Teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis (1950 m. rugsėjo 2 d.–2018 m. lapkričio 6 d.). Valstybinio jaunimo teatro nuotrauka

Naujųjų metų pradžioje įprasta laukti permainų ir su viltimi žvelgti į ateitį. Kartu tai ir puikus metas susimąstyti apie greitai bėgantį laiką ir prisiminti išėjusiuosius. Kinematografijos pasaulyje pernai buvo daug netekčių.

Režisierė Kira Muratova (1934 m. lapkričio 5 d.–2018 m. birželio 6 d.).

Birželio 6-ąją Odesoje mirė Kira Muratova, kurios filmai, anot kritikės Živilės Pipinytės, „visada buvo jaunatviškai maksimalistiški, net režisierės balsas skambėjo neįtikėtinai jaunai“. Jau pirmi jos savarankiškai sukurti filmai „Trumpi susitikimai“ (1967 m.) ir „Ilgos palydos“ (1971 m.), sudarantys savotišką jausmų dilogiją, labai greitai buvo padėti ant lentynos, kur išgulėjo iki perestroikos laikų.

Dažnai K. Muratovos filmuose regime žiaurias situacijas arba girdime apokaliptinius teiginius, pavyzdžiui: „Šitai planetai aš parašyčiau nulį“ („Trys istorijos“, 1997 m.). Bet net ir jie visai nereiškia autorės nihilizmo ar mizantropijos. Režisierė bene geriausiai sugebėjo įvardyti perestroikos išryškintus rusiškos dvasios pasiligojimo simptomus, pavadinusi juos „Asteniniu sindromu“ (1989 m.). Atrodė, kad tiksliai diagnozavusi negalę, „Trijose istorijose“ ji pateiks jeigu ne stebuklingų vaistų receptą, tai bent jau būsimo tautos sveikimo viziją. Tačiau šiame filme ji žengia dar toliau ir kaip tikras postmodernistas tyrinėja į nieką nepanašios rusiškos šizofrenijos formą, pasitelkdama labai nelauktas asociacijas su literatūros klasika. Savo karjerą režisierė baigė 2012 m., po filmo „Amžinas sugrįžimas“ premjeros Romos festivalyje paskelbusi, kad iš kino traukiasi.

Kino režisierius ir politikas Stanislavas Govoruchinas (1936 m. kovo 29 d.–2018 m. birželio 14 d.).

Birželio 14-ąją mirė kino režisierius ir politikas Stanislavas Govoruchinas (g. 1936 m.). 1967 m. jo filmas „Vertikalė“ ir jame skambėjusios Vladimiro Vysockio dainos Sovietų Sąjungoje išpopuliarino kalnų romantiką. Vėliau režisierius ekranizavo kelias nuotykių literatūros knygas – „Robinzoną Kruzą“ (1972 m.), „Heklberio Fino nuotykius“ (1981 m.), „Kapitono Granto vaikus“ (1985 m.). Agathos Christie detektyve „Dešimt negriukų“ (1987 m.) surinko tikrą Rusijos kino žvaigždyną, o pagal brolių Vainerių romaną sukurtas TV serialas „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ (1979 m.) seniai tapo kriminalinio žanro klasika.

Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikais S. Govoruchinas vienas pirmųjų pajuto permainų vėjus ir iššovė didelio rezonanso susilaukusiais dokumentiniais filmais „Taip gyventi negalima“ (1990 m.) bei „Rusija, kurią mes praradome“ (1992 m.), naują šalies kursą į laukinį kapitalizmą pavadino „Didžiąja kriminaline revoliucija“ (1994 m.), o į liberalų raginimą gyventi pagal civilizuotus įstatymus atsakė cinišku filmu „Vorošilovo šaulys“ (1999 m.).

Vėliau tapęs Vladimiro Putino komandos nariu, režisierius politinę veiklą derino su naujų filmų kūrimu, tačiau politinių temų stengėsi vengti ir apsiribojo žanrinio kino tradicijomis: „Palaiminkite moterį“ (2003 m.) ir „Džiazo stiliumi“ (2010 m.) buvo gražios melodramos, „Savaitgalis“ (2013 m.) – prancūziško klasikinio kriminalinio trilerio „Liftas į ešafotą“ rusiškas perdirbinys, o paskutinis filmas – stilinga retro drama „Nuostabios epochos pabaiga“ (2015 m.) – sukurta pagal rašytojo emigranto Sergejaus Dovlatovo apsakymus.

Kino operatorius Robby Mülleris (1940 m. balandžio 4 d.–2018 m. liepos 3 d.).

