Broliai režisieriai Vittorio (1929 m. rugsėjo 20 d.–2018 m. balandžio 15 d.) ir Paolo Taviani.

Balandžio 15-ąją mirė italų režisierius Vittorio Taviani. Drauge su porą metų jaunesniu broliu Paolo nuo 1967 m. jis sukūrė 16 pilnametražių filmų, kuriuose nevengė nagrinėti aktualias Italijos problemas. Į klausimus, kaip jie pasidalija pareigas filmavimo aikštelėje, broliai dažniausiai atsakydavo tuo pačiu kalambūru: „Mes kaip kava su pienu – pabandykite suprasti, kur yra riba tarp kavos ir pieno.“ 

Kino virusu broliai užsikrėtė pamatę Roberto Rossellini karinę dramą „Paisa“ (1946 m.). Neretai aktualias temas broliai filmuose įvilkdavo į filosofinės alegorijos rūbą. Užaugę diktatoriaus Benito Mussolini valdomoje fašistinėje Italijoje komunistams simpatizuojančio tėvo šeimoje broliai ne kartą ėmėsi pasipriešinimo totalitarizmo temos. Tarp revoliucionieriaus ir anarchisto jų filmuose dažnai yra vos juntama riba, lygiai kaip ir tarp revoliucijos idealizmo ir visiško nusivylimo.

Filme „Šv. Mykolas turėjo gaidį“ (1972 m.), sukurtame pagal Levo Tolstojaus apsakymą „Dieviška ir žmogiška“, XIX a. pabaigoje anarchistas bando sukurstyti valstiečių sukilimą, bet yra išduodamas, tačiau ir kalėjime neišsižada savo principų. O dramoje „Alonzanfanas“ (1973 m.) iš kalėjimo paleistas buvęs anarchistų lyderis Fulvijus (jį vaidino Marcello Mastroianni) kovos tęsti nebenori. Bet kovos draugai nenori palikti bendražygio ramybėje ir kalbina nesusitaikyti su pralaimėtojo dalia. Tačiau revoliucijos logika visais laikais yra negailestinga – kartą padaręs kompromisą esi priverstas išdavysčių keliu eiti ir toliau.

„Auksine palmės šakele“ Kanuose apdovanotas filmas „Tėvas šeimininkas“ (1977 m.) tapo iššūkiu šimtametėms Italijos provincijose gyvavusioms tradicijoms: dramatiško pasakojimo centre – tikra istorija apie beraščio Sardinijos valstiečio sūnų Gaviną, kurio tėvas slopino kiekvieną vaiko dvasios polėkį ir vertė ganyti avis toli nuo žmonių. Tačiau vaikinas sukilo prieš žiaurias taisykles, reikalaujančias besąlygiškai paklusti tėvui šeimininkui. Jis paliko Sardiniją ir tapo žinomu mokslininku, profesoriumi. Su šio filmo problematika ir anksčiau nagrinėtais revoliuciniais motyvais susisieja „Lankoje“ (1979 m.) papasakota istorija ir „Chaosas“ (1984 m.), nuaustas iš penkių Luigi Pirandello novelių.

Filmas „Labas rytas, Babilone“ (1987 m.) – nuostabi pagarbos duoklė klasikiniam kinui ir konkrečiai JAV režisieriui D. W. Griffithui, 1916 m. kūrusiam savo šedevrą „Nepakantumas“, kurio senovės Babilono novelei dekoracijas gamino du savamoksliai broliai italai. Broliai Taviani garsėjo ne tik kaip savitą stilių išugdęs tandemas, bet ir kaip subtilūs pasaulinės literatūros interpretatoriai. „Šviesa spindi tamsoje“ (1990 m.) sukurta pagal L. Tolstojaus romano „Tėvas Sergijus“ motyvus, „Atrankinė giminystė“ (1996 m.) – tai Johanno Wolfgango von Goethe romano ekranizacija, „Vyturio lizdas“ (2007 m.) sukurtas pagal Antonios Arslan romaną, o „Nuostabusis Boccaccio“ – žavus bandymas nubraukti dulkes nuo antikinio „Dekamerono“. Tačiau pati ekstravagantiškiausia brolių ekranizacija – priešpaskutinis drauge sukurtas filmas „Cezaris privalo mirti“ (2011 m.): čia Williamo Shakespeare'o tragediją „Julijus Cezaris“ vaidina... šiuolaikiniame kalėjime nuo visuomenės izoliuoti visokiausio plauko recidyvistai.

