Jonas Kadžionis.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Politikams Sausio 13-oji visada nelengva, ypač jei iškrinta savaitgalį. Sekmadienį, užuot šiltai buvus namie, jiems teko trypčioti lauke vykstančiose ceremonijose, žvilgčiojant į laikrodžius laukti savo pasirodymo eilės. O populiaresnieji dar turėjo skubėti į kitoje vietoje vykstantį renginį, kuriame vėl spaus rankas, linkčios, šypsosis, sakys kalbą, greičiausiai ne paties parašytą.

Visi šitie nepatogumai, žinoma, niekis prieš galimybę nemokamai pasirodyti, o grįžus namo laukia pašildytos šlepetės ir artimųjų užuojauta, koks sunkus vis dėlto tas politiko darbas. Tačiau štai atsisėdi ant fotelio, pasidarai arbatos ir pajauti – šilta, gera... vis dėlto smagu mėgautis sočiu gyvenimu laisvoje šalyje. Tai ne lindėti kokiame bunkeryje arba drebėti, kad nekliudytų trasuojanti kulka. Kai įvykdyta svarbiausia užduotis – išsakyta daug pagarbių žodžių kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę – galima sau ramiai atsipūsti iki Vasario 16-osios (na ir kodėl tokios datos vis šaltuoju metų sezonu?!).

Į Laisvės gynėjų dienos minėjimą Lietuvos Respublikos Seime iš Anykščių atvyko ir devyniasdešimtmetis Jonas Kadžionis-Bėda. Partizanas, kuris buvo suimtas, tačiau atsisakė bet kokių kompromisų su sovietų valdžia ir pasirinko atlikti visą bausmę – 25 metus kalėti ir 5 metus tremties. Grįžęs į Lietuvą 1978-aisiais, po penkerių metų jis buvo vėl ištremtas į Kaliningrado sritį. Galutinai į Lietuvą jam buvo leista grįžti 1989-aisiais, jau būnant pensininku. Tai žmogus, visą savo asmeninį gyvenimą ir šeimyninę laimę paaukojęs šaliai.

Užvakar J. Kadžionis kartu su septyniais bičiuliais partizanais gavo Laisvės premiją (neįtikėtina – mintis, atėjusi į galvą tik praėjus 8 metams nuo jos įsteigimo Seime). Ta proga per minėjimą Seime J. Kadžionis visų vardu pasakė kalbą. Kalbą, kuri viena vertingiausių iš visų vakar nuskambėjusių kalbų. Dėl pačių įvairiausių priežasčių, kurių pati pirmoji – į mus kreipėsi gyvasis kovos už laisvę simbolis, didvyris, kuris yra tarp mūsų ir su mumis. Lietuvos politikai patriotai klausydami jo kalbos turėtų jaustis panašiai kaip kad krikščionys, jei staiga iš dangaus išgirstų Jėzaus Kristaus balsą.

Kokią mūsų šalį 2019 metais mato partizanas, idealistų kartos žmogus? Kokias problemas įvardijo? Pasinaudodamas proga kalbėti Seime, J. Kadžionis nepuolė skelbti savo požiūrio į emigracijos ir dvigubos pilietybės problemas, nepasibaisėjo seksualinių mažumų santuokų legalizavimu. J. Kadžionis įvardijo šiandienos procesus, kurie judina pačios valstybės pamatus. O emigracija, tos pačios lyties asmenų santuokos ar kitos problemos, dėl kurių mes šiandien diskutuojame bene daugiausia, tai nėra pamatai, kad ir kaip visus dabar šokiruotų ši mintis.

Anot kovotojo, viena rimčiausių problemų yra tai, kad mūsų šalyje „dar labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia. Labai daug okupacijos šiukšlių ir pelėsio grybo dar yra Lietuvoje“. „Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą“, – sakė J. Kadžionis.