Liepos 3-iąją Amsterdame mirė Nyderlandų kino operatorius Robby Mülleris (g. 1940 m.). Kitą dieną režisierius Jimas Jarmuschas savo tviterio paskyroje parašė: „Mes netekome nuostabaus, genialaus ir nepakeičiamo žmogaus... Jis mane daug ko išmokė, be jo aš tikriausiai nieko nežinočiau apie kiną.“ Drauge su J. Jarmuschu R. Mülleris sukūrė tokius šedevrus kaip „Žemiau įstatymo“ (1986 m.), „Mistinis traukinys“ (1989 m.), „Kava ir cigaretės“ (1989 m.), „Negyvėlis“ (1995 m.). Artima draugystė operatorių siejo su režisieriumi Wimu Wendersu: kartu juodu susuko 11 filmų. Dar vienas svarbus režisierius R. Müllerio gyvenime buvo Larsas von Trieras. Šio kino provokatoriaus vizijas operatorius įkūnijo filmuose „Prieš bangas“ (1996 m.) ir „Šokėja tamsoje“ (2000 m.).

Dokumentininkas Claude'as Lanzmannas (1925 m. lapkričio 27 d.–2018 m. liepos 5 d.).

Liepos 5-ąją Paryžiuje eidamas 93-iuosius metus mirė prancūzų dokumentininkas Claude'as Lanzmannas. Jeigu jis būtų sukūręs tik vieną filmą „Shoah“ (hebrajų kalba šis žodis reiškia sunaikinimą), jo vieta pasaulinėje kino istorijoje jau būtų rezervuota. Devynias su puse valandas trunkantis dokumentinis filmas yra vienas ryškiausių kaltinimų fašizmui. Net 12 metų kurtas filmas pasakoja apie masinį žydų naikinimą nacių mirties lageriuose ir apie šio genocido vykdytojus. Filme apsieinama be archyvinių dokumentų ir kino kronikos: „Shoah“ – tai tik katastrofos liudytojų veidai ir balsai, susiliejantys į skaudžią siaubingos praeities rekonstrukciją.

Dramaturgas Neilas Simonas (1927 m. liepos 4 d.–2018 m. rugpjūčio 26 d.).

Rugpjūčio 26-ąją Niujorke mirė JAV dramaturgas Neilas Simonas, komiškas sceneles estradai pradėjęs rašyti drauge su Woody Allenu ir Melu Brooksu dar šeštajame dešimtmetyje. Išgarsėjo parašęs pjesę „Basomis parke“, kurios ekranizacijoje (1967 m., rež. Gene'as Saksas) pagrindinius vaidmenis atliko Robertas Redfordas ir Jane Fonda. Anot „Encyclopaedia Britannica“, N. Simono pjesėse dominuoja vidutinei klasei priklausančių paprastų žmonių kasdienis gyvenimas ir problemos, neretai personažai yra sutuoktiniai, o komiškų efektų gimsta iš situacijų nesuderinamumo.“

Aktorius Burtas Reynoldsas filme „Smokis ir banditas“ (1977 m.; 1936 m. vasario 11 d.–2018 m. rugsėjo 6 d.).

Rugsėjo 6-ąją būdamas 82-ejų mirė JAV aktorius Burtas Reynoldsas. Paradoksalu, bet aktorius atmetė siūlymus filmuotis tokiuose filmuose kaip „Rozmari kūdikis“, „Skrydis virš gegutės lizdo“ ir „Žvaigždžių karai“. Jam net siūlė pakeisti Seaną Connery Džeimso Bondo epopėjoje, bet B. Reynoldsas išdidžiai ir šio pasiūlymo atsisakė. Visus šiuos siūlymus jis iškeitė į vaidmenis, kurie ryškaus pėdsako kino istorijoje tikrai nepaliko. Vaidmenų vesternuose, nuotykių filmuose ir komedijose buvo labai daug, bet tik vienos rankos pirštų pakaktų išvardyti aktoriaus įkūnytus neeilinius personažus. Pavyzdžiui, „Pašėlusių naktų“ (1997 m., rež. Paulas Thomas Andersonas) herojų – pornografinių filmų kūrėją Džeką Hornerį, svajojantį apie „harmoningą“ pornorevoliuciją, paprasčiau kalbant, trokštantį specifinį kiną suaugusiesiems paversti tikru menu.

Dar paminėkime trilerį „Išsilaisvinimas“ (1972 m.), klasikiniam Holivudui skirtą retro komediją „Nikelodeonas“ (1976 m.), TV virtuvę kandžiai kritikuojančią satyrą „Perjungiant kanalus“ (1988 m.). Nauju posūkiu aktoriaus gyvenime galėjo tapti vaidmuo naujausiame Quentino Tarantino filme „Kartą Holivude“, bet jo pabaigti B. Reynoldsui jau nebuvo lemta.

