Danny Silk knygos „Ugdanti meilė vaikams“ (Leidykla „Upė“, 2018) ištrauka. 

Mokykite vaiką

Mūsų vaikai tiesiog profesionaliai sugeba pridaryti klaidų. Be to, jie visą laiką mokosi. Jeigu mes baiminamės jų klaidų ar nuodėmių, mūsų reakciją į tai lemia nerimas, o „svarbiausiu namų mokytoju“ tampa baimės dvasia. Nors Antrojo laiško Timotiejui 1 skyriaus 7 eilutėje aiškiai rašoma, kad Dievas davė mums ne baimės dvasią, mokydami vaikus paklusti ir laikytis taisyklių mes vadovaujamės būtent šia dvasia.

Daugeliui iš mūsų (kaip kažkada buvo ir man) vienintelė veiksminga auklėjimo priemonė yra bauginimas. Bauginti galima įvairiais būdais. Mes stengiamės įteigti savo vaikams, kad kontroliuojame jų gyvenimą nuo mažų dienų. Vėl gi, problema yra ta, kad Dangus nesiekia mūsų kontroliuoti. Dievas nenori tavęs kontroliuoti. Atminkite, buvimas Dievo akivaizdoje yra laisvė, o ne kontrolė (2 Kor 3, 17). Mes giedame apie tai, kad Dievas viską valdo. Tačiau Jis nekontroliuoja jūsų, kaip ir jūsų žmona, viršininkas ar vaikai. Niekas jūsų nekontroliuoja. Tiesą sakant, mes gavome  ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7). Dėl savo gyvenimo negalite kaltinti Dievo.

Tad kas gi kontroliuoja jūsų gyvenimą? Jūs patys. Visgi jeigu niekada nesimokėte kontroliuoti savęs, nenuostabu, kad tai jus gąsdina. Jeigu nevaldome patys savęs, gyvenimas tampa nevaldomas, ir dėl to jaučiamės bejėgiai. Ar kada nors važiavote automobiliu su asmeniu, kuris vairavo ne taip, kaip norėtumėte? Jūs norėjote kontroliuoti padėtį – norėjote arba patys sėsti už vairo, arba išlipti iš automobilio. Daugelis tėvų mano, kad jeigu jų vaikai pradeda klysti, maištauti, elgtis nepagarbiai, neatsakingai, piktavališkai ar nuodėmiauti, tėvai turėtų pradėti vaikus kontroliuoti ir baugindami keisti jų mąstymą.

Mes, krikščionys, turėtume suprasti, kad baimė yra mūsų priešas. Ne vienas iš mūsų pripažįsta, kad tai tiesa, tačiau nepajėgia atsikratyti baimės. Daugelio iš mūsų mąstymą taip smarkiai suformavo baimė būti nubaustiems, jog pradėjome manyti, kad tik bijodami bausmės neišklysime iš kelio. „Jeigu rinkamasis neteisingai nepatirsiu blogų pasekmių, būtent taip ir pasirinksiu. Jūs manęs nesustabdysite, tad jau geriau laikykite į mane nukreipę šautuvo vamzdį.“ Esame įsitikinę, kad mus reikia kontroliuoti iš išorės. Įsivaizduoju, kaip Timotiejus juokėsi, Pauliaus laiške pirmą kartą perskaitęs: Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7). Ankstesniame laiške Paulius ragino Timotiejų gerti vyno dėl skrandžio. Galbūt jo skrandis streikavo būtent todėl, kad Timotiejus buvo nuolat įsitempęs ir nervingas. Bet kokiu atveju, Paulius aiškiai rašė, kad Timotiejui buvo duoda ne baimės dvasia, – iš to galima daryti išvadą, kad Timotiejus buvo įsibaiminęs. Jis turėjo palikti baimę, kurią greičiausiai į savo gyvenimą įsileido dar namuose. Taigi Paulius rašė: „Timotiejau, tu negavai baimės dvasios. Tai, ką duoda Dievas, nesukelia baimės. Nei Dievas, nei aš nesistengiame tavęs įbauginti.“

Kai kalbu apie tai, kad auklėti vaikus turime pradėti nuo jų vidaus ir turime mokyti juos gyventi laisvėje, kalbu apie tai, jog reikia pašalinti baimę, ypač bausmių baimę. Bausmių, kaip auklėjimo priemonės, atsisakymas, nėra nauja mintis. Pavyzdžiui, Pirmojo Jono laiško 4 skyriaus 18 eilutėje rašoma: Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. Tai reiškia, kad į gyvenimą atėjus meilei, baimė iš jo pasitraukia. Ten, kur yra meilė, bausmių baimei nelieka vietos!