Ir jei kūnas išgelbėtas, siela tebežudoma iki šiol.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Aš jau girdžiu už nugaros nepatenkintą minią, kuri piktinasi – apie kokius grybus čia kalba šis miškinis?! Greičiausiai tai bus tie patys grybų vartotojai, kurie sako, kad sovietmečiu buvo geriau, kurie paslaugiai platina priešiškų jėgų skleidžiamą neigiamą propagandinę informaciją apie valdžios institucijų darbą, tiesa, kartais net ir patys nežinodami, kad tapo propagandos įrankiu. J. Kadžionio žodžiais piktinsis tie, kurie nori įteigti, kad visi Lietuvos politikai – vagys su vadeiva Vytautu Landsbergiu priešakyje, o iš šitos šalies reikia bėgti ir neatsisukti. Ypač sukrus per Sausio 13-ąją budėję vatnikai, kurie nepailsdami aiškina, kad jau laikas pamiršti tą okupaciją, nes tai, kaip šiandienės Lietuvos institucijos kankina žmones, pranoksta 52 kankinimų rūšis, propaguotas MGB pamaskvėje. Visi jie, kurie burnos prieš šiuos J. Kadžionio žodžius, yra apnuodyti pelėsinio grybo sporų, paplitusių po visą Lietuvą.

Nekalbant apie tuos, kurie senoje sistemoje buvo gerai įsisukę, dažnai tų sporų nešiotojai yra tiesiog nelaimingi ir pažeidžiami žmonės, kurie labai greitai patiki tuo, kas jiems sakoma, ypač blogomis žiniomis. Tie, kurie šiandien kenčia nepriteklius ir jaučiasi nereikalingi. Staiga pasidaro sunku atsispirti iš kažkur atsiradusiai pagundai ir nepriimti taip paslaugiai tiesiamo pasiūlymo (grybo) už asmenines nesėkmes apkaltinti valstybę. Ir kažkaip pamiršta jie, kad ne Rusijoje ar Baltarusijoje darbuojasi ir pinigus užkalinėja, geresnio gyvenimo ieškodami jų vaikai ir anūkai.

Oi tie mūsų politikai... Aišku, ne tobuli, kaip ir mes, jų rinkėjai. Bet ne visi jie tokie – svetima ranka parašytų kalbelių skaitinėtojai. Nors daug kam atrodo, kad pats velnias yra šventasis, palyginus su šios profesijos atstovais, vis dėlto yra politikų iš pašaukimo, kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti, kai suvalgai gerą porciją pelėsių grybo.

„Seimas yra tarytum Lietuvos širdis. Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui, ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Dieve, jums padėk“, – kalbėjo J. Kadžionis-Bėda.

Matydamas informaciniais kanalais vykdomą propagandą, J. Kadžionis priminė nacionalinio transliuotojo vaidmenį šalyje. Jis pastebėjo, kad būtų naudinga, jei LRT paleistų laidą apie represijas, vykdytas okupacijos metais. Tai būtų vienas iš ginklų, kovojant informacinį karą, apie kurį šiandien pradedame vis daugiau kalbėti. Tai galėtų būti viena iš atsvarų plūstančiai dezinformacijai, kuria neaiškiuose interneto tinklalapiuose sotinasi ir draugus vaišina mūsų šalies gyventojai.

Nesinori menkinti nacionalinio transliuotojo, tačiau reikia išlikti objektyviems: kiekvieną vakarą, kai grįžę iš darbų gyventojai įsijungia televizorių, per LRT nuo šešių juos šviečia viktorina, nuo pusės septynių iki pusės aštuonių apie sveikatėlę ir arbatėles pasakojama „Klauskite daktaro“ laidoje pardavinėjant viltį, kad visas ligas išgydys avokadai, valgomi pusryčiams pietums ir vakarienei. Eteryje randa vietos tokios laidos kaip „Mano mama gamina geriau“, n-ąjį kartą kartojami serialai. Visai logiška, kad pagrindinėje šalies televizijoje turėtų atsirasti vietos ir visuomenės švietimui jos išlikimui gyvybiškai svarbiais klausimais.

