Kino operatorius Audrius Kemežys (1973 m. spalio 5 d.–2018 m. vasario 5 d.).

Naujųjų metų pradžioje įprasta laukti permainų ir su viltimi žvelgti į ateitį. Kartu tai ir puikus metas susimąstyti apie greitai bėgantį laiką ir prisiminti išėjusiuosius. Kinematografijos pasaulyje pernai buvo daug netekčių.

Aktorius ir režisierius Viktoras Valašinas (1944 m. birželio 24 d.–2018 m. sausio 1 d.). NKDT archyvo nuotrauka

Sausio 1-ąją po sunkios ligos mirė buvęs ilgametis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Viktoras Valašinas. Jam buvo 73-eji. Dar besimokydamas trečiame kurse jis buvo pakviestas dirbti į Kauno dramos teatrą, kuriame sėkmingai vaidino 1968–1994 m. Kine aktoriaus sukurtų vaidmenų sąrašas gerokai kuklesnis. Pagrindinių vaidmenų lietuviškuose filmuose nebuvo, tik keli antraplaniai epizodai („Herkus Mantas“, „Atpildo diena“, „Medaus mėnuo Amerikoj“). Dosnesnė aktoriaus talentui buvo televizija, suteikusi galimybę sukurti keletą ryškių vaidmenų lietuvių literatūros klasikos inscenizacijose – Vaclovą Garunkštį Augustino Griciaus „Palangoje“ (1975 m., rež. Mamertas Karklelis), Stasį Žemaitės „Žente“ (1976 m., rež. M. Karklelis), Martinaitį Ievos Simonaitytės „Viliuje Karaliuje“ (1988 m., rež. Vidmantas Bačiulis) ir dar vieną Žemaitės personažą Petrą Kurmelį (1988 m., rež. Juozas Sabolius).

Kino operatorius Audrius Kemežys (1973 m. spalio 5 d.–2018 m. vasario 5 d.).

Paradoksalu, bet į kino žvaigždes nukreipta komercinė filmų reklamos politika per daugelį dešimtmečių padarė taip, kad iš kino salės išeinantys žiūrovai retai pasakys, koks operatorius nufilmavo ką tik pamatytą filmą. Tačiau įgudusi sinefilo akis seniai išmoko identifikuoti vasario 5-ąją mirusio žymaus Lietuvos kino operatoriaus Audriaus Kemežio nufilmuotus kadrus. Be jų jau sunku įsivaizduoti šiuolaikinį lietuvių dokumentinį kiną, juk Audrius buvo ne tik operatorius, bet ir (tai pripažįsta visi su juo dirbę režisieriai) visavertis bendraautoris.

Drauge kūrusį jautrų dokumentinį filmą apie socialiai pažeidžiamus vaikus „Pokalbiai rimtomis temomis“ režisierė Giedrė Beinoriūtė Audrių pavadino ypač etišku operatoriumi. Tikriausiai šiai nuomonei pritartų su juo dirbę režisieriai Audrius Stonys („Kenotafas“, „Raminas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Moteris ir ledynas“), Giedrė Žickytė („Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ ), Arūnas Matelis („Prieš parskrendant į Žemę“, „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“). Savas jis buvo ir vaidybinio kino kūrėjams, padėjęs realizuoti sudėtingas režisierių vizijas filmuose „Balkonas“ ir „Kvėpavimas į marmurą“ (rež. G. Beinoriūtė), „Kai aš buvau partizanas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis), „Narcizas“ (rež. Dovilė Gasiūnaitė), „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas).

Kaip buvo skelbiama nekrologe: „A. Kemežio kūryba pratęsia geriausias Lietuvos kino operatorių mokyklos tradicijas gebėjimu filmuojamą objektą, subjektą, temą apibendrinti, kartu su režisieriais suteikti visuotinumo pojūtį. Operatorius buvo labai jautrus šiuolaikinėms tendencijoms, reikalaujančioms gebėjimo paveikiai perteikti realybę. Šia prasme A. Kemežys unikalus – jo gebėjimas pamatyti, užfiksuoti, parodyti žiūrovams smulkiausias kasdienybės detales, akimirkas, smulkmenas sukurdavo ir savitą paties operatoriaus pasaulį.“

Aktorius Johnas Gavinas Julijaus Cezario vaidmenyje („Spartakas“; 1931 m. balandžio 8 d.–2018 m. vasario 9 d.).

