Garbingasis arkivyskupas Fultonas Sheenas (1895-1979). Catholic News Service nuotrauka

Kokia puiki jauna auditorija tiesiai prieš mane. Prieš kelias minutes pasikviečiau jauniausią iš jų ir pasakiau jam, kad jei pavargs, gali eiti pamiegoti. Tai taikoma ir likusiai auditorijai. Kartą sakiau pamokslą bažnyčioje, ir ėmė verkti kūdikis. Jo motina nusprendė jį išnešti. Kai ji ėjo prie durų, pasakiau: „Ponia, vaikelis man netrukdo.“ O ji man atsakė: „Ne, ne – tai jūs trukdote vaikeliui.“

Viena moteris nusipirko brangią suknelę, parsinešė ją namo, parodė vyrui sąskaitą, o jis tarė: „Kai matavaisi suknelę, kodėl neliepei šėtonui dingti tau iš akių?“ Ji atsakė: „Liepiau, bet jis atsistojo už nugaros ir sakė, kad iš nugaros suknelė puikiai atrodo.“

Kartą vienas vyras nuėjo į dangų. Po kurio laiko jis pamanė, kad galbūt būtų verta apsilankyti pragare ir pasižiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Todėl jis pasiprašė Šv. Petro, ar negalėtų ten apsilankyti. Šis sutiko. Taigi vyras nusileido žemyn į pragarą, per savaitgalį visai neblogai pasilinksmino ir grįžo į rojų. Kitą savaitgalį vėl klausia Petro: „Iš tiesų man ten, apačioje, visai patiko, ar negalėčiau dar kartą nusileisti?“ Petras jam leido. Antrą kartą grįžęs jis vėl pasigyrė, kaip jam patiko, o kai paprašė nusileisti trečią kartą, Petras jam ir sako: „Šis kartas paskutinis.“ Kai vyras nusileido į pragarą, velnias čiupo jį ir nugrūdo į be galo karštą vietą. Kai vargšelis paklausė velnio, kodėl šis maloniai elgėsi ankstesniais kartais, šis jam atsakė: „Tada buvai turistas, o dabar – gyventojas.“

Tad atminkite, kad dabar velnias su mumis elgiasi labai maloniai, bet kai būsime gyventojai, jis taip gražiai nesielgs.

Turiu bičiulį – kunigą misionierių. Mes artimai draugavome daugiau nei 35 metus. Jis buvo misionierius Kinijoje, Korėjoje, Vietname, kalėjo Rusijoje. Kai paskutinį kartą matėmės, jis man papasakojo vieną istoriją. Kartą jis užėjo į bažnyčią Vietname ir pamatė vaikus, susibūrusius apie mergaitę, kuriai buvo 10 ar 12 metų. Vaikai pakvietė jį apžiūrėti mergaitės. Ji buvo užsidengusi veidą šydu. Nutraukęs šydą jai nuo veido, jis pamatė patį bjauriausią veidą savo gyvenime. Ne todėl, kad veidas būtų buvęs fiziškai negražus – bjaurios buvo grimasos, kurias ji rodė. Jis nesuteikė tam daug reikšmės, bet kai vaikai grįžo kitą dieną, jis šiek tiek nusigando ir paklausė mergaitės, ar ji gyvena kaime. Ji gyveno kaime labai trumpai.

Jis pradėjo kalbėti su ja prancūziškai, ji atsakė tobula prancūzų kalba. Po to jie kalbėjo itališkai, lotyniškai, nors ji niekada nebuvo mokiusis šių kalbų. Tada jis pagalvojo, kad ji greičiausiai yra apsėsta, ir davė jai mažą relikvinę gėlytę. Mergaitė sureagavo labai neigiamai, po to paėmė relikviją ir ją nupešiojusi nusijuokė jam į akis. Tada jis atliko trumpą egzorcizmą, ir mergaitė tapo visiškai normali.

