Pixabay.com nuotrauka

Įsivaizduokit: 2015-ieji, vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame susirinkę per 1000 svarbių ir įtakingų pasaulio politikų, verslininkų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, pasiryžusių diskutuoti ir spręsti pasaulio problemas. Vienas kviestinis pranešėjas iš Švedijos, visuomenės sveikatos profesorius, paprašo auditorijos atsakyti į tris faktais paremtus klausimus apie pasaulio padėtį, susijusią su skurdu, gyventojų skaičiaus augimu bei vaikų skiepijimu. Dauguma apklaustųjų pasirenka klaidingus atsakymus.

Ar gali būti, kad žmonės, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sprendžia pasaulio reikalus, blogai juos išmano? Pasak minėto profesoriaus, kuris panašias apklausas atliko įvairiose šalyse su įvairiausios socialinės padėties žmonėmis, dažnai taip ir yra, išimtimi netampa net Nobelio premijos laureatai. Žmonės turi klaidingą įsivaizdavimą, žinias apie svarbiausias demografines pasaulio tendencijas, susijusias su skurdu, turtu, gyventojų skaičiumi, gimstamumu, mirtingumu, švietimu, sveikata, nusikalstamumu, lytimi, energetika, gamtos aplinka ir pan. Štai čia galite ir patys pasitikrinti savo žinias atlikdami 13 klausimų testą. Minėti klaidingi įsivaizdavimai dažniausiai yra dramatiškesni, nei yra iš tikrųjų, t. y. žmonės mano, kad padėtis pasaulyje yra blogesnė, nei rodo realybę atspindintys statistiniai duomenys. Kodėl taip nutinka ir kaip to išvengti?

Būtent apie tai savo naujoje (ir, deja, paskutinėje) knygoje „Faktų galia“ (Factfulness, 2018) kartu su bendraautoriais kalba statistikos guru vadinamas profesorius Hansas Roslingas. Galbūt esate girdėję apie „Gapminder“ statistikos vizualizavimo programą, kuri leidžia kurti interaktyvius spalvotus burbulus / kreives ir taip patraukliai bei aiškiai parodyti pastarųjų šimto (ar daugiau) metų valstybių raidos dinamiką pagal tam tikrus pasirinktus rodiklius? Čia Roslingo, jo sūnaus ir marčios darbas (kaip ir knyga).

Visą gyvenimą aktyviai tarptautinėmis veiklomis užsiėmęs, gydytoju dirbęs, su įvairiausių kultūrų, socialinių padėčių žmonėmis bendravęs ir bendradarbiavęs, nenuilstamai savo žiniomis besidalinęs, prie pasaulio pokyčių prisidėjęs profesorius knygoje išsikėlė tikslą – suteikti konkrečius mąstymo įrankius, kurie padėtų pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Tokios žinios gali nuraminti neracionalias baimes bei perorientuoti energiją į konstruktyvią veiklą, adekvačiai įvertinti jau taikomus problemų sprendimo būdus. Mano manymu, knygą būtų naudinga perskaityti visiems, nes globalioms pasaulio tendencijoms suprasti pasiūlomi įrankiai apskritai lavina kritinį mąstymą bei gali padėti kiekvienam adekvačiau suvokti įvairias kasdienio gyvenimo situacijas bei gaunamą informaciją, ypač užburiančią statistiką. Supažindindamas su savo siūloma metodika, autorius įpina nemažai įdomių ir pamokomų istorijų iš savo turiningo profesinio gyvenimo patirties (beje, jis dar spėjo prisidėti ir prie Ebolos epidemijos sutramdymo), nestokoja humoro.

69 metų nuo vėžio miręs, bet iki pat paskutinių dienų rašęs knygą profesorius aptaria 10 skirtingų instinktų, kurie trukdo adekvačiai matyti pasaulį.

