Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino. Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis. Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą. 
    Tarp kai kurių Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apvalomojo krikšto. Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi anapus Jordano, kurį tu paliudijai, – jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį“. 
    Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku. 
    Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, iš visos širdies džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti“. 

Skaitiniai KV (110)

1 Jn 5, 14–21: Dievas mus išklauso, ko tik prašome

Ps 149, 1–2. 32–4. 5. 6a. 9b. P.: Myli Viešpats savo tautą. / Aleliuja.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda OSB

Vienas mūsų mėgstamiausių užsiėmimų – palyginimai. Būtinai turime palyginti viską: ir drabužius, ir kaip atrodome, kiek pinigų turime mes, o kiek kaimynas, kam sekasi geriau, kas yra gabesnis ar protingesnis, kas yra labiau mylimas ar populiarus. Sąrašą galėtume ilgai tęsti, pasiremdami savo patirtimi... Aišku, palyginimas – tai konkurencijos bei vystymosi variklis. Norime viską daryti geriau, bet dažnai ir geriau nei kiti.

Čia kartais kyla problemų, nes atsiranda puikybės, kompleksų bei kitų žmonių paniekinimo pagunda. Evangelijoje kai kurie Jono Krikštytojo mokiniai nėra patenkinti, kad žmonės „bėga“ pas „vyrą“, kurį Jonas buvo pakrikštijęs anapus Jordano. Net nenorėjo iš pavydo ištarti Jėzaus vardo. Ar jie bijojo prarasti publiką, populiarumą, o gal žmonių aukas? O gal svajojo ateityje įgyti valdžią ar surengti revoliuciją prieš romėnus? Manau, kad svarbiausia suprasti, jog egoizmas, susikoncentravimas į savąjį AŠ yra tikroji priežastis, o visa kitą – tik pasekmė, to egoizmo vaisiai.

Teisingai Jonas pažymi, kad Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. Kažkas pasakė, kad visa, ką turime, yra Dievo mums duota, išskyrus vieną, tikrai mūsų nuosavybę – nuodėmes. Visiškai natūralu, kad pastebime tai, kas mus atskiria nuo kitų, bet itin svarbu nepamiršti mūsų gabumų, dovanų, sėkmės tikrojo Davėjo. Tada sugebame teisingai, kaip Jonas, įvertinti savo poziciją. Tada jau nebebus vietos nei puikybei, nei nesveikai konkurencijai, nei pažeminimui. Reikia su meilė dėkoti Dievui už tai, ką turime ir ką turi mano artimas. Kaip gerai būtų, jei kiekvienas, kalbant apie santykius su Dievu ir artimu, sugebėtų kaip Jonas su meile pakartoti: Jam skirta augti, o man – mažėti. Pastatyti kitą aukščiau savęs. Ar įsivaizduojate, koks būtų pasaulis? Visiškai kitoks!

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai