„Revizorius“ atsinaujina – pagrindinio vaidmens atlikėją Arūną Sakalauską 2019 m. keis aktorius Daumantas Ciunis. Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Arūnas Sakalauskas ir Vytautas Šapranauskas – kadaise tai buvo aktorių duetas, kuris prašyte prašėsi šios pjesės“, – prisimena režisierius RIMAS TUMINAS, kuris šiuo metu atnaujino aštuonioliktus metus pradedantį ir pilnas žiūrovų sales pritraukiantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Revizorius“. Naujų spalvų įgavusią Nikolajaus Gogolio tragikomediją šį sezoną bus galima pamatyti Kauno Girstučio kultūros centre (vasario 17 d.) ir Alytaus miesto teatre (vasario 28 d.).

„Revizorius“ – neabejotinai viena geriausių kada nors Lietuvos teatre pastatytų tragikomedijų. Kaip sekėsi repeticijos, naujų aktorių įvedimai? – prieš gastroles pasiteiravome režisieriaus Rimo Tumino.

Repeticijų atmosfera buvo puiki. Galėjau su malonumu stebėti santykius tarp vyresnės kartos ir jaunesnių, kurie įsijungė į spektaklį. Arūnas Sakalauskas perduoda Chlestakovo vaidmenį Daumantui Ciuniui. Mindaugas Capas vaidins Gorodničių, o Vytautas Rumšas – Liapkiną Tiapkiną. Kaip mielai vieni kitiems padėjo, bendravo, patarinėjo, juokavo, kažką nauja pasiūlydavo. Buvo smagi teatrinė atmosfera – kalėdinės repeticijos.

Ar nauji įvedimai koreguoja ir kažkiek keičia spektaklį?

Jis bus šiek tiek kitoks, ir tai lems aktorių individualybės. Niekada jis nebus tuo, kuo buvo. Gaila ar negaila. Kaip ir gyvenimas – praeina. Reikia priimti, ką jis mums siūlo arba diktuoja. Ir nesigręžioti atgal. Žinoma, spektaklis prieš aštuoniolika metų buvo vienoks, o dabar – kitoks: tekstas skamba kitaip. Kitaip jis suprantamas ir traktuojamas. Kita minčių eiga, bet niekuomet nesenstanti ir nenusibostanti.

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

RIMAS TUMINAS: Buvo Vytautas Šapranauskas, Arūnas Sakalauskas – gražūs aktoriai, duetas, kuris prašyte prašėsi šitos pjesės. Juk tai vienas pasaulinės dramaturgijos šedevrų. Visi šie motyvai leido ryžtis kelionei su šita istorija.

Šis spektaklis apie amžiną žmogaus norą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam vertinamam. Apie žmogaus ilgesį būti laimingam. Režisieriau, ar pamenate, kas užkabino jus, kokiomis aplinkybėmis, kodėl nusprendėte statyti „Revizorių“, kuris tapo vienu ilgaamžiškiausių jūsų spektaklių?

Legendos byloja, kad Nikolajui Gogoliui šį įvykį pasufleravo Aleksandras Puškinas. Jis papasakojo apie jauną vaikiną, kuris per klaidą buvo palaikytas ne tuo, kuo jis yra, o ir jis pats patikėjo, kad yra visų mylimas: apsigyveno miesto galvos namuose, praturtėjo, apsuko galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasipiršo...Tuomet pasirodė tikrasis aukštas valdininkas – revizorius, ir komedija virto tragedija. A. Puškinas atkreipė dėmesį į šį įvykį sakydamas, kad komedija yra gera tada, kai finale ji virsta tragedija, drama. Tai čia viena.

O antra – supratau to provincialaus berniuko istoriją. Ir mūsų šalis patyrė sunkų laikotarpį, ypač jaunimas, kai reikėjo kažkaip prasiveržti, kai tėvai neteko darbų, kai buvo sunku, kai miestai viliojo jaunuolius, o šie negalėjo palikti tėvų. Tai buvo labai sunkus metas, jauni žmonės galėjo tik svajoti. Norėjosi įžvelgti šitame jaunuolyje kūrybingumą, tikruosius norus, anaiptol ne melą ir fantazijas. Tokia istorija su šituo jaunu žmogumi galėjo nutikti. Ir galėjo atsitikti taip, kad jis pamiltų Gorodničių, o Gorodničius jį, kaip tikrą sūnų.

Tai vienišų žmonių meilės istorija. Vienišas jaunuolis ir Gorodničius, jie artimos sielos, todėl skamba varpelis, todėl finale jis atkakliai reikalauja „grąžinkit jį, grąžinkit, tiek jau to, kad jis apgavo, melavo... Grąžinkit jį. Jis galėjo būti mano sūnumi. Geriau jau gyventi mele negu su šitais mužikais ir liberalais“. Mane užkabino ši istorija. Dažnai klausia, ar „liberalai prakeiktieji“ – tai aktoriaus improvizacija, ar N. Gogolio tekstas?

Jiems atsakau: liberalai Rusijoje buvo visada. O grįžtant prie spektaklio pastatymo motyvacijos – jos buvo. Be to, buvo Vytautas Šapranauskas, Arūnas Sakalauskas – gražūs aktoriai, duetas, kuris prašyte prašėsi šitos pjesės. Juk tai vienas pasaulinės dramaturgijos šedevrų. Visi šie motyvai leido ryžtis kelionei su šita istorija.

Nors XIX a. klasikas N. Gogolis pagrindinį spektaklio herojų Chlestakovą pavaizdavo kaip sukčių, jūs pagrindiniam personažui suteikėte visiškai kitų spalvų. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo. Kaip jums tai atėjo į galvą?

Jie žmonės: nei geri, nei blogi, jie kitokie. Jie nekūrė korumpuotos sistemos. Jie įkaitai istorinio palikimo: reikia duoti ir reikia imti. Jie taip ir veikė, todėl nebuvo būtinybės kapstytis jų ydose ar daryti juos karikatūriškus. Net į galvą neatėjo. Pirmiausia reikėjo ieškoti žmogaus. Norėjosi keliauti į tiesą su mažu herojumi, mažu žmogeliuku. Pagrindiniai N. Gogolio, o ir kitų rusų klasikų, herojai visada būdavo nežymūs žmonės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi. Bet jie tapdavo herojais. Herojais, kuriems neduota pasiekti tos laimės, kuri buvo pažadėta...

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklį „Revizorius“ galima pamatyti Kauno Girstučio kultūros centre (vasario 17 d.) ir Alytaus miesto teatre (vasario 28 d.).

Kaune žiūrovai pamatys visą plejadą Vilniaus mažojo teatro aktorių: Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Eglę Gabrėnaitę, Iloną Kvietkutę, Gediminą Girdvainį, Vytautą Rumšą, Arvydą Dapšį, Mantą Vaitiekūną, Edmundą Mikulskį, Joną Braškį, Ingą Burneikaitę, Almantą Šinkūną, Tomą Kliuką, Balį Latėną, Larisą Kalpokaitę, Rasą Jakučionytę, Jūratę Brogaitę, Viliją Ramanauskaitę.

Įspūdingą scenografiją spektakliui sukūrė Adomas Jacovskis.