Na o dabar, kadangi mūsų požiūrį į velnią didžiąja dalimi suformavo žiniasklaida, pamaniau, kad galbūt jums būtų įdomu išgirsti, ką apie velnią sako sveika filosofija ir teologija. Pirmiausia apibūdinsiu velnią psichiatriniu, po to – bibliniu požiūriu. Pirmiausiai - psichiatrinis.

Įdomu, kad tai, ką išmetame iš Bažnyčios, pasaulis pasiima ir iškraipo. Pavyzdžiui, vienuolės nustojo nešioti abitus, merginos ėmė nešioti pončus. Mes nustojome kalbėti Rožančių, hipiai pradėjo nešioti karolius ant kaklo. Ir kai teologai nustojo kalbėti apie demonus, juos pasigriebė psichiatrai. Rollo May iš Rokfelerio instituto yra parašęs keletą skyrių savo psichiatrijos darbe apie velniškumą. Kas yra velniškumas grynai psichiatrijos požiūriu? Dr. Rollo May analizuoja žodį „diabolic“ (velniškas). Jis yra kilęs iš graikiškų žodžių „dia“ ir „balain“. „Dia balain“ reiškia perplėšti pusiau, į gabalus.

Taigi bet kas, kas sujaukia tvarką, kas suardo vienybę, kas gadina, yra vadinama velniškumu. Šiuo metu pastebimas velniškumo apraiškų padidėjimas. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į kivirčus Bažnyčioje, kivirčus religinėse bendruomenėse, kivirčus tarp pasauliečių, nepaisančių Bažnyčios. Kivirčus tarp dvasininkų – visa tai yra velniškos, mus supančios dvasios pasireiškimai. Šis psichiatras analizuoja būdus, kuriais veikia nelabumas, ir pamini tris iš jų. Pirma – tai nuogybės pamėgimas, antra – prievarta, agresyvumas, trečia - susidvejinusi asmenybė, nerandanti vidinės ramybės, susiskaldęs protas.

Pirmiausia – nuogybės pamėgimas.

Prieš keletą metų paklausiau kapeliono, ar jis pastebi kokių nors velniškumo apraiškų toje vietoje, kurioje tarnavo. Jis atsakė, kad taip – kartais, jam įnešant į kokią nors patalpą Švenčiausiąjį Sakramentą, žmonės ima nusirenginėti. Bet palikime tai, tai nėra taip svarbu. Aš geriau pasiremsiu Evangelija. Kartą mūsų Viešpats nuvyko į geraziečių kraštą. Arba gadariečių – tai priklauso nuo, kurį Raštų vertimą naudojate. Ten jis rado jauną vyrą, apsėstą demonų. Evangelija mini tris šio vyro ypatybes.

Pirmiausia, jis buvo nuogas. Antra, jis buvo agresyvus. Jo negalėjo sulaikyti netgi surakinto grandinėmis. Ir trečia, jo protas buvo suskaldytas, šizofreninis. Mūsų Viešpats paklausė jo, kuo jis vardu, o jis atsakė – „Legionas“. Romėnų armijoje tuo metu legionas reiškė 6000 kareivių. Matote, jis buvo vienas asmuo ir tuo pačiu 6000 kitų.

Unsplash.com nuotrauka

Mano vardas yra legionas, nes mūsų yra daug. Asmuo daugiau nėra vientisas. Aš – legionas, mūsų – daug. Psichiatras niekada savo teiginių apie velniškumą nesiejo su vyru, aprašytą Evangelijoje. Tai darau aš, nes negaliu nepastebėti panašumo. Taigi svarstant netgi bendruoju požiūriu, velniškumas griauna. Ir kai tik matote kokį nors didį Dievo Dvasios pasireiškimą, greta visada matysite ir velnio veikimą. Pavyzdžiui, kai Mozė Senajame Testamente darė stebuklus faraono akivaizdoje, valdovo tarnai taip pat kerėjo.