Vasario 9-ąją Kalifornijoje sulaukęs 65-erių mirė amerikiečių aktorius Johnas Gavinas, pirmųjų JAV kolonizatorių palikuonis, kurio genealogijoje buvo Meksikos, Čilės ir Ispanijos atstovų (tikroji aktoriaus pavardė – Juanas Vincentas Apablasa) kraujo. Baigęs Stanfordo universitetą jis padarė sėkmingą diplomato karjerą (tapęs JAV prezidentu Ronaldas Reaganas aktorių buvo paskyręs ambasadoriumi Meksikoje). Klasikinio gražuolio išoriniai duomenys padėjo Johnui padaryti karjerą Holivude, nors pirmojo ryškumo žvaigžde jis netapo ir buvo laikomas Clarko Gable‘o, Roberto Tayloro ar Rocko Hudsono rezervine kopija. 

Vienas pirmųjų aktoriaus išorinio tvirtumo ir vidinio jautrumo derinį išnaudojo režisierius Douglasas Sirkas melodramoje „Gyvenimo imitavimas“ (1959 m.) ir Ericho Marios Remarque‘o romano ekranizacijoje „Laikas gyventi ir laikas mirti“ (1958 m.). Mes matėme J. Gaviną Julijaus Cezario vaidmenyje („Spartakas“, 1960 m., rež. Stanley Kubrickas) ir neseniai per LTV PLIUS rodytos Alfredo Hitchcocko filmų retrospektyvos šedevre „Psichopatas“ (1960 m.).

Kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas (1969 m. rugsėjo 19 d.–2018 m. vasario 9 d.).

Vasario 9-ąją būdamas 48-erių Berlyne mirė garsus islandų kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas, tapęs pirmuoju Islandijos menininku, apdovanotu prestižiniu „Auksiniu gaubliu“ (už muziką filmui „Visko teorija“, 2014 m.). Muzikanto karjerą jis pradėjo grodamas indiroko grupėse, vėliau įkūrė nuosavą įrašų studiją „Kitchen Motors“, kuri specializavosi modernaus muzikinio avangardo srityje, derindama skirtingus muzikinius stilius: pankroką, džiazą, metalą ir pan. Iš šių eksperimentų susiformavo savitas J. Jóhannssono stilius, pirmą kartą įsikūnijęs sportinės komedijos „Islandijos svajonė“ (2000 m.) garso takelyje. Iš viso kompozitorius įrašė devynis autorinius albumus, vienas jų („IBM 1401, A User's Manual“), pasirodęs 2006-aisiais, buvo skirtas tėvui – kompanijos IBM inžinieriui, eksperimentavusiam su pirmaisiais kompiuteriais. 

Į holivudinį kiną J. Jóhannssoną atvedė kanadietis režisierius Denisas Villeneuve'as: juodu sėkmingai bendradarbiavo kurdami mums žinomus filmus „Kaliniai“, „Sicario: narkotikų karas“, „Atvykimas“. Tačiau fantastiniam veiksmo filmui „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ režisierius pasirinko kitus kompozitorius – Hansą Zimmerį ir Benjaminą Wallfischą, nes manė, kad kultinio filmo tęsiniui labiau tiktų Vangeliso kompozicijų dvasia. Kelis labai įdomius muzikos takelius J. Jóhannssonas sukūrė su savo tautiete Hildur Guðnadóttir – drauge sukomponuota muzika režisieriaus Gartho Daviso dramai „Marija Magdalietė“ (2018 m.) tapo paskutiniu multiinstrumentinės J. Jóhannssono muzikos šedevru. 

Režisierius ir prodiuseris Lewisas Gilbertas (1920 m. kovo 6 d.–2018 m. vasario 23 d.).

