Kristijonas Vizbaras.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Jaunimo atstovo – vieno aukštųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjų Kristijono Vizbaro kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje Seime. 

Sveiki, gerbiami laisvės gynėjai, visi šio minėjimo dalyviai, tiek esantys šioje salėje, tiek bet kur kitur Lietuvoje. Šiandien aš prieš jus atstovauju visą savo šeimą – seserį Ingridą, brolius Augustiną ir Dominyką. Beje, šiaip Augustinas turėjo sakyti šitą kalbą, bet jam gimė sūnus šią naktį, tai tenka pavaduoti.

Taip pat atstovauju mūsų tėvus Ritą ir Valdemarą, senelį Vytautą ir mūsų pačių šeimas ir mūsų puoselėjamas vertybes.

Esu vienas iš tų, kurie dar šiek tiek atsimenu Sausio 13-osios įvykius. Nors tuo metu mūsų šeima gyveno Panevėžyje, bet taip susiklostė, dėl tam tikrų aplinkybių, aš ir dvynys brolis Augustinas, būtent tą mėnesį gyvenome pas savo senelius, čia Vilniuje, Vytautą ir Eleną, Rudens gatvėje.

Mums tuo metu buvo beveik 7 metai. Ir mes labai ryškiai ir puikiai atsimename, kai žmonės pradėjo rinktis prie Seimo, prie spaudos rūmų, prie radijo ir televizijos. Ir su močiute kasdien eidavom ten tų žmonių lankyti, nešdavom kavos, arbatos termosus, sumuštinius susirinkusiems žmonėms. Atsimenu kaip šiandien, kai davėme kavos Antanui Terleckui, tai buvo tikrai didelis įvykis, man kaip vaikui, buvo baisus pasiekimas. Žodžiu, dalyvavome visame tame reikale pagal išgales. Kartu su dvyniu broliu piešėme piešinius. Mums seneliai aiškina, kad tie piešiniai yra skirti profesoriui Vytautui Lansbergiui. Tai mus labai įkvėpė ir mes  jautėmės dalimi to pasipriešinimo, nes kas meldėsi, kas dainas dainavo, o mes piešėme – visi savaip, kiek galėjo ir kaip galėjo. Kitą dieną  mums atnešė saldainių, sakė, kad tai nuo profesoriaus  V. Lansbergio. Kaip ten buvo iš tiesų – nežinau, bet mums tai išliko saldainiai nuo profesoriaus  V. Lansbergio – ir tai yra svarbiausia. Po to buvo Sausio 13 dienos naktis ir visi tie kruvini įvykiai. Ryte močiutė pasakė, kad viskas – radijas ir televizija užimta, užimtas bokštas ir yra aukų. Atsimenu, kad tą rytą, iš Panevėžio atskubėjo tėvai su broliu ir seserim. Visi sušokę į „žiguliuką“ važiavom pažiūrėti prie LRT pastato ir prie bokštą. Ten jau stovėjo šarvuota technika ir kabėjo okupantų vėliava, buvo  labai baisu. Atsimenu, visi verkėme.

Tuomet, grįžome pas senelius, ir tėvas, kaip ir daugelis kitų paprastų žmonių, išėjo prie parlamento. Vėliau sekė Sausio 13-osios aukų laidotuvės su begalybe žmonių. Tuo metu viską suvokiau, kiek galėjo suvokti 7 metų neturintys žmonės ir, žinoma, čia  yra kažkokie fragmentiški kadrai, emocijos, bet taip buvo.

Labai greitai pamirštame, kokį milžinišką kokybinį šuolį per visus tuos metus padarė Lietuva.

Šiandien 2019 metais jau aišku, kad tuometiniai įvykiai, tas spontaninis žmonių protestas, ryžtas ir galiausiai aukos, žymėjo lūžio tašką ir lėmė istorinę pergalę, leidusią sukurti savo valstybę patiems savarankiškai. Praėjus 28 metams, galime drąsiai sakyti, jog pasiekėme labai daug. Per sąlyginai trumpą laiką tapome pilnaverčiais partneriais stipriausiose ekonominiuose ir saugumo aljansuose. Atsivėrė galimybių horizontai semtis žinių iš geriausių pasaulio universitetų, mokytis geriausių verslo praktikų, semtis patirties ir plėsti akiratį visomis prasmėmis bei, galiausiai, ir bene svarbiausiai pritaikyti tai savo valstybėje.