Kai Šventoji Dvasia buvo išlieta ankstyvojoje Bažnyčioje per Sekmines, čia pat įvyko ir Stepono persekiojimas. Kai įvyko Vatikano (II-asis) susirinkimas, Dvasios palaiminimas Bažnyčiai, mes tuoj pat stebėjome ir piktosios dvasios pasireiškimus. Taigi, tiesiog prisiminkime velniškumo apibrėžimą psichiatrijos požiūriu – vienybės suardymas, šeimų suardymas, bendruomenių suardymas, vienybės su Kristumi suardymas. Tai pirmas demoniškumo apibrėžimas. Antras yra biblinis. Pažiūrėkime į Mato evangelijos 16 skyrių. Mūsų Viešpats uždavė patį svarbiausią, koks tik gali būti užduotas, klausimą: „Kuo mane laiko žmonės?“ Galų gale Petras atsakė teisingai: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tada mūsų Viešpats pareiškė besirengiąs eiti į Jeruzalę, kad būtų atiduotas pagonims, kurie jį apspjaudys ir nukryžiuos, o galų gale prisikels iš numirusių.

Petrui būtų patikę turėti dieviškąjį Kristų, bet jis nenorėjo priimti Jo kenčiančio. Kai tik mūsų Viešpats pasakė, kad pasiaukos už mūsų nuodėmes – apie tai pasakojau per paskutinį mūsų susitikimą – kai tik mūsų Viešpats tai pasakė, Petras paprieštaravo, kad taip jokiu būdu negali nutikti. Jei mes nenorime tokio Kristaus, Jis mums, kaip ir Petrui, tars: „Eik šalin nuo manęs! Tu man nevadovausi! Aš vadovausiu tau, šėtone!“ Šėtone! Įsivaizduokite – pats Petras yra Šėtonas. Dabar pamąstykite apie tai: kas galėtų pagalvoti, kad per pusantros minutės galima tapti šėtonu? Kodėl mūsų Viešpats pavadino jį šėtonu? Ką gi, grįžkime prie mūsų Viešpaties viešo gyvenimo pradžios, dar kartą pažiūrėkime į tris gundymus, kuriais šėtonas bandė palaužti mūsų Viešpatį, ir iš tos diskusijos pamatysime, kad šėtono ar velniškumo esmė yra neapykanta Kristaus kryžiui. Dabar pamąstykite apie tai, kas yra šėtoniškumas bibliniu požiūriu? Tai neapykanta Kristaus kryžiui, tai – antikryžius. Kaip tik tai Petras ir parodė. Tokia yra prasmė. Grįžkime prie gundymų, su kuriais kovojo mūsų Viešpats ant kalno. Šėtonas jam siūlė tris išeitis, kad nereikėtų prisiimti kryžiaus.

Kodėl tu, Išganytojau, nori, kad žmonija tave sektų? Aš tau parodysiu kelią, sakė šėtonas. Tau nereikia kryžiaus – aš tau duosiu tris išeitis. Pirmiausia – matai ten gulinčius akmenis? Juk jie atrodo kaip duonos kepalėliai, ar ne? Tu nevalgei jau 40 dienų. Girdi? Tu alkanas! Tu turi instinktą valgyti, kiti žmonės turi kitus instinktus - instinktus galiai ir instinktą seksui. Leisk jiems pasisotinti! Bet pamiršk kryžių. Taigi pirmoji išeitis – laisvė. Leisk sau daryti tai, ką nori daryti. Antrasis gundymas. Kryžius niekada nepatrauks žmonijos, nes žmonės mėgsta stebuklus, siurprizus, tai, kas gąsdina, tai, kas stebina, bet ką, kas privers juos ištarti „O!“ Jie pamirš stebuklus per savaitę.