Hans Rosling (1948-2017). UNICEF nuotrauka

Pasak Roslingo, viena iš didžiausių klaidų (kurią lemia „spragos instinktas“) – įsivaizdavimas, kad pasaulis yra padalintas perpus į dvi viena kitai priešingas grupes, tarp kurių žioji didžiulė neteisybės praraja. Tokį pasaulio matymą atspindi tiek moksliniame, tiek politiniame, tiek viešajame diskurse dažnai vartojamos sąvokos: besivystančios ir išsivysčiusios šalys, Vakarų šalys ir likęs pasaulis, trečiojo ir pirmojo pasaulio šalys, turtuoliai ir vargšai, ir pan. Toks skirstymas tiktų kalbant, pavyzdžiui, apie 1965-ųjų pasaulį, tačiau ne apie nūdienos – šiandien nebėra tokio atotrūkio tarp Vakarų ir likusio pasaulio, dauguma šalių yra per vidurį.

Kaip tada kategorizuoti pasaulio šalis? Profesorius pasiūlo savo modelį, kuris remiasi keturiais skirtingais pajamų lygiais, t. y. pajamų dydžiais vienam asmeniui doleriais per dieną (skaičius pakoreguotas pagal kainų skirtumus). Pasakymas, kad šalis yra, pavyzdžiui, 4-o lygio, reiškia, jog tos šalies vidutinis gyventojas yra pasiekęs 4 lygį.

  • I lygis – iki 2 dolerių. Taip gyvena apie 1 milijardas žmonių.
  • II lygis – iki 8 dolerių. Taip gyvena apie 3 milijardai žmonių.
  • III lygis – iki 32 dolerių. Taip gyvena apie 2 milijardai žmonių.
  • IV lygis – daugiau kaip 32 doleriai. Taip gyvena 1 milijardas žmonių.

Supažindinęs su šiuo modeliu autorius padaro išvadą, kad 5 milijardai žmonių gyvena pagal du vidurinius lygius, kai dauguma svarbiausių žmonių poreikių yra patenkinami. Be to, Roslingas teigia, kad skirtingam žmonių gyvenimo būdui žymiai svarbesnis jų gaunamų pajamų lygis, o ne atstovaujama kultūra. Tai reiškia, kad skirtingoms kultūroms, bet tam pačiam pajamų lygiui priklausantys žmonės skirtingose šalyse gyvens panašiau negu skirtingų pajamų žmonės toje pačioje šalyje ir kultūroje.

Netrukus profesorius nusileidžia į mikrolygmenį ir pademonstruoja, koks gyvenimas slepiasi už tų skaičių, o mano smegenyse įvyksta trumpas sujungimas. Tuoj papasakosiu, kodėl.

Västibacken šeima su dviem vaikais gyvena Upsaloje, Švedijoje, už 4,8 tūkst. dolerių per mėnesį. Dollar Street projekto/ gapminder.org nuotrauka

Norėdamas atskleisti skirtingų padėčių gyvenimo subtilumus, profesorius pasitelkė „Dolerio gatvės“ projektą, kurio metu buvo aplankytos pagal skirtingą pajamų lygį gyvenančios 264 šeimos 50-yje pasaulio šalių ir padaryta per 30 tūkstančių jų kasdienio buitinio gyvenimo nuotraukų.

Štai I lygio vidutinis žmogus dantis dažniausiai valosi tiesiog pirštais, II lygio šeima jau turi bendrą dantų šepetuką, III – kiekvienas šeimos narys turi asmeninį, nors ir paprastą šepetuką, IV – žmonės gali sau leisti prašmatnesnes burnos higienos priemones (elektrinius šepetukus ir pan.).

Visa šeima valosi dantis bendru šepetuku, ir tai vadinama „gyvena vidutiniškai“??

Netrukus Roslingas siūlo atsipeikėti. Mes su savo IV lygio standartais „vidurį“ suprantame visiškai kitaip, tad mūsų „vidurio“ neatitinkantys gyvenimo standartai mums atrodo ypač blogi. Bet reikia neužsimiršti ir pasistengti, kad mes (vienas milijardas pagal IV lygį gyvenančių žmonių) nesuklystume vertindami 6 likusių milijardų padėtį pasaulyje. Skurdas I lygyje skiriasi nuo skurdo IV lygyje. Pavyzdžiui, JAV žmonės priskiriami žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų kategorijai, net jei iš tikrųjų jie gyvena pagal III lygį. Pagal I lygį gyvenantiems žmonėms 2 papildomi doleriai per dieną smarkiai pagerintų gyvenimą, o mums tai beveik nieko nepakeistų.