Dainininkas ir aktorius Charles'is Aznavouras (1924 m. gegužės 22 d.–2018 m. spalio 1 d.).

Spalio 1-ąją sulaukęs 95-erių mirė dainininkas ir aktorius Charles'is Aznavouras (g. 1924 m.). Gimusiam Paryžiuje garsiausiam pasaulyje armėnui pirmuosius žingsnius estradoje padėjo žengti legendinė dainininkė Edith Piaf. Kino kūrėjai anksti atkreipė dėmesį į charakteringos išvaizdos menininką, ne tik dainuojantį nuostabias balades, bet ir kiekvieną jų paverčiantį jaudinančia aktorine miniatiūra.

Svarbiu įvykiu kine tapo kriminalinis filmas „Šaukite į pianistą“ (1960 m.), kuriame vakarais bare grojantis jaunas pianistas Čarlis Koleris kartą prieš savo valią įpainiojamas į gangsterių tarpusavio vaidus. Kine ir televizijoje Ch. Aznavouras paliko beveik aštuonias dešimtis vaidmenų, tarp kurių – nemažai tikrų aktorinio meno perliukų kaip žaislų parduotuvės savininkas Sigizmundas Markusas („Skardinis būgnelis“, 1979 m.), jėzuitas ir marksistas Nafta („Užburtas kalnas“, 1982 m.), kaimyną žudiką demaskuojantis siuvėjas Kašudas („Skrybėlininko šmėklos“, 1982 m.), filmą apie armėnų genocidą kuriantis režisierius Sarojanas („Araratas“, 2002 m.), Balzaco tėvas Gorijo (2004 m.).

Aktorius ir estrados meistras Romanas Karcevas filme „Šuns širdis“ (1939 m. gegužės 20 d.–2018 m. spalio 2 d.).

Spalio 2-ąją mirė aktorius ir estrados meistras Romanas Karcevas, satyriko karjerą pradėjęs Maskvos Miniatiūrų teatre. Išgarsėjo estradoje vaidindamas Michailo Žvaneckio komiškas sceneles. Mirus pastoviam sceninių pasirodymų partneriui Viktorui Ilčenkai, rengė monospektaklių programas. Kadangi R. Karcevas gimė Odesoje, kine jam neretai siūlė vaidinti šio miesto specifinio humoro įkūnytojus – „Krovikas ir karalius“ (1989 m.), „Dievo šypsena, arba Grynai odesiška istorija“ (2008 m.), „Džiazo stiliuje“ (2010 m.). Bet, ko gero, ryškiausias jo personažas yra Švonderis genialioje Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ (1988 m.) ekranizacijoje.

Teatro ir kino aktorius Nikolajus Karačencovas (1944 m. spalio 27 d.–2018 m. spalio 26 d.).

Spalio 26-ąją Maskvoje savo 74-ojo gimtadienio išvakarėse mirė teatro ir kino aktorius Nikolajus Karačencovas, taip ir neatsigavęs po 2005 m. patirtos automobilių avarijos, po kurios aktoriui dar buvo diagnozuotas ir onkologinis susirgimas. Daug metų N. Karačencovas buvo vienas pagrindinių Maskvos teatro „Lenkom“ aktorių. Atliko daug įsimenamų vaidmenų TV ir kino filmuose: „Vyresnysis sūnus“ (1975 m.), „Dievobaimingoji Marta“ (1980 m.). „Trestas, kuris žlugo“ (1982 m.), „Baltosios rasos“ (1983 m.), „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“ (1987 m.). 

Teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis (1950 m. rugsėjo 2 d.–2018 m. lapkričio 6 d.). Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Lapkričio 6-ąją eidamas 69 metus mirė Jaunimo teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis. Lietuvių kine dažniausiai vaidino epizodus. Buvo kviečiamas į kitas sąjungines respublikas, buvo dažnas svečias Odesos kino studijoje. 2012 m. kartu su kolega Adolfu Večerskiu nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausią duetą Algimanto Puipos dramoje „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Kompozitorius Francisas Lai (1932 m. balandžio 26 d.–2018 m. lapkričio 7 d.).