Kartais šiandien atrodo, kad mes labai greit pamirštame, kokį milžinišką kokybinį šuolį per visus tuos metus padarė Lietuva. Iš savo patirties, iš mūsų šeimos patirties atsimename, kad dar 1994 metais mūsų šeimos pirmos kelionės į užsienį metu, tėvo savo rankomis pastatytu laiveliu nuplaukėme į Švediją. Iš išlipus į krantą, žmonės pradėjo nešti rūbus, tik vėliau supratome, kad kaip labdarą. Mes nesupratome, kad tai yra labdara, nesupratome, kad iš šalies atrodom taip varganai ar kažkaip kitaip nei visi. Nes nebuvo atskaitos taško, ir tad mes nesijautėm kitokie. Iš tikrųjų ir nebuvome kitokie, galbūt tik buvome labai paprastai apsirengę. Bet tai buvo ir yra niekas.

Šiandien, praėjus 28 metams, mes jau visiškai lygiaverčiai konkuruojam su visomis išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, mūsų bendras vidaus produktas, tenkantis vienam žmogui artėja prie Europos senbuvių, turtingiausių pasaulio valstybių. Šiandien mes jau po truputį sugebame sukurti aukštos pridėtinės vertės technologijas bei verslus jų pagrindu. Sugebame  pasiūlyti įdomias ir konkurencingas darbo vietas labiausiai išsivysčiusiose rinkose ir kitose šalyse, bei ten pritraukti jų talentus dirbti Lietuvos įmonėse. Mes šiandien esame lygūs.

Dažnai atrodo, kad mes patys sau įsivarome nepilnavertiškumo kompleksą – vietoj galimybių, mes matome grėsmes. Mes matome, kad nuteka mūsų protai, bet darome mažai, kad jie grįžtų. Kažkodėl, būdami brandi visuomenė, dėmesį telkiame į paviršutiniškus veiksmus, emocijas ir netgi pavojingai užleidžiame pirmumą emocijoms svarstydami svarbiausio valstybės įstatymo – Konstitucijos pakeitimus. (Plojimai) Per penkerius metus, praleistus studijuojant Švedijoje bei doktorantūroje Vokietijoje, nė akimirkai nesusimąstėme, jog mūsų Lietuvos pilietybė būtų nepakankamai pilnavertiška, kažkaip ribotų mūsų galimybes, būtų ne tokia gera, kaip kitos.

Lietuvos pilietybė yra privilegija ir yra nereitinguojama.

Stebiuosi, kai šiandien, viešoje erdvėje, verda emocijos dėl dvigubos pilietybės ir bandoma atverti kelią pilietybių grožio konkursui. Man Lietuvos pilietybė yra privilegija ir yra nereitinguojama.

Laisvė ir jos suteikta pilietybės privilegija, savaime nereiškia materialinių gėrybių ir patogaus gyvenimo. Tai yra privilegija, kuri gina galimybę siekti, kurti, laisvai mąstyti ir kalbėti, bei sąžiningu darbu užsidirbti ir pridėti tą pamatinį „akmenį“ ar „plytą“ prie savo bendruomenės ir kartu valstybės statybų.

Labai norėtume, kad išvažiuojantieji apie tai pagalvotų. Dažnai, išvažiavimas yra lengviausias kelias, tačiau nebūtinai tai yra geriausias ir prasmingiausias kelias. Visuomet atsiras tokių žmonių, kurie tą pilietybę reitinguos. Taip buvo po 1940 metų birželio, kuomet net dalis aukštų politikų, kariuomenės atstovų pasirinko lengvesnį kelią. Dalis net „persirengė“ raudonosios armijos uniformas, bet buvo ir dalis, kuri kartu su paprastais žmonėmis, tokiais kaip ką tik kalbėjęs Jonas Kadžionis-Bėda, išėjo į miškus ir petys į petį gynė šią privilegiją turėti, ir gynė tiek, kiek galėjo.

Lygiai taip pat, prieš 28 metus, tokie pat paprasti žmonės – darbininkai, inžinieriai, medikai, mokytojai ir kiti – apgynė tą pačią privilegiją, stovėdami praktiškai beginkliai prieš galingą šarvuotą techniką. Esu tikras, kad jie Lietuvos pilietybės irgi nereitingavo – jie iškovojo teisę į privilegiją tokią pilietybę ir tokią pilietybę apskritai turėti.. Darbas pats nepasidaro – jį reikia nudirbti. Nepamirškime to! Dėkui.