Atrodo, kad netgi Lietuvos inteligentai kartais tampa ne skydu už šalies nepriklausomybę kovojusiems partizanams, bet priešingai – puola patys. „Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Sustabdykite tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“, – prašė J. Kadžionis.

Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3-iojo laipsnio ordinu – Komandoro kryžiumi, garbingais medaliais J. Kadžionis nėra žmogus, kuriam reikia asmeninės pagarbos. Pagarbą jam rodome ne apdovanojimų skaičiumi. Tokie žmonės kaip jis šiandien nori matyti, kad Lietuvoje dedamos pastangos kovoti su okupacijos padariniais, jie nori žinoti, kad ir po jų liks kovotojai, tęsiantys darbą. Kad auka nebuvo tuščia ir mūsų šalyje iš tiesų atskrenda pirmosios kregždės, pranašaujančios laisvės pavasarį.

Ir tai nėra siekis palaikyti senamadišką nacionalizmą. Tai prašymas saugoti taip sunkiai iškovotą laisvę ir demokratiją. Ji gali išlikti tik tada, kai visuomenėje yra kritinė masė ją vertybe laikančių žmonių. Juk tai, kas dėjosi Sovietų Sąjungoje, nėra taip toli nuo to, kuo dabar baisimės žiūrėdami į Šiaurės Korėjos režimą. Tai tokie žmonės kaip J. Kadžionis naikina pasaulyje šiaurės korėjas.

Būtų įdomu žinoti, ar liaupsindami žuvusios kovotojus politikai – tie, kurie pirmiausia yra atsakingi už šalies nepriklausomybės išsaugojimą – išgirdo mintis, kuriuos ištarė J. Kadžionis-Bėda? Dar gyvas kovotojas! Ne žuvęs, kuriuos apraudame, kurių taip gailime, kuriuos taip gerbiame, o gyvas, gyvas! Sprendžiant iš tokios begalinės pagarbos mirusiesiems ir salvių, kad jų dėka turime nepriklausomą valstybę, tai tie likę gyvieji kovotojai turėtų būti nešiojami ant rankų. Kaip kokių pirmykščių genčių senoliai sėdėti garbingiausiose visų susibūrimų vietose, pirmi ir paskutiniai tarti žodį, kurio visi klauso ir dedasi į širdį. Va, tada tas mirusiųjų garbinimas būtų iš tiesų garbingas.

Profesorius Kęstutis Vitkus, sausio 13-osios naktį dirbęs ligoninėje chirurgu, aprašo tuometinius išgyvenimus: „Mane visą persmelkė toks stiprus emocinis ryšys su tais sužeistaisiais, lyg jie būtų tavo artimiausi žmonės. Lyg jie būtų tavo paties kūnas. Nes dėl ko jie sušaudyti? Dėl ko jie miršta? Juk jie savo kūnais uždengė mane, mano šeimą, mano vaikus... Tų išgyvenimų operacijų metu paaiškinti vien mano, kaip chirurgo, pareiga – neįmanoma. Aš supratau, prieš kokią galybę tie žmonės stojo. Ta naktis – emociškai sunkiausia per visą mano kaip chirurgo gyvenimą. Archyve išliko daug to meto nuotraukų. Iki šiol negaliu jų dar kartą peržiūrėti. Iki šiol tam neturiu jėgų.“

Turbūt tas, kuris pajuto už jį pasiaukojusio žmogaus skausmą, jau niekada neras jėgų teršti kovotojų vardo ir abejoti jų tikslais. Jis nesidalins svetima ranka parašyta ir sufalsifikuota mūsų šalies istorija ir supras, ką norėjo pasakyti J. Kadžionis-Bėda.

Linkiu išbristi iš brūzgynų, sutemų ir raistų į šviesos vieškelį. Nusimesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! – baigė savo kalbą jis. Tai kaip?