Ukrainos prezidentas Petro Porošenka Kalėdų Mišiose.

EPA nuotrauka

Ortodoksai Rusijoje, Ukrainoje ir daugelyje kitų kraštų Kalėdas šventė dviem savaitėmis vėliau nei katalikai. Sausio 7-ąją kaip įprastai prezidentas Vladimiras Putinas dalyvavo vidurnakčio liturgijoje Sankt Peterburgo Viešpaties Atsimainymo katedroje. Toje pačioje, kurioje sovietmečiu slapta jį pakrikštijo motina.

„Džiaugiuosi galėdamas konstatuoti, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, kaip ir kitos denominacijos, atlieka platų ir teigiamą vaidmenį mūsų šalies gyvenime“, – rašoma prezidento Kalėdų sveikinime.

Jo kolegai Ukrainoje šios Kalėdos tikriausiai buvo laimingiausios gyvenime. Petro Porošenka pagaliau dalyvavo ilgai svajotos savarankiškos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios liturgijoje. Sausio 6 d. Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus naujajam Kijevo patriarchui Epifanijui oficialiai įteikė tomosą – pripažinimo dokumentą.

„Šiomis apeigomis nutraukėme paskutinius ryšius, siejusius mus su Maskva ir jos fantazijomis Ukrainos atžvilgiu“, – džiūgavo pavasarį naujų rinkimų laukiantis šalies vadovas.

„Tai laimingiausia diena visų ukrainiečių gyvenime. Suprantu, kodėl kiekvienas norėjo šiandien būti čia“, – „Reuters“ žurnalistams sakė universiteto profesorė Oksana, stovėjusi ilgoje eilėje, kad pamatytų tomosą viešumoje.

„Išsipildė šventų tėvų, kurie mirė už Ukrainą, už mūsų laisvę, žodžiai“, – pridūrė inžinierius Oleksandras. Gausios minios, kurios netilpo istorinėje Šv. Sofijos katedroje, iškilmingą liturgiją stebėjo lauko ekranuose arba internetu. Transliacija pasirūpino valstybinė televizija. Akivaizdu – tai Ukrainai nepaprastai reikšmingas istorinis įvykis.

Dar vienas prezidentas, be abejonės, laukė Kalėdų. Egipto vadovas Abdelis Fattah el-Sisi sausio 7-ąją, sekmadienį, vienu metu inauguravo naują, erdvią koptų ortodoksų bažnyčią ir didžiulę mečetę (Al Fattah Al 'aleem) – abi šventovės iškilo vardo dar neturinčioje naujai kuriamoje sostinėje netoli Kairo. Abiejų statybą svariai parėmė valstybės iždas.

„Mes esame viena ir liksime viena. Tai svarbi mūsų istorijos akimirka“, – susirinkusiesiems sakė A. F. el-Sisi.

Koptų ortodoksų popiežius Tawadrosas II klausosi prezidento Abdelio Fattah el-Sisi sveikinimo per Kūčių nakties Mišias naujai pašventintoje Viešpaties Gimimo katedroje. Pareigūnų teigimu, šioje didžiausioje Vidurio Rytuose bažnyčioje telpa iki 8000 žmonių. Naujojoje didžiojoje mečetėje – dvigubai daugiau.

EPA nuotrauka

Gerai žinome, kad koptai – didžiausia krikščionių bendruomenė Egipte, sudaranti apie 10 procentų 100 milijonų Egipto gyventojų – yra tapę ISIS persekiojimų ikona. Turėdamas tai omenyje aukščiausiasis Egipto musulmonų dvasininkas Ahmedas el-Tayebas iškilmių dalyviams priminė, kad islamo įstatymas reikalauja musulmonų saugoti ne vien mečetes, bet ir bažnyčias.

EPA nuotrauka

Išties daug kas baiminasi, kad katedra paprasčiausiai taps naujų išpuolių taikiniu. O nuo 2014 m. valdantis A. F. el-Sisi, nors ir pažadėjo apsaugoti krikščionis, tuo užsitikrindamas jų lojalumą, savo pažado ištesėti nesugeba. Ne vienas stebėtojas tvirtina, kad krikščionys Egipte nėra priimami taip pat kaip jų bendrapiliečiai musulmonai – jiems čia nėra saugu. Vien nuo 2016 m. gruodžio per teroristinius išpuolius nužudyta daugiau kaip 100 koptų.