Muzikinis klipas iš filmo „Vyras ir moteris“:

Lapkričio 7-ąją Nicoje mirė prancūzų kompozitorius Francisas Lai (g. 1932 m.), kurį labiausiai išgarsino muzika filmui „Vyras ir moteris“ (1966 m.). Šis „Oskaru“ apdovanotas filmas yra ir garsiausias Claude‘o Leloucho kūrinys. Su šiuo režisieriumi F. Lai bendradarbiavo dažniausiai – drauge jie susuko 33 (!) kino juostas, o jose skambančias nuostabias F. Lai melodijas galima būtų sujungti į kelias dideles koncertines programas. Jo dainas atliko bemaž visi XX a. estrados korifėjai. Dar vienas tarptautinis kompozitoriaus laimėjimas – muzika JAV filmui „Meilės istorija“ (1970 m., rež. Arthuras Hilleris).

Komiksų herojų kūrėjas Stanas Lee (Stanley Martinas Lieberis; 1922 m. gruodžio 28 d.–2018 m. lapkričio 12 d.).

Lapkričio 12-ąją sulaukęs 95-erių Niujorke mirė Rumunijos žydų emigrantų šeimoje gimęs Stanas Lee (tikr. Stanley Martinas Lieberis) – JAV komiksų herojų kūrėjas. Su keliais bendradarbiais jis sugalvojo ir įkūnijo tokius superherojus kaip Žmogus-voras, Halkas, Toras, Geležinis žmogus, Drąsiaširdis, Daktaras Strendžas, Iksmenai, be kurių jau seniai neįsivaizduojami kasmet ekranuose pasirodantys kino komiksai. 

„Pramoga – rimtas dalykas“, – mėgo kartoti S. Lee, gerokai išplėtęs komikso sąvoką. Būtent jo dėka kartoninius ankstesnių komiksų personažus pakeitė veikėjai su sudėtingais charakteriais, kurie jau nebuvo piešiami tik viena spalva. Pakito ir piktadarių paveikslai – jie jau nebėra vien abstraktaus blogio įsikūnijimas: „Marvelo“ piktadarius galima ne tik suprasti, bet ir pamilti.

Scenaristas Williamas Goldmanas (1931 m. rugpjūčio 12 d.–2018 m. lapkričio 16 d.).

Lapkričio 16-ąją Manhatane (Niujorkas) mirė JAV scenaristas Williamas Goldmanas (g. 1931 m.). Kaip ir jo brolis Jamesas, Williamas norėjo tapti rašytoju ir šio tikslo kantriai siekė. Kino scenarijus pradėjo rašyti tik po to, kai išleido penkis romanus ir tris Brodvėjaus teatruose inscenizuotas pjeses. Pirmasis scenarijus „Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas“ (1969 m.) buvo pavadintas revizionistiniu vesternu ir buvo apdovanotas „Oskaru“. Antrąją statulėlę W. Goldmanas gavo už Votergeito skandalui skirtą filmą „Visa prezidento kariauna“ (1976 m.). Pagal W. Goldmano scenarijus sukurti filmai „Maratono bėgikas“ (1976 m.), „Magija“ (1978 m.), „Mizerė“ (1990 m., pagal Stepheno Kingo romaną). Yra sparnuotos frazės „Holivude niekas nieko iš anksto nežino“ autorius.

Kino operatorius Witoldas Sobocińskis (1929 m. spalio 15 d.–2018 m. lapkričio 19 d.).

Lapkričio 19-ąją mirė lenkų operatorius Witoldas Sobocińskis (g. 1929 m.). Debiutavo nufilmavęs avangardinį režisieriaus Jerzy Skolimowskio kūrinį „Rankas aukštyn“ (ekranuose filmas pasirodė tik 1981 m.). Bendradarbiavo su režisieriais Andrzejumi Wajda („Viskas parduodama“, „Vestuvės“, „Pažadėtoji žemė“), Adrzejumi Żuławskiu („Trečioji nakties dalis“), Krzysztofu Zanussiu („Šeimyninis gyvenimas“), Romanu Polańskiu („Piratai“, „Klaikus išbandymas“) ir kt. Nuo 1980 m. dalijosi operatorinio meistriškumo paslaptimis su Lodzės Aukštosios kino mokyklos studentais.

Režisierius Eimuntas Nekrošius (1952 m. lapkričio 21 d.–2018 m. lapkričio 20 d.). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Eimuntas Nekrošius – Stasys Girėnas filme „Skrydis per Atlantą“.

Lapkričio 20-ąją mirė teatro režisierius Eimuntas Nekrošius (g. 1952 m.). Daugybės teatrinių premijų Lietuvoje ir pasaulyje laureatas. Kine debiutavo Stasio Girėno vaidmeniu dramoje „Skrydis per Atlantą“ (1984 m., rež. Raimondas Vabalas). Pasirodė epizodiniuose vaidmenyse filmuose „Neapykantos pamokos“ (1983 m.), „Būrys“ (1984 m.), „Koridorius“ (1995 m.).

Kino operatorius ir režisierius Nicolasas Roegas (1928 m. rugpjūčio 15 d.–2018 m. lapkričio 23 d.).

Lapkričio 23-iąją mirė Nicolasas Roegas (g. 1928 m.) – britų operatorius ir režisierius. Bendradarbiavo su režisieriais Davidu Leanu („Arabijos Lorensas“, 1962 m.), François Truffaut („451 laipsnis Farenheito“, 1966 m.), Johnu Schlesingeriu („Toli nuo įpykusios minios“, 1967 m.). 1970 m. tapo režisieriumi („Pasirodymas“). Greitai įsitvirtino kaip inovatyvus režisierius, laužantis tradicinę pasakojimo struktūrą. 2013 m. festivalyje „Scanorama“ buvo pristatyta jo filmų retrospektyva: tuomet pamatėme jo režisuotus filmus „Dabar nežiūrėk“ (1973 m.), „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (1976 m.) ir „Apsėdimas“ (1980 m.).

Režisierius Bernardo Bertolucci (1941 m. kovo 16 d.–2018 m. lapkričio 26 d.).

Lapkričio 26-ąją mirė italų kino režisierius Bernardo Bertolucci (g. 1941 m.). Pirmajame savarankiškai sukurtame filme „Giltinė“ (1962 m.) jaučiama klasikinio neorealizmo ir „marksisto“ Piero Paolo Pasolini įtaka. Vėliau B. Bertolucci ėmėsi kontroversiškų temų, kurios jam pelnė skandalingo menininko reputaciją. Labiausiai žinomi šie režisieriaus filmai: „Konformistas“ (1972 m.), „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972 m.), „Dvidešimtas amžius“ (1976 m.), „Paskutinis imperatorius“ (1987 m.).

Režisierius Kazimierzas Kutzas (1929 m. vasario 16 d.–2018 m. gruodžio 18 d.).

Gruodžio 18-ąją būdamas 89-erių po sunkios ligos mirė lenkų kino režisierius Kazimierzas Kutzas. Nemaža jo filmų dalis skirta gimtosios Silezijos istorijai. Debiutavo filmu „Narsuolių Kryžius“ (1959 m.). Pirmasis vadinamosios Silezijos ciklo filmas „Juodosios žemės druska“ (1969 m.) pasakojo apie žlugusį 1920 m. sukilimą, antrasis „Perlas karūnoje“ (1972 m.) – apie ketvirtajame dešimtmetyje kilusį streiką anglių kasykloje, trečiasis – „Vieno rožančiaus karoliukai“ (1979 m.) – buvo skirtas kalnakasio pensininko kovai su valdžia, jo namo vietoje planuojančia statyti daugiaaukštį. 1994 m. filme „Mirtis kaip duonos riekė“ režisierius atkūrė tragiškus 1981-ųjų įvykius Katovicuose, kai įvedus karinę padėtį per susidūrimus su milicija vietos kasykloje žuvo devyni žmonės.

Režisierius Ringo Lamas (1955 m. gruodžio 8 d.–2018 m. gruodžio 29 d.).

Gruodžio 29-ąją būdamas 63-ejų mirė Honkongo režisierius Ringo Lamas. Anot agentūros „South China Morning Post“, kinematografininkas sugripavo ir gėrė vaistus nepasikonsultavęs su medikais. Drauge su Johnu Woo, Tsui Harku ir Johnnie To R. Lamas buvo vienas svarbiausių Honkongo veiksmo filmų kūrėjų. Išgarsėjęs išvyko į JAV ir ten sukūrė tris veiksmo filmus su Jeanu-Claude'u Van Damme'u („Maksimali rizika“, „Replikantas“ ir „Pragare“). Quentinas Tarantino yra prisipažinęs, kad daug ką pasiskolino iš R. Lamo filmo „Miestas ugnyje“, kai kūrė „Pasiutusius šunis“.

Režisierius Mrinalas Senas (1923 m. gegužės 14 d.–2018 m. gruodžio 30 d.).

Gruodžio 30-ąją mirė kino klasikas Mrinalas Senas (g. 1923 m.), pramintas Indijos paralelinio kino kūrėju. Kaip ir jo kolegai Satyajitui Ray, M. Senui rūpėjo ne spalvingas Indijos melodramų pasaulis, bet paprastų šios šalies gyventojų kasdienybės problemos – skurdas, Vakarų ir indų kultūrų susidūrimas, mirties bei kančios neišvengiamumas.

Skaitykite pirmąją dalį: „2018-ųjų in memoriam (I)“, ir antrąją: „2018-ųjų in memoriam (II)“.