Tada reikės naujo stebuklo. Nuskrisk iki mėnulio! Meskis nuo uolos ir nesusižeisk! Tai stebuklas. Padaryk tai ir minios seks tave. Bet kryžiaus tau nereikia. Ir paskutinis gundymas teks Bažnyčiai per ateinančius 100 metų. Mes jau neryškiai matome to pradžią. Šėtonas sako, kad teologija yra politika.

Kam rūpintis teologija? Dievas, transcendencija, atpirkimo paslaptis? Svarbiausia – politika. Laikydamas šviečiantį pasaulio rutulį savo rankose, šėtonas sako – visos šios karalystės yra mano. Jos mano. Visas jas tau atiduosiu, jei parpuolęs mane pagarbinsi. Ar šėtonas bent kartą bent vienam nusidėjėliui sakė tiesą? Ar visos karalystės yra jo? Šiaip ar taip, šis trečiasis mūsų Viešpaties gundymas neturėtų būti siejamas su dieviškumu, o tik su socialine ir politine tvarka. Dabar grįžkime prie to, kai mūsų Viešpats pavadino Petrą šėtonu. Jis taip pasakė todėl, kad šėtonas gundė mūsų Viešpatį neprisiimti kryžiaus, o kaip tik tai Petras ir bandė padaryti, kai sakė Viešpačiui: „Taip neturi nutikti!“

Mes pripažinsime tavo dieviškumą, bet nepripažinsime kryžiaus – nuo to laiko tai yra biblinis šėtoniškumo apibrėžimas. Mes matome ją – šią dvasią Bažnyčioje. Atkreipkite dėmesį, kaip mes atsisakėme apsimarinimų, kiek savęs neigimo disciplinų mokyklose ir seminarijose, bandymų suskaldyti. Kiek knygų, kuriose aprašomas tik žmonių patiriamas tikras ar įsivaizduojamas blogis. Jų pilna mūsų mokyklose. Tai yra skaldantis elementas, velniškumas. Bet dvasios disciplinos smukimas yra neapykanta kryžiui. Asketinis, arba disciplinarinis, krikščionybės pobūdis persikėlė į totalitarines valstybes: Kiniją, Rusiją.

Ten yra disciplina, pasiryžimas išsižadėti savęs dėl bendro tikslo – bet be kryžiaus, todėl tai veda prie visiško žmogaus laisvės sunaikinimo. Kaip ilgai šis velniškumas, šėtoniškumas ir panieka kryžiui tęsis – mes nežinome. Mes tikrai žinome, kad esame demoniškame amžiuje, tačiau šv. Paulius yra parašęs tai, kas iš pradžių gali atrodyti labai sudėtinga. Aš jums jį perskaitysiu ir tada paaiškinsiu. Tai yra antrojo laiško Tesalonikiečiams 2 skyriaus 7 eilutė. Atminkite, kad Paulius tai rašė einant pirmiesiems 60-iai krikščionybės metų. „Nedorybės paslaptis jau veikia...“

Jose Martin/Unsplash.com nuor.

Paslaptis. Paslaptis tik kol kas. Kitaip tariant, dabar mes negalime matyti blogio ir demoniškumo pasireiškimo. Paslaptis, kol „pasitrauks tasai, kuris ją varžo“. Mes tiksliai nežinome, kas yra suvaržytojas – galbūt Kristus, galbūt Šventoji Dvasia, galbūt išlieta malonė, galbūt Bažnyčios šventumas, tačiau bet kuriuo atveju blogis išlieka paslaptimi, kol Dievas netaria: ką gi, dabar tavo diena, tavo valanda. Dievui priklauso diena, blogiui – valanda. Paulius tęsia: „Tada tai pasirodys Nedorėlis, kurį Viešpats Jėzus sunaikins savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo didingu atėjimu. Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, netikri ženklai ir stebuklai ir visokios nedoros apgaulės tiems, kurie eina į pražūtį“ Netgi paskutinėje Raštų knygoje mes randame užuominą, jog Antikristas pamėgdžios mirtį ir prisikėlimą, kad mus apgautų.