Režisierius Michaelas Andersonas (kairėje, 1920 m. sausio 30 d.–2018 m. balandžio 25 d.).

Balandžio 25-ąją Vankuveryje užgeso britų režisieriaus Michaelo Andersono (g. 1920) gyvybė. Kaip ir kolega Lewisas Gilbertas, jis buvo puikus plataus profilio profesionalas, kurio skirtingų žanrų filmams sunku atrasti bendrą vardiklį. Filmai apie Antrąjį pasaulinį karą (komedija „Eilinis Andželas“, drama „Užtvankų griovėjai“) ir pirmoji George'o Orwello „1984-ųjų“ ekranizacija (1956 m.), plačiaformatis nuotykių reginys „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (1956 m.) ir mistinis trileris „Niūraus šešėlio gaudynės“ (1958 m.), bandymas suprasti maištaujančio pokarinės epochos jaunimo idealus „Nuostabūs jaunieji kanibalai“ (1960 m.) ir žiaurus kriminalinis trileris „Apnuoginti ašmenys“ (1961 m., aktorius Gary Cooperis jau nebesulaukė šio filmo premjeros), painus detektyvas „Kvilerio memorandumas“ (1966 m.) ir katalikiška drama „Žvejo sandalai“ (1968 m.), kurioje aktorius Anthony Quinnas vaidino ukrainietį arkivyskupą Kirilą Lakotą, po 20 Sibiro gulaguose praleistų metų pakviestą tęsti apaštališką veiklą į Vatikaną, bet čia suabejojusį savo tikėjimo tvirtumu. Būtų galima ir toliau tęsti režisieriaus skirtingų filmų skaičiuotę, bet pabaikime ją sovietmečio hitu, nuotykių filmu „Orka – banginis žudikas“ (1977 m.) – ko gero, mums žinomiausiu M. Andersono filmu.

Režisierius Ermanno Olmi (1931 m. liepos 24 d.–2018 m. gegužės 5 d.).

Gegužės 5-ąją mirė Ermanno Olmi (g. 1931) – vienas paskutinių Italijos kino klasikų. Jis sukūrė daugiau kaip 90 dokumentinių, trumpametražių ir vaidybinių filmų, bet dažniausiai minimi trys. „Laisva vieta“ (1962 m.) ekranuose pasirodė tada, kai klasikinis italų neorealizmas jau buvo tapęs praeitimi. Pagrindinis „Laisvos vietos“ herojus jaunas provincialas Domenikas tikisi gauti darbą stambioje kompanijoje. Nors į laisvą darbo vietą pretenduoja nemažai kandidatų, Domenikas išlaiko egzaminą. Aplinkiniai jį vadina laimės kūdikiu, tačiau pačiam jaunuoliui labai greitai apkarsta biurokratinė aplinka, kurią dauguma bendradarbių priima su vergišku paklusnumu.

Žmogaus gyvenimo (ar egzistavimo) prasmė yra ir filmo „Medis klumpėms“ (1978 m.) pagrindas. Veiksmo vieta šį kartą – XIX a. pabaigos patriarchalinis kaimelis netoli Bergamo. Čia gyvenančių valstiečių kasdienybė nesikeičia šimtmečius – neskubiai parodyta žmonių buitis ir lauko darbų monotonija seniai tapo iki kaulų įsismelkusiu ritualu, bet pamažu valstiečių galvose ima bręsti mintis apie visai kitokią ateitį savo vaikams. 1978 m. filmas Kanuose apdovanotas „Auksine palmės šakele“: po brolių Taviani „Tėvo šeimininko“ tai buvo antra itališko (neo)realistinio kino pergalė.