Kyla klausimas: ko verta ši šventa sąjunga? Tačiau ar koptai ortodoksai turi alternatyvą?

Ortodoksai kryžkelėje

Kaip ir visa krikščionija, įvairialypis ortodoksų pasaulis išgyvena lūžio tašką. Epochos kaitą. Ne vienas balsas ragina iš esmės permąstyti ortodoksijos sampratą. Ar įvyks svarbių postūmių ir brandžių sprendimų šioje bendruomenėje?

Mums geriau pažįstamas Ukrainos atvejis praskleidžia šydą ir pateikia keletą būdingų aspektų.

„Verčia susimąstyti faktas, kad ukrainiečiai autokefalijos klausimą kelia jau beveik 100 metų“, – sakė Rusijos mokslų akademijos narė, istorikė Nadežda Beljakova. Šią temą gvildeno vietinis Rusijos Ortodoksų Bažnyčios susirinkimas 1917–1918 m. Būta ir mėginimų Antrojo pasaulinio karo metais, galiausiai klausimas vėl sulaukė dėmesio po Sovietų Sąjungos griūties.

„Vis dėlto per pastaruosius 25 metus nė vienas Rusijos Bažnyčios kanonistas ar atstovas nesiteikė imtis šio klausimo ir ieškoti būdų, kaip sutarti dėl tolesnės Bažnyčios Ukrainoje ateities“, – tikrąją problemą įvardijo istorikė.

Kas nesivysto – degraduoja. Užuot plėtojusi savitą ortodoksiškumą, Ukrainos bendruomenė yra itin sužeista: susiskaldžiusi, diskredituota kaip institucija, nuolat lydima skandalų. Daugybė šeimų buvo išardytos, nes vienas jos narys pasirinko vieną Bažnyčią, o kitas – kitą. Aplinkybė, kad viena institucija nepripažįsta kitos suteikto krikšto, iškraipė Bažnyčios esmės suvokimą.

Priešiškumą ir netoleranciją tarp įvairių atskilusių grupių (schizmatikų ir promaskviečių) pasigavo ir religinė spauda, jais persmelkti bažnyčių centrai. „Dėl menko noro matyti vidines Ukrainos Bažnyčios problemas, tai yra iš bažnytinės bendrystės perspektyvos suprasti tikruosius klero poreikius, problema tapo aštri, nenuspėjama, netikėta. Tačiau nieko netikėta čia nėra“, – teigė N. Beljakova.

Kanonų pinklėse

Tenka konstatuoti, kad ortodoksų pasauliui itin sunku susitarti dėl bendrų taisyklių. Vienas pavyzdžių – garsusis visuotinis Kretos Susirinkimas, vykęs 2016-aisiais. Nors Susirinkimo darbotvarkė buvo rengiama 55 metus, net ir išbraukus visus tikrai diskusinius klausimus ir apsidraudus nuo netikėtumų visos keturiolika bažnyčių susirinkti nesugebėjo.

Grįžtant prie Ukrainos klausimo, daug ginčų sukėlė faktas, ar Konstantinopolio patriarchas galėjo atšaukti 1686 m. sprendimą, kuriuo Maskva grindžia savo jurisdikciją Kijevo atžvilgiu. Minėtas sprendimas suteikė Maskvos patriarchui teisę skirti Kijevo metropolitą.

Šv. Sofijos (Dieviškosios Išminties) katedra Kijeve.

EPA nuotrauka

Kitaip nei Katalikų Bažnyčioje, kur bažnytinė arba kanonų teisė yra nuolat atnaujinama, komentuojama, iš jos pašalinamos atgyvenusios normos, Ortodoksų Bažnyčioje nuo viduramžių nėra formuluojami nauji kanonai.

Elena Beljakova, viena autoritetingiausių Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto eksperčių, teigė, kad atšaukdamas 1686 m. dokumentą Baltramiejus atšaukė vien teisę skirti Kijevo metropolitą: „Apie metropolijos ribas nebuvo ir negalėjo būti jokios kalbos. Tiesą sakant, Konstantinopoliui minėtas aktas menkai tepadeda juridiškai pagrįsti savo sprendimą dėl Ukrainos. Paprasčiausiai todėl, kad šiuo metu Bažnyčios įstatymai neaptaria autokefalijos suteikimo. Kanonų teisė šiuo klausimu paprasčiausiai nėra išplėtota.“