Taigi šiuo metu negalime matyti demoniškos dvasios veikiant, bet aš jums duosiu užuominą, kaip veikia Kristus ir kaip veikia Šėtonas. Jei suprasite tai, ką jums dabar pasakysiu, tai jums labai padės gyvenant priešiškame pasaulyje ir jį nugalint. Aš jums papasakosiu, kaip mūsų Viešpats elgiasi prieš mums nusidedant ir kaip Šėtonas elgiasi prieš mums nusidedant. Tada papasakosiu, kaip mūsų Viešpats elgiasi po to, kai nusidedame, ir kaip tai daro Šėtonas. Pirmiausia – kaip elgiasi mūsų Viešpats prieš pat mums padarant nuodėmę. Kai mes pasirengiame daryti nuodėmę, Jis, regis, sako: „Nedaryk to!“. Jis pasirodo kaip Viešpats ant kryžiaus, Jis stabdo.

Jis sako: „Mano kūnas buvo nukryžiuotas, tavo taip pat bus nukryžiuotas. Neik šiuo keliu!“ Ir štai Jis stovi prieš mus. O! Mums neleista daryti visko, ko norime. Čia yra Kristus. Bet kaip prieš mums nusidedant elgiasi Šėtonas? Ei, nebūk kvailas! Mes nebetikime šiais kvailais dalykais! Laikai pasikeitė! Ar tu vis dar nepraradusi nekaltybės? Tu ką, niekada nerūkei marihuanos? Visi tai daro! Nekreipk dėmesio į tuos daktarus, kurie sako, kad tai pažeis tavo smegenų lasteles! Tu turi gyventi, turi būti savimi! Tu dar nesvetimavai? Šiais laikais visi tai daro! Griežta moralė buvo pateisinama prieš kokius 100 ar 500 metų, bet dabar – naujas pasaulis. Aš turiu būti savimi, turiu būti laisvas! Taip kalba velnias. Jis yra mūsų pusėje. Prieš mums nusidedant atrodo, kad Kristus yra mūsų kaltintojas, o velnias – mūsų gynėjas.

Jis mūsų pusėje. Jis mūsų sekso pusėje, mūsų išdidumo pusėje, mūsų godumo pusėje, jis mums pritaria. Po to, kai nusidedame, vaidmenys pasikeičia – tada Kristus tampa gynėju, o velnias – kaltintoju. Tada velnias sako – ką gi, tu pabandei narkotikų, dabar tu priklausomas, ko tau iš manęs reikia? Aš negaliu tau padėti, tu ir pats gali mesti. Praradai savo nekaltybę, tai ką? Koks skirtumas? Mano teisingumas nežino ribų. Pavogei, bet nebuvai pagautas. Galbūt būsi pagautas ir visai netrukus.

Taip velnias mus pripildo nevilties, kaip nevilties pripildė Judo širdį. Judas galėjo eiti pas Išganytoją, ir Išganytojas būtų jam atleidęs. Bet Judas pasiėmė virvę, šaipydamasis iš sustingusios žemės, ir kiekvienas gumbas ant medžių jam atrodė kaip akis ir kiekviena medžio šaka jam atrodė kaip pirštas, rodantis į išdaviką. Šioje neviltyje jam neliko nieko kito, kaip savižudybė, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų civilizacijoje padaugėjo savižudybių. Neviltis. Neviltis yra velnio deivė. Viename Dostojevskio romane Raskolnikovas, kuris buvo labai blogas žmogus, tarė merginai, kurią mylėjo: „Sonia, žinai kas tau atsitiks?“ Tu arba nušoksi nuo tilto, arba išprotėsi, arba persipjausi sau gerklę.