Nemažai tarptautinių apdovanojimų susirinko ir dar vienas E. Olmi filmas – austrų rašytojo Josepho Rotho romano „Legenda apie šventąjį girtuoklį“ (1988 m.) ekranizacija. Tai poetinė filosofinė alegorija apie visuomenės atstumtąjį (jį vaidino Rutgeris Haueris), benamį girtuoklį, kuris nakvoja po Paryžiaus tiltais, tačiau nepraranda vilties pakilti iš liūno. Už šią viltį, neleidžiančią net ir puolusiam žmogui galutinai degraduoti, filmui buvo įteikta Venecijos kino festivalio „Auksinio liūto“ statulėlė.

Rašytojas Tomas Wolfe'as (1930 m. kovo 2 d.–2018 m. gegužės 14 d.).

Gegužės 14-ąją mirė JAV rašytojas Tomas Wolfe'as, naujosios žurnalistikos literatūroje pradininkas (anot rašytojos Dorothy Scuros, pelnytai vadinamas garsiausiu Amerikos žurnalistu). Kai kurios rašytojo knygos turi įmantrius pavadinimus kaip antai: „Kaip saldainis nuspalvinta apelsino žiedlapių skalaujama mažylė“ (angl. The Kandy-Kolored Tangerine-Flake Streamline Baby) – pirmoji autoriaus knyga, sudaryta iš 22 esė, rašytų skirtingiems JAV žurnalams ir laikraščiams. Šis literatūrinis debiutas neliko nepastebėtas, kaip ir kita rašytojo knyga provokaciniu pavadinimu „Elektrinis gaivinantis rūgštinis testas“ (angl. The Electric Kool-Aid Acid Test) – bandymas įvertinti rašytojo Keno Kesey kūrybą ir kvaišalus vartojančių Kalifornijos hipių psichologiją. 

Holivude tik du kartus ekranizuotos T. Wolfe'o knygos: 1983 m. „Teisingi vyrukai“ (angl. The Right Stuff, rež. Philipas Kaufmanas) pasakoja apie pirmuosius JAV astronautus, 1947-aisiais Kalifornijos dykumoje, nedidelėje JAV karinėje bazėje, išbandančius ultramodernius lėktuvus, galinčius įveikti garso barjerą. Šių „teisingų“ vyrukų paslaugų šaliai prireikia, kai 1957-aisiais rusai į kosmosą paleidžia Žemės palydovą.

Mes matėme pagal T. Wolfe'o romaną sukurtą groteskinę komediją „Tuštybės liepsna“ (1990 m.), kažkodėl vadinamą režisieriaus Briano De Palmos kūrybine nesėkme. Bet tikriausiai taip mano tie, kurie eilinį kartą tikėjosi sulaukti kruvino trilerio, o „Tuštybės liepsna“ yra visai kito žanro kūrinys – filmas veikiau panašus į socialinę satyrą ar net groteską, kuriame į absurdo karuselę patenka Niujorko finansiniam elitui priklausantis maklerių firmos atstovas Šermanas Makojus (akt. Tomas Hanksas), jo lengvabūdė meilužė Marija (akt. Melanie Griffith) ir bulvarinio laikraščio žurnalistas Piteris Felou (akt. Bruce'as Willisas).

Kino ir teatro režisierius, rašytojas Lucianas Pintilie (1933 m. lapkričio 9 d.–2018 m. gegužės 16 d.).

Gegužės 16-ąją Bukarešte mirė Lucianas Pintilie – rumunų kino ir teatro režisierius, rašytojas. Jis buvo vienas svarbiausių komunistinės Rumunijos standartų laužytojų. Gimė 1933 m. Besarabijoje (dabartinė Ukraina), studijavo Bukarešto teatro ir kino institute. Kine debiutavo 1965 m. melodrama „Sekmadienis, šešta valanda“, kurioje įsimylėjėliai buvo antifašistinio pasipriešinimo dalyviai. 1968 m. jo filmas „Rekonstrukcija“ komunistinės cenzūros buvo uždraustas, bet 1970 m. parodytas Kanuose pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą.

