Vilniaus universitetas

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pradėjus minėti Jėzaus Draugijos misijos Lietuvoje  450-ąsias metines, iš istorinės atminties iškyla dvi LDK asmenybės – Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius ir Vilniuje vaikystėje gyvenęs kardinolas Stanislovas Hozijus. Jie abu kartu lankė Vilniaus katedros mokyklą, abu  tais pačiais 1549 m. tapo vyskupais, abu tarnavo karaliaus rūmuose. Vysk. V. Protasevičius 1532–1544 m. vadovavo Bonos Sforcos raštinei. Vysk. St. Hozijus nuo 1538 m. buvo Lenkijos karaliaus sekretorius. 1549–1550 m. ir  1569 m. vykdė Žygimanto Augusto diplomatinius pavedimus, 1561 m. buvo pakeltas kardinolu. Abiejų LDK katalikų hierarchų kontrreformacinė veikla padėjo pagrindus Jėzaus Draugijos misijai Lietuvoje, steigiant Vilniaus jėzuitų kolegiją, vėliau Universitas Vilnensis.

„Vaivada Mikalojus Radvila Juodasis, tarsi koks Liuciferis...“                

LDK ir Lenkijoje nuo XVI a. penktojo dešimtmečio aktyviai plito Reformacija. 1555 m. pabaigoje į Lietuvą ir Lenkiją buvo pasiųstas pirmasis popiežiaus nuncijus Veronos vyskupas Luigis Lippomanas. Jo pagrindinė misija, kaip rašė istorikas kun. Paulius Rabikauskas SJ, turėjo būti LDK Reformacijos lyderio kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo sugrąžinimas į Romos Bažnyčią ir valstybės vadovo Žygimanto Augusto galimo atsivertimo į protestantizmą užkirtimas. Misijoje dalyvavo ir pirmasis Vilniuje apsilankęs jėzuitas Alfonsas Salmeronas, kuris laiškuose savo bičiuliui Ignacui Loyolai jėzuitų įsikūrimo Lietuvoje galimybes įvertino kaip beveik neįmanomas.

Stanislovas Hozijus (1504–1579). Wikipedia iliustracija

Epsitoliarinis XVI a. dviejų katalikų hierarchų palikimas liudija jų pastangas atsispirti klaidatikių kėslams, atskleidžia abiejų budrų atsakingumo jausmą ir norą sąžiningai eiti jiems skirtas vyskupų pareigas. 1554 m. Lucko vyskupas  V. Protasevičius, žinodamas, kad užsitrauks galingojo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo rūstybę,  išdrįso sušaukti vyskupijos sinodą ir jame tris naujovėmis persiėmusius kunigus viešai paskelbti eretikais. „Ką tik pajėgiu, viską darau, – laiške kard. Hozijui rašo vysk. Protasevičius, – net rizikuodamas savo galva, kad tik Bažnyčios reikalai pagerėtų“. Ir priduria: „Vaivada Mikalojus RadvilaJuodasis, tarsi koks Liuciferis, atsisėdęs ant sosto, nori prilygti Aukščiausiajam. Tik vienas Dievas gali jį nuo sosto nuversti, kiti nieko nepadaro.“

Vyskupas Valerijonas  ir keletas uolių Vilniaus katalikų, pirmiausia vaitas Augustinas Rotundas (Mieleckių kilmės), buvo giliai sunerimę, kad vis akivaizdesnės eretikų pastangos atidaryti viešą aukštesniąją mokyklą Vilniuje vieną gražią dieną galėjo būti įgyvendintos. Apie tai rašydamas savo draugui kardinolui  kardinolui Hozijui dejuoja, kad niekas jo nepalaiko; reikėtų, kad karalius parodytų daugiau ryžtingumo. O kardinolas savo laiškuose jį vis drąsina, ragina nepalūžti, ištvermingai kovoti.

1556 m. popiežiui Pauliui IV vysk. Protasevičių paskyrus Vilniaus vyskupu, kardinolas Stanislovas Hozijus savo laiške jį  karštai sveikino, skatindamas kovai su reformatais: „Šio meto padėtis ir liūdni mūsų tikėjimo reikalai, atrodo, šaukte šaukėsi, kad pirmojo Lietuvos vyskupo sostą užimtų ganytojas, kuris savo pamaldumu, savo uolumu ir darbštumu, o virš visko Dievo gailestingumu, pajėgtų sugrąžinti į Bažnyčios avidę klaidžiojančias ir grobuonių vilkų puolamas Viešpaties aveles.“

Vysk. V.Protasevičiaus fundacijos

1564 m. Varmijos vyskupas kard. St. Hozijus pasikvietė iš Romos ir iš kai kurių Vakarų bei Pietų Vokietijos miestų jėzuitus ir Braunsberge (dab. Branevas) jiems įsteigė kolegiją (Collegium Hosianum). Tai buvo pirmoji Lenkijos, LDK ir Prūsijos regione jėzuitų kolegija, padėjusi  įgyti pagreitį  jėzuitų plėtrai. Šia žinia kaip

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504–1579). Wikipedia iliustracija

Apvaizdos  ženklu, siekiant savo vyskupijose steigti jėzuitų kolegijas, ypatič džiaugėsi vysk. Protasevičius.  Jis ta proga  net fundaciją testamente paskyrė šiai  kolegijai. O Varmijos vyskupas kard. Hozijus, su jėzuitais suartėjęs Vienoje, jam būnant popiežiaus legatu, jėzuitui t. Juanui Polanco rašė, jog Draugiją norėtų greičiau išvysti ir Vilniuje. Tokios tiesioginės patirties neturėjusiam vysk. Protasevičiui labai reikšminga pažintis buvo su Varšuvos nuncijaus kard. G.F. Commendones palydoje tarnavusiu jaunu jėzuitu Baltazaru Hostounskiu. Savo iškalba, mokytumu ir paprastumu dariusiu didelį įspūdį daugeliui Lenkijos ir Lietuvos dignitorių. Iš Varšuvos savo vyresniesiems Romoje jis parašė, kad Vilniaus vyskupas mielai paprašytų vertingų Jėzaus Draugijos paslaugų...