Norėdami ugdyti vaikus meilėje, mes, tėvai, savo elgesiu turime mažinti baimę, o ne ją didinti. Kas vyksta, kai su kuriuo nors savo vaiku „suremiate kardus“? Kai kuris nors vaikas nenori paklusti? Kai vaikas meluoja jums į veidą? Kaip reaguojate, kai vaikas padaro kažką bjauraus, pavyzdžiui, pasielgia nepagarbiai? Kokiais būdais pasireiškia vaiko noras nesileisti jūsų kontroliuojamam? Taip, kaip meilė išstumia baimę, baimė irgi gali išstumti meilę. Meilė ir baimė yra priešai. Jos kilusios iš visiškai skirtingų šaltinių. Meilė ateina iš Dievo, o baimę skleidžia Jo priešas.

Į nuodėmingą vaiko elgesį turime atsakyti tokiais būdais, kuriais stiprintume meilę, o ne baimę. Visgi jei turime tik tai, ką gavome augdami, greičiausiai tai yra bauginimo priemonės, nes mes visi bijojome. „Aš bijau, taigi norėčiau tave išmokyti vieno dalyko: jeigu aš bijau, bijok ir tu.“

Pixabay.com nuotrauka

Ruoškimės gyventi laisvėje

Dievo akys mus lydi, ir Jis trokšta, kad turėdami neaprėpiamą laisvę gebėtume tinkamai elgtis. Mums reikia išmokti gyventi bendraujant su beribiu Dievu, kuris nenori mūsų kontroliuoti. Turėdami daugybę pasirinkimo galimybių, turime sugebėti pasirinkti tai, kas stiprina meilės santykius. Ar rinksimės meilę, laisvę, ramybę, pagarbą ir tiesą, jeigu galime pasirinkti savanaudiškumą, skausmą, chaosą ar melą? Ar mokome savo vaikus nusistatyti ribas neribotų galimybių pasaulyje, ar patariame ieškoti išorinių riboženklių?

Prisiminkime vieną iš labiausiai žinomų su auklėjimu susijusių Biblijos eilučių: Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (Pat 22, 6). Akivaizdu, kad tėvų pareiga yra mokyti savo vaikus. Tačiau kitaip, negu mano daugelis žmonių, šioje eilutėje nesakoma: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo norėtum, kad jis eitų“ arba „Parodyk vaikui kelią, kuriuo, manai, jis turėtų eiti“, arba „Parodyk vaikui kelią, vedantį į sėkmę“. Visgi yra kelias, kuriuo jūsų vaikas turėtų eiti. Ar žinote, koks jis? Ar praleidote daug laiko tiesdami, lygindami ir tiesindami šį kelią? Kelias, kuriuo jūsų vaikas turėtų eiti, – tai laisvės kelias tapti tuo, kuo jis sukurtas tapti.

Pagalvokite apie rožių krūmą prižiūrintį sodininką. Jis žino, kad vienas šakeles reikia nugenėti, o kitas pririšti prie karčių. Tačiau tik tas sodininkas, kuris supranta, kada ir kaip rožės geriausiai auga, žinos, kokias būtent šakeles nupjauti, o kokias pririšti. Dievas sukūrė kiekvieną vaiką ir numatė jam pašaukimą. Visi esame sutverti pagal Dievo atvaizdą, kad bendrautume su Juo. Visi esame pašaukti bendradarbiauti su Juo, kad matytume, kaip mus supantis pasaulis tampa Dievo karalyste. Visi esame sukurti tam, kad pažintume Jo meilę, malonę ir gerumą. Tada, kai siekiame įgyvendinti savo pašaukimą bendrauti su Juo, Jis atveria unikalią vietą, kurią kiekvienas turime Kristaus kūne. Kiekvienam iš mūsų Jis skyrė dalį milžiniškoje istorijos knygoje. Mūsų, kaip tėvų, tikslas, yra padėti vaikams užmegzti santykius su Dievu, visomis jėgomis stengiantis patiems palaikyti tokius santykius. Kitaip tariant, Dievas pavedė mums pažinti unikalias vaikų savybes, susijusias su Jo pašaukimu jų gyvenimui, ir padėti jiems tikslingai jas ugdyti. Turime padėti jiems tai padaryti. Mūsų pareiga – padėti vaikams atrasti savo gyvenimo kelią ir pažinti šį kelią taip, kad jie, bendradarbiaudami su Šventąja Dvasia, nenukryptų nuo jo per visas savo gyvenimo dienas.