Vasario 23-iąją mirė britų režisierius ir prodiuseris Lewisas Gilbertas, karjerą pradėjęs dar penktojo dešimtmečio viduryje, tačiau tikros šlovės susilaukęs vadinamojo svinguojančio Londono laikais. Savotišku šios permainų atmosferos simboliu tapo romantinė drama „Alfis“ (1966 m.), kurioje ciniško avantiūristo ir širdžių ėdiko (jį vaidino žavusis Michaelas Caine'as) nuotykiai gerai derėjo prie lengvabūdiškų ano laikotarpio papročių. 

Tuoj po šio filmo L. Gilbertas realizavo penktą bondiados filmą „Gyvenk du kartus“ (1967 m.), vėliau dar du šios serijos filmus „Šnipas, kuris mane mylėjo“ (1977 m.) ir „Munreikeris“ (1979 m.), kuriuose legendinį agentą 007 vaidino jau nebe Seanas Connery, o Rogeris Moore'as. L. Gilbertas priklausė vadinamųjų kino profesionalų armijai, kurių atstovai nesuformavo savito stiliaus, bet nepriekaištingai kūrė skirtingų žanrų filmus: karines dramas, avantiūrinius nuotykių reginius, žaismingas komedijas ar egzotiškas dramas.

Teatro ir kino aktorius Olegas Tabakovas (1935 m. rugpjūčio 17 d.–2018 m. kovo 12 d.).

Kovo 12-ąją Maskvoje mirė garsus rusų teatro ir kino aktorius Olegas Tabakovas, paskutinius 18 metų vadovavęs Maskvos A. Čechovo dailės teatrui (MCHT). Anksčiau jis buvo vienas svarbiausių šeštojo dešimtmečio viduryje ant atšilimo bangos iškilusio teatro „Sovremennik“ trupės narys. Kine O. Tabakovas filmavosi dažnai ir noriai. Jis ne tik įsimindavo tuose filmuose, kuriuose griežė pirmuoju smuiku, bet ir epizodiniams vaidmenims rasdavo ryškių spalvų. Nepamirštamas aktoriaus balso tembras papuošė ir begalę animacinių personažų.

Tarp 150-ies O. Tabakovo kine sukurtų vaidmenų reikėtų išskirti personažus, suvaidintus Nikitos Michalkovo filmuose „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“ (1976 m.) ir „Kelios I. Oblomovo gyvenimo dienos“ (1979 m.). Be jokios abejonės, O. Tabakovo asmeninis žavesys prisidėjo prie TV serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“ (1973 m.) sėkmės. Po šio serialo triumfo nacių žvalgybos viršininką Šelenbergą vaidinęs aktorius susilaukė anuometinio KGB lyderio Jurijaus Andropovo priekaišto: „Taip vaidinti priešą yra amoralu.“

Teatro ir kino režisierius Leonidas Kvinichidzė (1937 m. gruodžio 21 d.–2018 m. kovo 13 d.).

Kovo 13-ąją būdamas 81-erių mirė teatro ir kino režisierius Leonidas Kvinichidzė, įsimintinų TV serialų kūrėjas. Pagal Aleksėjaus Tolstojaus romaną sukurtas fantastinis serialas „Inžinieriaus Garino krachas“ (1973 m.) įdomus ne tik savo siužetu, bet ir tuo, kad visas „kapitalistinis“ užsienis nufilmuotas Baltijos respublikose (ypač dažnai čia matome Kauno ir Vilniaus vaizdus). Tikra muzikinio žanro klasika tapo režisieriaus TV vodeviliai „Šiaudinė skrybėlaitė“ (1974 m.), „Dangaus kregždutės“ (1976 m.), „Iki pasimatymo, Mere Popins!“ (1984 m.) „Birželio 31-oji“ (1978 m.) – pastarasis tapo visokių švenčių puošmena, bet mažuose ekranuose išbuvo neilgai: kai vieną pagrindinių vaidmenų čia sukūręs baleto šokėjas Aleksandras Godunovas 1979-aisiais gastrolių Niujorke metu pasiprašė politinio prieglobsčio, aktorius ir šokėjas, taip pat filmas „Birželio 31-oji“ ilgam dingo iš sovietinės kultūros akiračio.

Garso fizikos teoretikas Stephenas Hawkingas (1942 m. sausio 8 d.–2018 m. kovo 14 d.).

