Saulius Lynikas. 2009 m. Kol kojos klausė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Buvom tada dar gana  jauni Sąjūdžio deputatai Druskininkų taryboje. Prasidėjus neramumams Vilniuje budėdavome naktimis svarbesniuose Druskininkų objektuose. Tądien po budėjimo ilsėjausi pašte, kai paskambino kažkuris  sąjūdietis (bene Juškevičius). Sakė, kad renkama daugiau žmonių į Vilnių, nes ten neramu. Paskambinau deputatui J. Jezepčikui (su juo budėjom tą naktį pašte) ir vakarop buvome prie į Vilnių vežančio autobuso. Vykstančiųjų pavardes užrašinėjo stomatologas Br. Janickas, sakė, kad šiandien tai jau ketvirtas reisas.

Savanorių prospekte buvo atvykstančius žmones skirstantis Sąjūdžio postas. Mus nukreipė prie televizijos bokšto. Buvo sausio 12 d. vakaras. Neįprastai šiltas sausis, be sniego, be pūgų.  Prie bokšto  daugybė žmonių, visų pakili nuotaika: dainomis linksmina ansambliai, pašokama, vaišinama  arbata, kalbos, pasisveikinimai. Televizijos bokšto viduje šmėžuoja jauni, tik gumines lazdas turintys jo saugotojai. Į bokšto sieną atremta mūsų miesto vėliava – herbas, primenanti mažą bažnytinių procesijų vėliavą.

Gal kiek prieš vidurnaktį pranešama, kad artinasi tankai, kareiviai. Netrukus jie pasirodo. Žlegsi vikšrai, sukinėjasi tankų vamzdžiai, tankų prožektorių spinduliai skrodžia nakties tamsą. Apsupa bokštą. Daugiau jų ir kareivių susitelkia toje pusėje, kur mes stovime. Link bokšto bėga daugybė žmonių ir pildo gyvą žiedą, juosiantį bokštą. Širdį jaudinantis reginys. Tarsi kariai priešui puolant bėgtų į savo poziciją... Puolantieji stabteli, tarp jų pasirodo žmogus su garsiakalbiu (gal Kuolelis?). Skelbia, kad atstatoma tarybų valdžia, o jūs, suklaidinti žmonės, skirstykitės, nieko blogo jums nebus. Žmonės tik dar glaudžiau  supa bokštą ir pasigirsta protestuojantys šūksniai – toks buvo atsakas į aną siūlymą skirstytis. 

1991 m. sausio 13 d.

Nuotraukos autorius Ričardas Grigas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pasipila šūviai, imitaciniai sprogimai. Tvirčiau susikabiname rankomis, ryžtingai stovime. Greta manęs stovintis Algis Teresius ramina, kad šaudo tuščiais šoviniais, jis tarnavęs tankistu ir tą suprantąs. Bet ant mūsų galvų krinta tinko gabalai nuo bokšto sienos, tad jam tenka pripažinti, kad šaudo ir kulkomis. Prie pat bokšto privažiuoja vienas mažesnis tankas, jį lydintys kareiviai šūviais ir buožėmis nubloškia ten stovėjusius žmones. Tankas šauna tuščiu užtaisu, pabyra stiklas. Garsas toks stiprus, kad žmonės griebiasi už ausų (daugeliui jų paskui bus nustatytas klausos pažeidimas, o mane šiek tiek apsaugoja megzta „čečėniška“ ausis dengianti kepurė).

Pro išdaužtą stiklą į bokštą sulenda kareiviai. Su mumis aplink bokštą stovėję keli Misiukonio milicijos milicininkai pataria tvarkingai trauktis, nes kareiviai jau prasibrovė į bokštą. Lauke esantys žmonės šūviais, sprogimais ir buožėmis stumiami tolyn. Šaudoma ne tik tuščiais, nes greta parkrinta jaunuolis, šaukdamas, kad jam peršauta koja. Pagriebę jį su kitu vyru nešame atokiau į pievelę prie namų. Ten jau pilna kitų nukentėjusių ir greitosios pagalbos mašinų. Bet kai kurių neima – tie, kur negyvi palieka. Nuošaliau guli  tokie gal  5 – 7 kūnai. Sužeistuosius vis neša. Aš medikas, tad lieku prie jų,  bandau nors kuo padėti. Pasilenkęs prie vieno žmogaus atpažįstu iš kitos pusės stovintį druskininkietį gydytoją  A. Zabuką – jis buvęs Vilniuje, tad ne mūsų autobusais atvykęs, bet irgi atsidūręs prie bokšto... Susirūpinu, kur mūsų vėliava, bet Algis Teresius nuramina, kad ja rūpinosi mūsų tremtinių vadovas  A. Juška ir  tvarkingai išnešė iš „mūšio lauko“.

Šūviai, aimanos, pasipiktinimas, gal ir sumaištis tęsiasi jau kokias dvi valandas. Kareiviai saugoja teritoriją aplink bokštą, nerimstantys žmones protestuoja tolėliau. Užeinu į gretimą namą – norisi skambinti namiškiams, kad dar gyvas. Visų butų durys atviros, visi paslaugiai leidžia skambinti, klausia, gal dar ko reikia... Laiptinėje žmonės suklaupę kalba rožinį – už laisvę, už Lietuvą, už aukas. Lauke tankų ir daugumos kareivių jau nebėra. Gal apie pusę trijų renkamės prie savo keturių autobusų. Vienas – keliais išlėkusiais stiklais. Vairuotojas uždengęs gal kokia fanera, celofanu. Važiuojam per Vilnių namų pusėn. Kalbos – daugiausia, ką patyrėm, bet žinom, kad tankai pasuko link Parlamento. Svarstom – gal ir mums ten sukti. Bet dauguma šaukia: „Namo, tik namo“. Vienas tylėjęs vyras, berods, pavarde Kaunas, paprašo sustoti, išlipa. Gal eis prie Parlamento? Mes važiuojam namo. Bet užteks. Nes vėl sukirba dūšioj: „O kodėl ir tu nelipai?“

Po daugelio metų šešiametė anūkė Greta, išmintingai linksėdama galva, pasakė: „Žinau, seneli, kodėl tau nusilpo kojos – kai jūs Vilniuje nešėt tą su peršauta koja žmogų, tada ir gavai savo ligą... Bet aš  vežimėliu tave visada pavežiosiu.“