Daugelis iš mūsų buvome mokomi, jog turėtume rasti tą kelią, apie kurį kažkas kitas mano, kad mes turėtume juo eiti, ir visą likusį gyvenimą turėtume su kažkuo derinti, ar vis dar judame teisinga kryptimi. Taip tampame priklausomi nuo išorinio balso, kuris lemia mūsų sprendimus ir nukreipia žvilgsnius. Tačiau Šventoji Dvasia veikia mūsų viduje. Taigi mokykime vaikus, kad, norėdami atrasti savo gyvenimo kelią, jie turėtų žvelgti į savo vidų ir klausytis Šventosios Dvasios balso.

Norėdami tai padaryti, turime visomis jėgomis stengtis padėti vaikams suprasti savo širdį. Jeigu drausminame juos ir raginame gerai elgtis, užuot pirmiausia nagrinėję motyvus ir mąstymą, kurie lemia atitinkamą elgesį, mokome juos būti vadovaujamais iš išorės ir neleidžiame patiems atrasti galios šaltinio, padėsiančio išlaikyti santykius, ir patiems nukreipti savo gyvenimą pagal Dievo valią.

Čia norėčiau paminėti Bilo Džonsono išsakytą mintį: jis augino vaikus suprasdamas: „Jeigu pavyks pakeisti vaiko požiūrį, vėliau kur kas mažiau teks stengtis pakeisti jo elgesį.“ Tai – nepaprastai taikli mintis, nes į pirmą vietą iškeliama vaiko širdis ir tėvų bei vaiko santykiai. Jeigu stengiamės parodyti vaikams kelią, kuriuo jie turi eiti, svarbu liautis taisyti ar stengtis pašalinti probleminį elgesį. Elgesio problemos atskleidžia mums, kad egzistuoja gilesnė – širdies problema. Ko turėtume imtis, kad suprastume kito žmogaus širdį? Tam reikia laiko, dėmesio ir išminties. Turime dėti pastangas, kad suprastume, kas yra mūsų vaikai. Nepakanka tiesiog būti su jais. Nepakanka tiesiog būti su vaikais viename automobilyje, vežant juos į mokyklą. Mums reikia plano – turime domėtis, kas slypi vaikų širdyje ir kaip šie dalykai veikia jų gyvenimą. Turime išstudijuoti kelią, kuriuo vaikai turės eiti, kad vėliau taptume išmintingais mokytojais, o ne prižiūrėtojais ar policininkais. Esame jų širdžių ganytojai, tad turime suprasti, kad svarbiausias dalykas visada yra santykiai, o ne elgesys.

Unsplash.com nuotrauka

Leiskite vaikams klysti

Trumpai tariant, vaikų laisvės varžymas, norint išmokyti juos paklusti išorinei kontrolei, smulkmeniškumas, ribojimai ir bausmių baimė nepadės sukurti veiksmingos ilgalaikės strategijos. Priešingai, turime mokyti vaikus, kas yra laisvė, kaip ji atrodo ir kaip ja džiaugtis. Tai – Dangaus modelis. Taip elgiasi mūsų Dangiškasis Tėvas. Geriausias būdas išmokyti vaikus tvarkytis su daugybe atsiversiančių galimybių kaip dera Karalių Karaliaus vaikams, – investuoti į širdžių ryšį, kuris išstumia nepagarbą ir skatina pagarbumą. Pagarbaus elgesio praktikavimas iš esmės pakeis visą šeimos gyvenimą, nes pagarba stiprina tarpusavio santykius ir šiuos santykius palaikančius asmenis.

Vienas iš svarbiausių būdų pagarbiai elgtis vieniems su kitais – dalytis jėga ir kontrole. Jeigu suteiksime vaikams progų naudoti galią jau tada, kai jie maži, suaugę jie taps stipriais ir išorės jėgų nebijančiais žmonėmis. Jie išmoks savarankiškai mąstyti ir spręsti problemas. Jie išmoks pasikliauti juose slypinčia galia – Šventosios Dvasios jėga, – kuri ves juos per gyvenimą ir nuves į tikslą. Jie sugebės priimti išmintingus sprendimus.