Kovo 14-ąją mirė Stephenas Hawkingas – pasaulinio garso fizikos teoretikas, nuveikęs didelius darbus teorinės kosmologijos srityje. Fizikai teigia, kad S. Hawkingo pavardę tikriausiai žino ir tie, kurie visiškai nesidomi mokslo pasiekimais. Mūsų dienų genijus, pakeitęs žmonijos suvokimą apie visatos paslaptis, vis dar nesiliauja stebinti savo protu, darbštumu ir valios stiprybe. Matematikos profesorius padarė svarbių atradimų juodųjų skylių teorijoje ir nuveikė didelių darbų tyrinėdamas Didžiojo sprogimo reiškinius.

Mokslo pasaulyje net egzistuoja terminas „Hawkingo spinduliavimas“, kurį skleidžia energiją prarandančios mažos juodosios skylės. 1963 m. būdamas vos 21-erių iš medikų jis išgirdo negailestingą retos ligos diagnozę – amiotropinė lateralinė sklerozė, kuri nenumaldomai sekina žmogaus raumenų sistemą. Pasak gydytojų, vaikinui buvo likę gyventi vos dvejus metus. Tačiau apgaubtas žmonos rūpesčio ir pasiaukojimo Stephenas pasiryžo įrodyti, kad dėl jo sveikatos būklės gydytojai klydo.

Mokslininkas save vadino ateistu, išpažįstančiu vienintelę religiją – kosmologiją. Jo gyvenimui ir moksliniams pasiekimams skirti keli dokumentiniai filmai ir du vaidybiniai: biografinėje dramoje „Hawkingas“ (2004 m.) jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas, o „Visko teorijoje“ (2014 m.) – Eddie Redmayne'as, už šį vaidmenį apdovanotas „Oskaru“.

Aktorė Stéphane Audran „Babetės puotoje“ (1932 m. lapkričio 8 d.–2018 m. kovo 27 d.).

Kovo 27-ąją į tobulesnį pasaulį iškeliavo prancūzų aktorė Stéphane Audran (g. 1932 m.). Aktorinio meistriškumo ji mokėsi teatro aktoriaus ir pedagogo Charles'io Dullino studijoje (joje teatro išminties, tik gerokai anksčiau, sėmėsi ir Juozas Miltinis). Aktorės debiutas kine sutapo su prancūziškos naujosios bangos pradžia. Dažniausiai jauna žavi prancūzaitė filmavosi Claude'o Chabrolio filmuose (drauge juodu susuko bene dvi dešimtis kino juostų). Pirmą kartą jį pasirodė šio režisieriaus dramos „Pusbroliai“ (1959 m.) epizode, vėliau tapo jo mūza ir žmona. Reikšmingus vaidmenis ji vėliau sukūrė ispanų režisieriaus Luiso Buñuelio („Kuklus buržuazijos žavesys“, 1972 m.), Claude'o Sautet („Vincentas, Fransua, Polis ir kiti“, 1974 m.), Georges'o Lautnero („Niekšo mirtis“, 1977 m.), Bertrando Tavernier („Nepriekaištinga reputacija“, 1981 m.), Alaino Jessuos („Rojus visiems“, 1982 m.) filmuose, kuriuose jos partneriai buvo Michelis Piccoli, Yvesas Montand'as, Gérard'as Depardieu, Alainas Delonas, Maurice'as Ronet, Philippe'as Noiret, Patrickas Dewaere'as.

Be abejo, geriausiu aktorės darbu tapo vaidmuo danų režisieriaus Gabrielio Axelio dramoje „Babetės puota“ (1987 m.), sukurtoje pagal Karen Blixen apysaką. Veiksmas čia plėtojamas nuošalioje Šiaurės jūros salelėje, į kurią 1871 metais iš Paryžiaus atvyko prancūzė Babetė, anksčiau dirbusi prestižiniame restorane kulinare. Jos vyras žuvo Paryžiaus komunos mūšyje, o pačiai Babetei teko emigruoti. Jutlandijoje ją priglaudė pastoriaus dukros, ir mielai į savo tarpą priėmė asketiška liuteronų bendruomenė. Po daugelio metų Babetė laimi loterijoje dešimt tūkstančių frankų. Šių pinigų pakaktų pradėti naują gyvenimą, bet Babetė juos panaudoja kitam reikalui – paruošia tikrą prancūzišką puotą ir pakviečia į ją visus kaimelio gyventojus.

