Nemažai savo karjeros metų skyrėte ir nacionaliniams teismams. Kaip vertinate jų pokyčius? Kokios yra stipriosios šiandienos Lietuvos teismų pusės, o kur dar reikėtų padirbėti? Ar valstybės požiūris į teismus yra tinkamas, o dėmesys pakankamas?

Likimas lėmė, kad mano profesionalus gyvenimas susijęs su teismais. Dešimt metų (1994–2004) dirbau Strasbūre Europos Žmogaus Teisių Teisme. Šešerius metus su puse (2004–2010) Liuksemburge buvau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju. Lietuvos teismuose mano karjera buvo trumpesnė. 1994 m. gruodį buvau paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, o nuo 1995 m. sausio iki 1998 m. lapkričio ėjau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas. Manau, kad ši patirtis man leidžia vertinti Lietuvos teismų sistemos ir jų veiklos pokyčius.

Visų pirma turiu pabrėžti, kad šioje srityje viskas iš esmės pasikeitė labai teigiama linkme. 1992 m. priėmus naują Teismų įstatymą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo pradėta esminė teismų sistemos pertvarka. Šalia bendrosios kompetencijos teismų atsirado administraciniai teismai ir Lietuvos Konstitucinis Teismas. Garantuojant teismų nepriklausomumą įkurta Nacionalinė teismų administracija.

Būtina pabrėžti, kad teismų veiklą reguliuojanti teisinė bazė taip pat pasikeitė iš esmės – priimti nauji kodeksai ir kt. Pakito ir Teisingumo ministerijos funkcijos. Lietuvos valstybė gana pozityviai sprendė teisėjų atlyginimų ir teismų patalpų klausimus. Suprantama, kad šiose srityse problemų dar liko, bet man atrodo, jog teismai Lietuvoje nestokoja valstybės dėmesio.

Ką Jums reiškia žodžiai ,,teisinė valstybė“? Ar šie žodžiai Lietuvoje suprantami taip, kaip turėtų būti?

Jūsų klausimas dėl teisinės valstybės labai svarbus. Šį terminą aš suprantu panašiai, kaip jį supranta Lietuvos teisėjai. Man atrodo, kad Lietuva yra tapusi teisine valstybe. Nesu girdėjęs nė iš vieno Europos teismų teisėjo ar valstybės politiko, kad jie tuo abejotų. Man aišku, kad nepriklausomi teismai yra vienas iš pagrindinių ir esminių teisinės valstybės komponentų. Teisinės valstybės komponentų sistema visą laiką tobulinama surandant naujų elementų, kurie stiprintų teisinės valstybės statusą.

Tokiu elementu, mano nuomone, galėtų būti individualaus kreipimosi (skundo) į Konstitucinį Teismą įteisinimas. Kita vertus, visada gali atsirasti kai kurių įstatyminių iniciatyvų ar sprendimų, kurie gali būti suprantami kaip žalingi teisinės valstybės esmei. Kaip pavyzdį galiu pateikti bandymą sumažinus referendumo kartelę pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo skirsnio nuostatas. Aš esu optimistas ir norėčiau tikėtis, kad taip neatsitiks.