L. Pintilie buvo priverstas emigruoti į Paryžių ir ten statė spektaklius pagal Antono Čechovo, Augusto Strindbergo, Maksimo Gorkio, Eugène'o Ionesco pjeses, režisavo operos spektaklius, dirbo ir Amerikoje. Į gimtinę režisierius sugrįžo tik 1990-aisiais. Čia sukūrė dramas „Nepamirštama vasara“ (1994 m.), „Per vėlu“ (1996 m.) ir „Paskutinė stotelė“ (1998 m.) – pastarasis filmas apdovanotas Venecijos kino festivalio specialiuoju žiuri prizu. Pasak 2012 m. L. Pintilie retrospektyvą MoMA muziejuje Niujorke rengusio Laurence’o Kardisho, L. Pintilie tapo kino Voltaire'u, jo satyros apie diktatūros absurdą yra universalios ir iki šiol aktualios.

Kino režisierius ir rašytojas Aleksandras Askoldovas (1932 m. birželio 17 d.–2018 m. gegužės 21 d.).

Gegužės 21-ąją būdamas 85-erių Geteborge (Švedija) mirė rusų kino režisierius ir rašytojas Aleksandras Askoldovas. Jis gimė 1932 m. Maskvoje vėliau represuotų tėvų šeimoje: tėvas, pilietinio karo dalyvis, didžiojo teroro metais buvo sušaudytas, motina kaip liaudies priešo žmona buvo įkalinta. A. Askoldovas sukūrė vienintelį filmą – „Komisarė“ (1967 m.) pagal Vasilijaus Grosmano apsakymo „Berdičevo mieste“ motyvus. Filmas iškart buvo uždraustas ir pragulėjo ant lentynos 20 metų, o A. Askoldovas buvo atleistas už „neprofesionalumą“. Visos „Komisarės“ kopijos turėjo būti sunaikintos, bet vieną režisieriui pavyko išsaugoti ir žlungant sovietų režimui parodyti Berlyno kino festivalyje. Ten filmas buvo apdovanotas „Sidabro lokiu“: vėliau jis surinko nemažą puokštę tarptautinių prizų (Izraelyje, Prancūzijoje, Portugalijoje) ir net buvo nominuotas „Oskarui“.

Pagrindinė filmo herojė raudonųjų komisarė (akt. Nona Mordiukova) Rusijos pilietinio karo metu pastoja nuo kovos draugo ir pagimdžiusi kūdikį įkeliama į skurde gyvenančios daugiavaikės žydų šeimos trobą. Tačiau „idėjinė“ komisarė nė neketina mėgautis motinystės džiaugsmais, ji palieka mažylį ir iškeliauja paskui raudonarmiečius. A. Askoldovo likimas – skaudus pavyzdys, kaip sovietinė sistema elgėsi su nepaklusniais menininkais.

Rašytojas Philipas Rothas (1933 m. kovo 19 d.–2018 m. gegužės 22 d.).

Gegužės 22-ąją eidamas 86-uosius mirė JAV rašytojas Philipas Rothas, kurio sąskaitoje yra 25 romanai. Šis prozininkas yra tikras rekordininkas. Jis vienintelis Jungtinėse Amerikos Valstijose tris kartus laimėjo Williamo Faulknerio premiją, du kartus apdovanotas JAV Nacionaline literatūros premija, turi savo kolekcijoje ir prestižinę Pulitzerio premija, ir kitų svarbių literatūros pasaulio regalijų, išskyrus Nobelio premiją, kuriai buvo kelis kartus nominuotas. Nobelininku Ph. Rothas taip ir netapo, bet gyvas būdamas susilaukė to, ko kiti gali tikėtis tik po mirties – gimtajame Niuarko mieste (Naujojo Džersio valstija) jau senokai jo vardu pavadinta viena aikštė. 

Žinomiausios dvi jo knygos – „Amerikos pastoralė“ ir „Portnojaus skundas“. Neretai teigiama, kad Ph. Rothas buvo paskutinis didis JAV rašytojas, arba sakoma, kad po jo mirties Nobelio premija nebetenka savo prasmės.

Šio rašytojo interesų spektras labai platus. Bemaž dešimties jo knygų herojus Natanas Cukermanas, pirmą kartą pasirodęs romane „Rašytojas vaiduoklis“ (1979 m.), tapo savotišku paties autoriaus alter ego ir beveik tris dešimtmečius komentavo skaudžiausias Amerikos problemas. Vienos knygos leidžia vadinti Ph. Rothą subtiliu lyriku, kitos liudija apie jo kandų humorą.