Kitaip nei Katalikų Bažnyčioje, kur bažnytinė arba kanonų teisė nuolat atnaujinama, komentuojama, iš jos pašalinamos atgyvenusios normos, Ortodoksų Bažnyčioje nuo viduramžių nėra formuluojami nauji kanonai. Tad jos teisėje galime rasti visiškai priešingų pozicijų pagrindimą (išskyrus aiškų atsakymą, kaip kanoniniu keliu įgyjama autokefalija). Todėl beveik visos po visuotinių susirinkimų įsitvirtinusios autokefalijos yra schizmų ir atskilimo nuo pirminės Bažnyčios padarinys. Tad bet koks mėginimas įgyti autokefaliją neišvengiamai sukels konfliktą.

Kita vertus, vyraujanti tradicija, kad autokefalijos turi norėti ne vien Bažnyčios, bet ir valstybės galva, kol kas užkerta kelią tokioms šalims kaip Baltarusija ar Moldova. Šių valstybių ortodoksų bendruomenės apie tokią galimybę gali tik pasvajoti. 

Ko tikėtis?

Be abejonės, Ukrainos ortodoksai pavargo nuo nuolatinių konfliktų. Aukščiausiu lygiu iš Rusijos pusės nuolat pasigirsta įspėjimų apie galimą smurtą, prasidėjus turto dalyboms. Norisi tikėtis, kad žmonės nebenorės darsyk tos pačios patirties, kai XX a. pabaigoje parapijos tarpusavio santykius aiškinosi jėga. Ateitis parodys, ar ukrainiečiai yra tiek išmintingi, jautrūs ir supratingi, kad susėdę prie bendro stalo galėtų pasakyti, kad Bažnyčioje svarbiausios – ne politinės pažiūros.

Kaip minėta, istorija rodo, kad autokefalija dažniausiai pasiekiama pasitelkus pasaulietinę valdžią. O ją pasiekus Bažnyčia tampa dar labiau priklausoma nuo valstybės.

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus įteikia Ukrainos ortodoksų savarankiškumo pripažinimo aktą naujai išrinktam Kijevo ir visos Ukrainos metropolitui Epifanijui.

EPA nuotrauka

Ar Maskvos ir Konstantinopolio ginčas užsitęs? Tai priklauso nuo to, kiek smarkiai abu vyskupai ir toliau sies save su geopolitine opozicija, mano ekspertai. Prisiminkime, kad 1996-aisiais Maskvos patriarchatas nutraukė bendrystę su Konstantinopoliu dėl Estijos situacijos sprendimo. Tačiau po trijų mėnesių santykiai atšilo.

Skilimas gali užsitęsti, jeigu spaudimas ir įtampa, susijusi su geopolitiniu kontekstu, nesiliaus.

Kanonų teritorijų klausimas aktualus ne vien Lietuvos pašonėje. Subyrėjus buvusiai Jugoslavijai, ne viena vietos bendruomenė atsidūrė naujoje valstybėje, pasikeitusioje situacijoje. Neišvengiami konfliktai rodo, kad ir ortodoksija patiria Bažnyčios savivokos krizę.

Ligi šiol ortodoksų bendruomenės suprato save per autokefalijos, kuriamos nacionaliniu pagrindu, prizmę. Kartu tai reiškė ir nesikišimą į viena kitos reikalus.

EPA nuotrauka

Pastarąjį tūkstantmetį dominavusi samprata nebeatlaiko šiandienos iššūkių: globalizacija ir vis didėjantis žmonių mobilumas išjudina nusistovėjusias struktūras. Tačiau krizė ištiko ne vien organizacinį modelį.

„Kur kas gilesnis klausimas susijęs su liudijimu, kurio iš krikščionių tikisi pasaulis“, – teigė italų ortodoksų pasaulio žinovas Francesco Braschi. Krizė – tai požymis, rodantis, kad užtemo pati Bažnyčios esmė. Nebeaiški pagrindinė jos egzistavimo priežastis.

Naujai permąstyti Bažnyčią ir asmeninį priklausymą jai svarbu bet kurios denominacijos krikščionims, pirmiausia – katalikams. Artėjant maldos už krikščionių vienybę savaitei tinka prisiminti popiežiaus Pranciškaus paraginimą ne kištis į vidinius brolių ortodoksų reikalus, bet lydėti juos malda. Ko prašysime mūsų Tėvo sau ir kitiems?