1568 m. liepos 10 d. Lietuvos seimas nutarė prašyti karaliaus įsteigti aukštesniąją mokyklą (kolegiją) Vilniuje arba Kaune. Tai, pasak P. Rabikausko SJ, turint omenyje įtakingų Lietuvos pareigūnų religines pažiūras, kėlė rimtą pavojų Katalikų bažnyčiai. Vilniaus vyskupas ordinaras – aukščiausias dvasinis vadovas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – ir įžvalgūs katalikai negalėjo viso to stebėti nieko neveikdami. 1568 m. vysk. Protasevičius iš karaliaus sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio nupirko erdvų pastatą, kuriame turėjo įsikurti būsimoji kolegija.  Jos saugumui ir išlaikymui atiduodamas disponuoti keletą sklypų, paimtų iš vyskupijos nuosavybės, tai yra iš katedros kapitulos, bei keletą savo paties nupirktų sklypų. „Galimas daiktas, – rašė Paulius Rabikauskas SJ, –  kad jėzuitų kolegijų istorijoje nebuvo kito tokio atvejo, kad steigėjas būtų viską taip  kruopščiai ruošęs iš anksto, netgi prieš tardamasis su suinteresuotąja šalimi, iš tiesų nė nežinodamas, ar jo prašymas apskritai bus patenkintas”. 1568 m. rugsėjo 8 d. kard. Hozijus jau rašė Jėzaus Draugijos generolui  t. Pranciškui Borgijai apie Vilniaus vyskupo pastangas ir persiuntė jam Protasevičiaus laišką.

1569 m. rugsėjį buvo galima žengti pirmąjį žingsnį: iš Braunsbergo kolegijos į Vilnių tik pirmajam „apsižvalgymui“, be jokio įsipareigojimo nuolat čia pasilikti, atvyko viceprovincijolas Pranciškus Sunieris ir keturi, tarp jų vysk. Protasevičiaus jau  pažįstamas t. Baltazaras Hostounskis. Garbingi svečiai, susipažinę su padėtimi Vilniuje, paragino generolą fundaciją priimti.

„Didžiausias jam malonumas kolegiją apsčiai aprūpinti.“

Lygiai po mėnesio, spalio 4 dieną, vyskupas Valerijonas Protasevičius pasirašė Vilniaus jėzuitų kolegijos fundacijos aktą. Rašto preambulėje jis pabrėžė, jog nutarė steigti kolegiją, pasitaręs su karaliumi Žygimantu Augustu ir pritardamas kardinolų Stanislovo Hozijaus bei Giovanni Francesco Commendones ir nuncijaus Vincenzo dal Portico „įtikinėjimui bei raginimui“.

1570 m. liepos 4 d. Austrijos provincijolo (jo jurisdikcijai tuomet priklausė Lenkija ir Lietuva) t. Lauryno Maggio vedami, keturiolika jėzuitų, atsiųstų iš Romos, Vienos ir kitų kolegijų, įžengė į Vilnių. Kaip jie buvo sutikti, jau trečią dieną` t. Laurynas Maggio, P. Rabikausko SJ žodžiais, nepaprastai šiltas, jau nebejaunas, daug gyvenime matęs ir patyręs italas, laiške jėzuitų generolui  Pr. Borgijai rašė: „Garbingasis vyskupas, kuris labai išsiilgęs mūsų laukė, mus priėmė nepaprastai nuoširdžiai, mus apkabino susijaudinęs iki ašarų iš didelio džiaugsmo. Sunku ir išreikšti, su kokiu prielankumu malonusis senelis mumis rūpinasi. Nieko nesigaili, kad tik kolegija būtų kaip reikiant įkurta ir joje viskas gerai įrengta. Jau prieš mums ko nors pageidaujant, ir, galima sakyti, nespėjus net apie tai pagalvoti, jis viską išpildo. Kas dieną vis kartoja, norįs būti mūsų tėvu, ir tai įrodo savo darbais. Galima tvirtinti, kad jo visi rūpesčiai, jo visos mintys tik apie mus ir mūsų gerovę tesisuka. Atrodo, didžiausias jam malonumas bendrauti su mumis, visokiais būdais mums padėti, kolegiją apsčiai aprūpinti, vienu žodžiu, mus padaryti visų savo turtų paveldėtojais, ir tai net jau įrašė į savo testamentą.“

O ispanas jėzuitas Pranciškus Sunyer, tuomet Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų viceprovincijolas, drauge su Austrijos provincijolu t. L. Maggio nešęs visą jėzuitų Vilniuje įkurdinimo naštą ir atsakomybę, informaciją Ordino vadovybei Romoje pradėjo taip: „Vilniškė Jėzaus Draugijos kolegija Lietuvoje pradėjo veikti šv. Alekso šventės dieną, t. y. 17 liepos 1570. Ši kolegija įsteigta, ar veikiau jai padaryta pradžia, nes vyskupas yra nusistatęs Vilniuje įkurti pilną kolegiją su universitetu.”