Režisieriaus Isao Takahata (1935 m. spalio 29 d.–2018 m. balandžio 5 d.).

Balandžio 5-ąją animacijos pasaulis neteko japonų režisieriaus Isao Takahatos (g. 1935 m.). 1985 m. drauge su bičiuliu Hayao Miyazaki jis įsteigė dabar jau legendinę studiją „Ghibli“, kurioje gimė daug animacinio kino šedevrų. Garsiausiu I. Takahatos filmu tapo pasaka „Jonvabalių kapas“ (1988 m.), ekranuose pasirodžiusi kartu su H. Miyazaki filmu „Mano kaimynas Totoro“: abu filmai Japonijoje buvo įtraukti į privalomą vidurinių mokyklų edukacinę programą. „Jonvabalių kapas“ pasakoja apie dviejų seserų išgyvenimą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais, kai mergaitės liko be tėvų (mama žuvo per bombardavimą, o tėtis tarnavo jūrų laivyne). JAV kino kritikas Rogeris Ebertas įtraukė „Jonvabalių kapą“ į geriausių antikarinių kūrinių sąrašą, motyvuodamas, kad animacija yra pranašesnė už vaidybinį kiną tuo, jog ne bando atkurti realybę, bet keičia ir supaprastina ją, tokiu būdu pateikdama žiūrovams ne formą, bet idėjas. 

Studijoje „Ghibli“ I. Takahata piešė skirtingų žanrų filmus – komediją „Mano kaimynai Jamados“ (1999 m.) ir „Meškėnų karas“ (1994 m.), jaudinančią melodramą „Tik vakar“ (1991 m.). O paskutinio garsaus stebukladario filmu tapo „Pasaka apie princesę Kagują“ (2013 m.).

Aktorius Jackas Nicholsonas ir režisierius Milošas Formanas (1932 m. vasario 18 d.–2018 m. balandžio 13 d.) per „Skrydžio virš gegutės lizdo“ premjerą.

Balandžio 13-ąją eidamas 87-uosius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė režisierius Milošas Formanas. Jo vaikystę apkartino Antrasis pasaulinis karas (tėvai žuvo koncentracijos stovykloje), o jaunystę – sovietinis režimas. Bet M. Formano debiuto kine laikais jau klestėjo čekoslovakiška rezistencija – poetinis filosofinis kinematografas, kurio meistrai (Janas Němecas, Evaldas Schormas, Věra Chytilová, Jiří Menzelis) išmoko naudotis Ezopo kalba.

Jau buvo sukurtas Bohumilo Hrabalo apsakymų įkvėptas novelių filmas „Perlai dugne“ (1965 m.), pavadintas čekų naujosios bangos manifestu. Vėliau, kai 1968 m. Prahos pavasario žiedus sutraiškė sovietiniai tankai, dauguma M. Formano kolegų tapo disidentais ir emigravo. M. Formano dar Čekoslovakijoje sukurtuose filmuose juntama nebylios greito veiksmo komedijos, neorealizmo, Cinéma vérité, britų laisvojo kino ir prancūzų naujosios bangos įtaka. Dažniausiai tai buvo alegorijos: „Juodasis Peteris“ (1964 m.), „Blondinės meilė“ (1965 m.). O „Gaisrininkų balius“ (1967 m.) jau buvo atvira sovietinio socialistinio realizmo parodija. 1968 m. po sovietų invazijos į Čekoslovakiją M. Formanas išvyko į Holivudą ir ten sukūrė puikias ekranizacijas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975 m., penki „Oskarai“), „Regtaimas“ (1981 m.), „Amadėjus“ (1984 m., aštuoni „Oskarai“), „Valmonas“ (1989 m.). Paskutiniu režisieriaus filmu tapo „Gojos šmėklos“ (2006 m.). 

Bus daugiau.