Bet taip neatsitiko, nes Sonia atsivertė Jono evangeliją ir pradėjo skaityti apie Lozoriaus prisikėlimą. Tada ji sau tarė: aš galiu pradėti naują gyvenimą Kristuje. Tai vėl primena mums, kaip elgiasi mūsų Viešpats po to, kai nusidedame. Dabar Jis yra mūsų gynėjas. Jis sako – ateikite pas mane visi, kurie vargstate. Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, jos taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps baltos, kaip vilna.

„Vargšas, pasigailėtinas, bergždžias tvariny,

Už ką tave galima būtų mylėti?

Kuo tu ją nusipelnei?

Tamsiausias, purviniausias moli iš visų.

Ak, tu nesupranti, koks esi nevertas jokios meilės,

Ar rast gali ką nors, kas teiktųsi mylėt tave?

Tik aš. Galiu mylėt tik aš.“

(Francio Thompsono eilėraštis „Hound of Heaven)

Ir visa tai, ką vaikiškai naiviai maneisi praradęs, tau laikau namuose. Pakilk, imk mano ranką ir ateik! Taip kalba mūsų Išganytojas po to, kai nusidedame. Aš jau sakiau, kas yra velniškumas – vienybės suardymas. Šėtoniškumas – panieka kryžiui, apsimarinimui ir savęs išsižadėjimui, ir todėl pačiam Kristui. Yra šimtai tūkstančių kelių, kuriais kiekvienas ir jūsų galite eiti per gyvenimą, bet nesvarbu, kurį kelią pasirinksite – visų jų pabaigoje pamatysite arba maloningą Kristaus veidą, arba baisų šėtono veidą. Vienas iš jų jūsų gyvenimo pabaigoje tars: „Mano!“ „Mano!“ Todėl nežaiskite su tuo, kas yra pikta, kitaip būsite pagauti.

Cathopic.com nuotrauka

Nurodysiu jums tris galingus ginklus prieš šėtoną. Pirmiausia – tai šventasis Jėzaus vardas. Tai vardas, kurio šėtonas negali pakęsti, nes prieš Jėzaus vardą suklups kiekvienas kelis Danguje, Žemėje ir po žeme. Antras – Kristaus kraujas. Pamaldumas į Kristaus kraują. Apie tai galėčiau pasakyti visą pamokslą. Mes esame išgelbėti Kristaus krauju, todėl gundomi šaukitės jo kraujo, nes be kraujo praliejimo nėra nuodėmių atleidimo. Ir trečia – pamaldumas mūsų Švenčiausiajai Motinai, nes Pradžios knygos pradžioje buvo parašyta, kad moters sėkla sutraiškys šėtono sėklą. Mes esame ginkluoti šiais trimis ginklais – Šventuoju Vardu, Kristaus krauju ir Švenčiausiąja Motina. Ir kai galvojate apie velniškus, demoniškus ir šėtoniškus dalykus, nesileiskite išvedami iš kelio to, ką girdite per žiniasklaidą. Demoniškumas yra labai paprastas – anti-kryžius, palaidas gyvenimas, Antikristas.

Tai – šėtoniškumas. Ir niekas kitas. Jūs niekada nesuklysite, jei tai suprasite. Jei nors kiek mylite tą kryžių. Kiekvieną kartą, kai aplink mane viešpatauja tyla, dieną ar naktį, mane išgąsdina vaitojimas nuo kryžiaus. Kai aš jį išgirdau pirmą kartą, išėjau ir apsižvalgęs pamačiau vyrą, kenčiantį skausmus ant kryžiaus. Tariau: „Nuimsiu tave“, ir pabandžiau ištraukti vinis iš jo pėdų, bet jis pasakė: „Tegul jos lieka, nes negaliu būti nuimtas, kol visi vyrai, moterys ir vaikai neateis kartu nuimti manęs.“ Aš tariau: „Bet ką gi man daryti, aš negaliu ištverti tavo vaitojimo!“ O jis atsakė: „Eik į pasaulį ir pasakyk kiekvienam žmogui, kurį ten sutiksi: Ten, ant kryžiaus, yra Žmogus!“

Tekstą vertė: