Evgenios Levin nuotrauka

Kai po taip ilgai švenčiamų Kalėdų Lietuvoje prasideda dar ilgesnis „patriotinis sezonas“ – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – iškart kipšas traukia už liežuvio suskelti apie jį ką nors ironiško. Bet žiūrint sąžiningai, ironizuoti šįkart didelio pagrindo nėra. Mano galva, metų ratą baigiantis apsukti valstybingumo šimtmetis praėjo puikiai. Visi vienaip ar kitaip įsijautė ir vienaip ar kitaip šventė, net jeigu ne visi projektai ir minėjimai buvo mano skonio.

O išryškėję ginčai dėl skonio – dėl paminklų, minėjimų, įamžinimų, o svarbiausia, dėl pasakojimų – man irgi atrodo iš esmės sveiki ir reikalingi, net jei kartais ir esame linkę pasikarščiuoti. Maždaug apie tai pakrypo rudenį vykusio festivalio „Būtent!“ diskusija, kurioje dalyvavau: nelabai turime sklandaus ir telkiančio tapatybės pasakojimo, nes negalime susitarti, pavyzdžiui, dėl to, ar būti paskutiniais Europos pagonimis yra garbė, ar gėda, arba dėl to, ar sovietmečiu irgi dirbome Lietuvai, ar ne, ir panašiai. Kiekvienas istorijos epizodas mums problemiškas ir konfliktiškas – visuotinai, emocingai, o ne vien akademiškai.

O dabar, Facebook vėl mėlstant nuo neužmirštuolių, supratau, kad Sausio 13-osios pasakojimas mums ypatingas, ir ne vien todėl, kad dauguma Lietuvos žmonių vis dar tai atsimena asmeniškai, o ne tik kolektyviškai. Sausio 13-osios pasakojimas mums nekelia konfliktų. Niekas nereikalauja nei griauti, nei statyti jam tam tikros estetikos paminklų – kokie yra, tokie ir geri, o dar tūkstančio jų niekam nereikia. Niekas nesipeša dėl to, kieno pasakojimas tikslesnis ir teisingesnis – visi pasakoja, kas ką prisimena, ir visi pripažįsta vieni kitų teisę į prisiminimus. Prieš keletą metų pasirodęs vaidybinis filmas, regis, nenusisekė, bet tai nevirto jokiu skandalu ir nacionalinio baisėjimosi kampanija. Ernesto Parulskio knygelė vaikams bent man atrodo tiesiog puiki, bet su ja irgi elgiamasi kaip su bet kuria visai nebloga knyga.

„Karas prieš neužmirštuolę“ buvo nugesintas, ramiausiai gūžtelėjus pečiais ir pasakius – nagi sekitės į atlapą, ką tik norite, svarbu, visi prie tų pačių laužų susirinksime paminėti pergalės ir jos aukų. Vienintelis klausimas, kylantis dėl „savi šaudė į savus“, yra, ar tai pamišėlio, ar tikrai velniui dūšią pardavusiojo šneka. Tie, kas nuoširdžiai ar manipuliuodami traukia giesmelę „ne už tokią Lietuvą kovojome,“ vis tiek nedrįsta pasakyti, kad Sausio 13-osios aukos nuėjo veltui. Manau, nedrįsta todėl, kad šitaip pasakę atsistotų į vieną gretą su „savi šaudė į savus“ – mano galva, tai tikrai ne vienos gretos žmonės. Bet, nujaučiu, ir todėl, kad nuoširdžiai taip nemano, o Sausio 13-oji – per daug šventas reikalas, kad būtų galima juo taip įžūliai manipuliuoti.

Tai reiškia, kad nepaisant visų mūsų skonių, savijautos, pasaulėžiūros skirtumų ir konfliktų, turime bent vieną pasakojimą, kuris yra –natūraliai, ne todėl, kad kas nors jį taip sukonstravo – mūsų visų bendros tapatybės pagrindas. Net man nesinori suskelti ko nors ironiško apie Sausio 13-ąją.

Viena vertus, su tuo nieko daryti ir nereikia. Tapatybę paprastai tiesiog turime, jos nebūtina nuolat perkratyti, o jei persistengsime ją taisydami ar tobulindami, greičiau susižalosime negu pasieksime kokios nors naudos. Kita vertus, tikrai nekenkia savo tapatybę apmąstyti ir pažinti. Ir turbūt vis labiau mylėti.

Man „Sausio 13-osios Lietuva“ atrodo visai simpatiška. Turime vieną kitą romantišką elementą – mažiuko pergalę prieš didelį, beginklių prieš tankus, ir panašiai – tokie dalykai lengvai virsta banaliais lozungais, bet kartu jie stipriai veikia emocijas ir teikia įkvėpimo. Bet turime ir daug labai konstruktyvių vertybinių elementų, kuriuos galėtume išryškinti ir sustiprinti, kad išmoktume jais gyventi. Pavyzdžiui, tai buvo nepaprasto solidarumo metas. Ne vien jautėmės pakiliai vieningi – normaliomis sąlygomis pakilumas praeina – bet ir praktiškai visi darė, ką galėjo, kad tik padėtų vieni kitiems: nešė šąlantiems arbatos ir drabužių, prižiūrėjo vieni kitų vaikus, pakaitomis budėdami prie Seimo, medikai dirbo, neskaičiuodami laiko ir jėgų, teikė pagalbą visiems sužeistiesiems.

Pabandom ir šiandien gyventi tokiu praktišku solidarumu? Manau, tai būtų didelė laimė.