Loreta Asanavičiūtė. „Magnificat“ nuotrauka

Tragiškoji 1991 m. sausio 13-osios naktis. Už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą prie Vilniaus televizijos bokšto savo gyvybes paguldė 13 vyrų ir viena mergina. Tą naktį jie neliko namuose, o viską palikę išėjo ginti mūsų laisvės. Antakalnio kapinėse, Laisvės gynėjų panteone, išsiskiria baltas kaip lelijos žiedas Loretos Asanavičiūtės kapo kryžius. Ji žuvo po tankų vikšrais tesulaukusi 23 metų.

„Daktare, ar aš dar gyvensiu?“ Tai – paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, užfiksuoti dokumentiniuose kadruose. Beginklės merginos Loretos, stojusios ginti laisvės prieš važiuojantį tanką, gyvenimo faktai kuklūs: gimė 1967 m. balandžio 22 d. Vilniuje. Būdama 15-os pradėjo dirbti siuvėja, mezgėja. Baigė Vilniaus finansų ir kredito technikumą. Laisvalaikį skyrė muzikai.

Už šių trumpų biografijos faktų, sutelpančių į kelis sakinius, glūdi mums nepažinta žmogaus siela. Iš prigimties jautri, kukli ir tyli mergina parodė nepaprastą drąsą ir ištikimybę Tėvynei.

Loreta tapo mūsų jaunos valstybės didvyre, savo trapiu kūnu sustabdžiusi tankus.

Tą naktį taip pat žuvo Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis ir Vytautas Vaitkus. Sužeista virš 700 žmonių.

„Ateinu, o Viešpatie, kaip ramybės ir vilties piligrimas, kad prie kapų paskutinių Lietuvos kankinių, jų protėvių ir jų senų priešų skelbčiau tikėjimą Tavimi ir mūsų prisikėlimu.Taip pat tikėjimą Tavimi už tuos, kurių kapai nepažymėti Tavo kryžiaus ženklu. Kartu su broliais ir seserimis lietuviais noriu melstis ir atleisti, atnaujinti tikėjimą meilės galia ir atmesti keršto pagundą, kuri visuomet veda į pražūtingus neapykantos tinklus.“

Šv. Jono Pauliaus II malda Antakalnio kapinėse, 1993 09 05.