Rašytojo kūrybą visą gyvenimą lydėjo skandalai. Kontroversiškai buvo sutikta jo knyga „Portnojaus skundas“, vienų liaupsinama, o kitų smerkiama. Net ir šiais laikais išleidus knygą lietuviškai, recenzentas Audrius Ožalas parašė: „Erotinėmis fantazijomis, šiurkščiu humoru, neurotiniais priepuoliais persmelkta knyga tais laikais turėjo atrodyti šokiruojanti. Ką ten tais laikais, – net ir dabar, tikiu, ne vienas skaitytojas, knygoje užkliuvęs už gausių masturbacijos scenų, pagalvos, kad tai viena nešvankiausių knygų, kurias yra tekę skaityti.“

Panašiais atsiliepimais amerikiečiai pasitiko ir knygos ekranizaciją (1972 m., rež. Ernestas Lehmanas). Įtakingas kritikas Rogeris Ebertas laikraštyje „Chicago Sun-Times“ filmą pavadino visišku fiasko ir savo sprendimą argumentavo taip: „Filme nėra širdies ir akivaizdos dermės su žydiška simbolika.“ Dar garbaus kritiko rašinyje mirgėjo tokie epitetai kaip „ciniška satyra“, „etninis šmeižtas“, „karikatūra“, „nemokšiškai nufilmuoto beprotiško dialogo pelkė“ ir pan.

Skandalą sukėlė ir viena paskutinių rašytojo knygų – „Sąmokslas prieš Ameriką“, parašyta nemokslinės fantastikos stiliumi: šioje knygoje pateikiama „alternatyvi“ Amerikos istorija: 1940-aisiais JAV prezidento rinkimuose Frankliną Rooseweltą nugali lakūnas Charlesas Lindbergas, jis Amerikoje ima diegti profašistinį antisemitinį režimą ir veda slaptas derybas su Adolfu Hitleriu.

Mes matėme tris Ph. Rotho knygų ekranizacijas. „Suteršta garbė“ (2003 m., rež. Robertas Bentonas) skirta vienai didžiausių šiuolaikinės Amerikos problemų – politiniam korektiškumui, dėl kurio ši šalis seniai gyvena nuolatinio melo ir dvigubų standartų pasaulyje. Baimė viešai vadinti daiktus tikraisiais vardais kelia vis daugiau psichologinių problemų, o išdrįstantieji sakyti tiesą būtinai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis ir tikra diskriminacija. Taip atsitinka ir prestižinio koledžo profesoriui Kolmanui Silkui (akt. Anthony Hopkinsas), vienos paskaitos metu neparodžiusiam reikiamos pagarbos juodaodėms studentėms.

Ispanų režisierės Isabel Coixet filme „Elegija“ (2008 m.) supriešinami du pasauliai: jaunystės teikiami džiaugsmai čia glaudžiai persipina su bauginančiais senatvės kontrapunktais, o pačių romanų siužetas iš džiaugsmingų Eroso lankų lėtai, bet neišvengiamai keliauja į niūrią Tanato zoną. Ši tema skamba ir filme „Septintas veiksmas“ (2014 m., rež. Barry Levinsonas), kuriame Alas Pacino vaidino krizės ištiktą teatro aktorių. Nors filmas sukurtas pagal Ph. Rotho romaną „Nusižeminimas“ (taip reikėtų versti ir filmo pavadinimą), mūsų platintojai jį pavadino kitaip. „Septintas veiksmas“ yra tiksli nuoroda į Williamo Shakespeare'o veikalą „Kaip jums tai patinka“, kuriame yra tokie žodžiai: „Visas pasaulis yra scena. Visi vyrai ir moterys – aktoriai. Jie turi savo išėjimo ir įėjimo laiką. Tas pats žmogus skirtingus vaidmenis atlieka, septyni veiksmai – jo amžiaus tarpsniai.“

Bus daugiau.

Skaitykite pirmąją dalį: 2018-ųjų in memoriam (I).