Kristaus Krikšto šventė – Kalėdų laiko pabaiga. Švenčiama sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo iškilmės (Lietuvoje – III sekmadienį po Kalėdų arba atkeliama į pirmadienį po II sekmadienio po Kalėdų, kai jis sausio 7 ar 8 d.).

Viešpaties Krikšto (gr. Βάπτισμα του Κυρίον, lot. Baptisma Domini) įvykį randame atpasakotą evangelijose – įkvėptieji autoriai pasakoja, kaip Jonas krikštija Jėzų Kristų Jordano vandenyse.

Skelbdamas artėjančią Dangaus Karalystę, Jonas krikštijo atgailaujančius nusidėjėlius, panardindamas juos vandenin, kad jiems būtų atleistos nuodėmės (panašios apeigos būdavo atliekamos ir iki Jono, pvz., įstojant į kai kurias religines bendruomenes, prozelitams priimant žydų tikėjimą).

Evangelijoje Jonas Krikštytojas Jėzų pristato kaip nekaltą Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Jėzus nėra Izraelio lauktas politinis Mesijas, pilnas galybės ir žemiškos garbės, anot pranašo Izaijo, tai tarnas, kuris aukojasi. Per atpirkimo auką Jėzus tampa šviesa ir išganymu ne tik Izraeliui, bet ir visai žmonijai. (...)

Štai vėl Kristus pasirodo Jono Krikštytojo akivaizdoje. Jis nori, kad Jonas pristatytų jį liaudžiai. Tarp tūkstančių žmonių, ateinančių pas Joną, buvo tokių, kurie, patraukti didžio vyro šventumo, pasidavė ypatingai jo įtakai. Iš jų turėjo rastis Jėzaus mokinių užuomazga. Kai Jonas pamatė Išganytoją, tarė savo mokiniams ir liaudžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“

To liudijimo ypatingumas ir reikšmingumas tas, kad Jonas nusako Jėzaus pašaukimą – būti pasaulio atpirkėju per mirties auką. Jėzaus kaip pasaulio Atpirkėjo pašaukimas yra vaizdžiai, trumpai nurodytas aukos avinėlio įvaizdžiu.

Toks Mesijas yra pavaizduotas pranašų. Vietoje deginamųjų gyvulių aukų ateina pats Dievo Sūnus kaip auka, kaip mūsų išpirkimas iš nuodėmės vergijos. Iš Dievo Avinėlio paveikslo mums spindi skaistumas, paprastumas, švelnumas ir kantrumas, o labiausiai – Dievybė.

Dievo Avinėlis reiškia Dievo siųstąjį, Dievo nuosavybę ir patį Dievą. Juk tik dieviška auka gali atpirkti žmoniją. Viešpats siunčia Šventąją Dvasią balandžio pavidalu, ir balsas iš dangaus vadina jį savo Sūnumi. Tas Jono Krikštytojo liudijimas ir tikėjimo į Kristų išpažinimas yra toks gražus ir turiningas, jog Bažnyčia nuolat jį vartoja Mišių liturgijoje.

Tas Krikštytojo liudijimas buvo taip pat labai svarbus žydams, kurie manė esą reikalingi ne nuodėmių Atpirkėjo, o tik išvadavimo iš svetimųjų viešpatavimo. Žydai Mesijo laukė tik sau ir dėl savęs ir negalėjo įsivaizduoti jo kenčiančio. O Jonas skelbia visų nuodėmių Atpirkėją per kančią ir mirtį.

Iš „Bažnyčios žinios“ 2016 m. Nr. 12