Neprotinga neleisti vaikams judėti šia kryptimi, laukiant, kol jie paūgės. Juk mes neįteikiame smuiko aštuoniolikmečiui, ragindami: „Prisijunk prie orkestro.“ Žinome, galėtume tai padaryti, bet tai tik sukeltų problemų. Jeigu neleisime vaikams patirti, ką reiškia patiems mąstyti, patiems spręsti ir patiems patirti savo sprendimų pasekmes, mes išugdysime arba paklusnius vaikus, kurie pradėję gyventi savarankiškai jausis tarsi išmesti į beribės jūros platybes, arba maištingus vaikus, kurie stengsis išplėšti savo laisvę iš mūsų rankų, kai tik supras, kad juos varžome. Daugelis paauglių tėvų, žvelgdami į savo vaikų elgesį, nusprendžia: „Na, jie paaugliai, jiems tiesiog reikia laisvės.“ Bėda ta, kad tėvai turėtų žinoti, jog laisvės vaikams reikia nuo pat gimimo, nes jie yra žmonės.

Su laisve supažindinkime jau mažus vaikus, o vėliau leiskime ją saugiai praktikuoti namuose. Jeigu namuose sukursime vietą, kur vaikai gali klupti, stotis ir taip geriau pažinti gyvenimą, jie galiausiai sakys: „Namai yra pati saugiausia vieta. Jūs padedate man susitvarkyti su klaidomis. Aš galiu būti savimi, o jūs galite pažinti, koks aš esu. Aš galiu mokytis gyventi, tačiau ištikus sunkumams galiu atbėgti pas jus, nes jūs visuomet šalia ir pasirengę padėti. Noriu ateiti į jūsų glėbį, jeigu nusidėjau, nes tai – saugiausia vieta šioje žemėje. Niekas neparodė man tiek daug meilės kaip jūs.“

O, kad savo vaikams galėtume pasakyti tą patį, ką Jėzus sakė mums Evangelijos pagal Joną 14 skyriaus 9 eilutėje:  Kas matė mane, matė Tėvą! Jis – tai neapsakomai didelė meilė, laisvė ir saugumas. Nėra nieko, kas mus atskirtų nuo Jo meilės. Tačiau kad tai padarytume, visa širdimi turime stengtis išlaikyti į vaikus tokį požiūrį, kuris perduotų šią žinią: „Jokiam dalykui neleisiu tapti svarbesniu už mūsų tarpusavio ryšį. Tavo namų darbai man niekada nebus svarbesni už mūsų santykius. Tavo paklusnumas, tavo pagarbumas ar tai, kaip tau sekasi įveikti buities darbus, nenustelbs mūsų ryšio. Nėra nieko, kas atitrauktų mane nuo tavęs. Stengsiuosi, kad ir tu suprastum, jog šis pažadas yra tiesa – taip aš padėsiu išvyti nerimą iš tavo gyvenimo.“

Norėdami pašalinti nerimą iš vaikų gyvenimo, pirmiausia turime atsikratyti jo patys. Jeigu leisime, kad bendravimas su kitais stiprintų nerimą, skatinsime juos atskleisti blogiausias savo savybes, nes būtent šios atsiveria išsigandus. Pamatę kitų blogąsias puses, mes dar labiau išsigąstame. Tuomet jie elgiasi su mumis dar blogiau. Tada ir mes išsigąstame ir parodome jiems, kas blogiausia mumyse. Jeigu šis nerimo ciklas nuolat stiprinamas, įprantame prie protrūkių ir nepagarbos pasireiškimų, nes nuolat esame įsibaiminę. Taigi norėdami apsaugoti ryšius su kitais žmonėmis, turime siekti suvaldyti nerimą. Sąmoninga meilė reiškia, kad mokomės leisti tobulai meilei išstumti baimę, atverti tai, kas mumyse geriausia, ir tapti svarbiausiu dalyku mūsų namuose, kad į juos ateitų Dangus.

Danny Silk knygą „Ugdanti meilė vaikams“ galite įsigyti: Katalikų pasaulio knygynuose Vilniuje, Šv. Kazimiero knygyne Kaune, knygyne-svetainėje „Prie Katedros“ Šiauliuose, upe-leidykla.lt, elknygynas.lt, km.lt, patogupirkti.lt, didžiuosiuose „Pegaso“ knygynuose.