Vytauto A. Graičiūno laiško broliui į Ameriką pirmasis puslapis. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Nors pirmosios nepriklausomybės laikais Kaunas, laikinoji Lietuvos sostinė, buvo vadinama „mažuoju Paryžiumi“, kur pasirengimas vienam aukštuomenės vakarėliui kainuodavo apie 350 litų, Laisvės alėjoje ir senamiestyje netrūko siuvyklų, kurios siuvo drabužius pagal naujausias iš Paryžiaus atkeliaujančias madas, ir kurį turėjo aplankyti ir specialiame punkte atsižymėti visi tarptautinių Monte Karlo lenktynių dalyviai, jis anaiptol neprilygo tuometiniam Londonui ar Čikagai. Tai savo kailiu galėjo patirti tie lietuviai, kurie, šaliai tapus nepriklausoma, nusprendė apsigyventi Lietuvoje.

1926 m. birželio 30 d. angliškai parašytame laiške broliui Algirdui neseniai į Lietuvą su žmona, garsia aktore ir režisiere Une Babickaite-Baye atvykęs Vytautas Andrius Graičiūnas rašo, kad jis beveik baigia paskęsti persikraustymo rūpesčiuose. Pasak jo, jis apgailestauja ne todėl, kad nusprendė apsigyventi Lietuvoje, bet kad atvyko gyvenimui Lietuvoje visiškai nepasirengęs.

Vadybos mokslo teoretikas ir praktikas savo pirmuosius įspūdžius iš Lietuvos pavaizdavo grafiškai, nupiešęs du stačiakampius ir pavadinęs juos U.S.A. ir Lietuva. Pirmajame stačiakampyje Graičiūnas itin palankiai įvertino gyvenimo patogumą (angl. comfort of living), antrajame – gyvenimo malonumą (angl. pleasure of living). „Jei panaikintum tau įprastą tvarką ir pakeistum ją visiškai nauja, didesnio skirtumo tarp JAV ir Lietuvos nerastum“, – pastebi Amerikoje gimęs ir užaugęs Graičiūnas.

Įdomūs ir kiti JAV lietuvio pastebėjimai apie Lietuvą ir jos žmones. Žmogaus prigimtis ir Amerikoje, ir Lietuvoje yra ta pati, konstatuoja Graičiūnas. „Jei nekreipsime dėmesio į faktą, kad vos ne kiekviename žingsnyje sutiksi žmonių su piktais kėslais, kad apskritai žmonės [čia] yra pavargę, per daug, tačiau neproduktyviai (čia ir toliau pabraukta Graičiūno) dirba, kad [šioje] gausių gėrybių žemėje jie yra menkai apmokami ir alkani, [vis dėlto] galima sutikti keletą žmonių, kurie yra malonūs, verti dėmesio ir kurie galėtų tapti gyvenimo draugais“, – rašo Amerikos lietuvis. 

Apsigyvenęs Kaune, Graičiūnas spėjo patirti, kad buvimas Amerikos lietuviu suteikia ne vieną progą susitikti su aukštas pareigas einančiais asmenimis, įskaitant šalies prezidentą, ir Lietuvoje jaustis esant piliečiu pagal kilmę, o ne, kaip Amerikoje, pagal gimimą ir geresnės ateities pažadą. Pasak JAV lietuvio, Lietuvoje nepalyginti lengviau būti užsieniečiu nei JAV, nors, pripažįsta jis, ne vienas lietuvis yra gana priešiškai nusiteikęs prieš tokius kaip jis –  Amerikos lietuvį.

Parengė Dalia Cidzikaitė

Vytautas Andrius Graičiūnas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka

Apie Vytautą Andrių Graičiūną (1898–1952)

Gimė 1898 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje, JAV, gydytojo – politinio emigranto iš Lietuvos, žinomo visuomenės veikėjo šeimoje.

Studijavo Čikagos universiteto Administracijos ir komercijos fakultete, taip pat Armoro technologijos institute Čikagoje.

Dirbo vadybos patarėju (konsultantu) Čikagos, Milvokio, Niujorko firmose, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Krašto apsaugos ministerijos įstaigose Lietuvoje.

1945-1948 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto docentu. Tuo pat metu dėstė ir Kauno politechnikume.

1951 m. pavasarį buvo areštuotas, apkaltintas šnipinėjimu JAV, ryšiais su JAV žvalgyba bei antitarybine propaganda ir nuteistas dešimčiai metų lagerių. 1952 m. sausio 9 d. V. A. Graičiūnas žuvo lageryje, Olžeraso gyvenvietėje, Kemerovo srityje, Sibire. Reabilituotas buvo tik 1988 m. rugpjūčio 15 dieną.

Buvo pripažintas pasaulinės vadybos klasikas, vienas pirmųjų vadybos konsultantų Europoje, žymus vadybos propaguotojas ir dėstytojas Lietuvoje.

V. A. Graičiūno vienintelis teorinis darbas – straipsnis Organizacijos vidiniai ryšiai (Relationship in organization), skirtas aktualiai vadybos problemai – valdymo apimties (The Span of Management) kiekybinei analizei. V. A. Graičūnas pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių.

Jis buvo nepaprastai plataus akiračio, įdomi, prieštaringa ir gan unikali asmenybė. Giliausius pėdsakus istorijoje jis paliko kaip mokslininkas – vadybos teoretikas. Jis sukaupė nemažą teorinių žinių bagažą ir praktinio vadybos darbo patyrimą, taip pat turtingą biblioteką.

Graičiūno aukštosios vadybos mokyklos informacija