Vos prieš 200 metų 85 % žmonijos buvo I lygio, gyveno visiškame skurde, prieš 20 metų tokių buvo 29 %, o šiandien šis skaičius yra 9 %. Šiandien didžiuma gyventojų gyvena pagal II–III lygius. 1800 m. vidutinė gyvenimo trukmė siekė maždaug 30 metų, šiandien – 72, prognozuojama, kad iki 2100 m. pailgės dar 11 metų. Panašių pagerėjimų knygoje pateikta nemažai. Po truputį, bet padėtis gerėja.

Toliau autorius supažindina su dar devyniais adekvačiai suvokti pasaulį trukdančiais instinktais: negatyvumo, tiesios linijos, baimės, dydžio, apibendrinimo, lemties, vienpusiškumo, kaltinimo ir skubos. Nė apie vieną daugiau nepasakosiu, tačiau akcentuosiu kelis įstrigusius momentus.

Chowdhury šeima su keturiais vaikais gyvena Vakarų Bengalijos valstijoje, Indijoje, už 29 dolerius per mėnesį. Dollar Street projekto/ gapminder.org nuotrauka

Mirčių ir ekstremalaus skurdo matematika

Ar mintis, kad padėtis pasaulyje gerėja, verčia jus pasijusti nepatogiai? Mane šiek tiek verčia. Per paskaitas nuolat kalbu apie daugybę įvairiasvorių problemų bei probleminių klausimų, reiškinių, kuriuos mums sukūrė ir toliau kuria broliukas ir sesutės – kapitalizmas, technologijų pažanga bei globalizacija. Suvokus, kiek visko pasaulyje yra blogio ir kaip viskas susiję, užsisukę, susipynę, perdega empatijos jutikliai. Bet faktas ir tas, kad minėta šeimynėlė mums atnešė ir labai daug gerų dalykų.

Pasak Roslingo, kai girdime ką nors sakant, kad gyvenimas gerėja, manome, ypač jei esame socialiniai aktyvistai, jog turima omenyje: „nesijaudinkite, viskas gerai“, „atsipalaiduokite, nereikia be reikalo jaudintis“, „nieko daryti nebereikia“. Ne. Apie padėties pasaulyje gerėjimą kalbantis autorius nesiūlo nusigręžti nuo pasaulio problemų, jis tik nori pasakyti, kad reikalai tuo pat metu gali būti ir geri, ir blogi. Jei manysime, jog reikalai tik blogėja, iškelsime pavojų atmesti kokias nors jau taikomas veiksmingas priemones kaip neveiksmingas, suteikti humanitarinę pagalbą ne tiems, kam jos išties labiausiai trūksta, o jei esame verslininkai, nepamatysime atsiveriančių naujų galimybių, dėl ko galimai prarasime milijonus potencialių klientų.

Pasak UNICEF, 2016 m. visame pasaulyje mirė 4,2 milijonai kūdikių (vaikų iki vienų metų). Be to, dauguma jų mirė nuo lengvai išvengiamų ligų. Ar šis skaičius didžiulis, ar stebėtinai mažas? Jeigu žiūrėsime iš vaikus praradusių tėvų perspektyvos – tai siaubinga tragedija, bet jei norėsime įvertinti kaip pasaulinę tendenciją, turėsime pripažinti, jog reikalai gerėja. 1950 m. mirusių kūdikių buvo apie 14,4 milijono – tad šiandien išvengiame vis daugiau kūdikių mirčių. O kas, jeigu kiekvienais metais gimsta mažiau vaikų ir dėl to miršta mažiau kūdikių? Reikia padalyti bendrą vaikų mirčių skaičių iš bendro gimimo skaičiaus. 1950 m. gimė 97 milijonai vaikų, mirė – 14,4, vadinasi, mirtingumas 15 %, t. y. iš kiekvieno 100 gimusių kūdikių 15 mirė iki savo pirmojo gimtadienio. 2016 m. gimė 141 milijonas vaikų, mirė – 4,2, tad mirtingumas (tik/net?) 3 %. Toks skaičius kelia nerimą ar suteikia vilties?

Kaip pažymi Roslingas, dažnam mūsų nepatogu milijonus mirčių vertinti kaip gerėjančios padėties rodiklį, kaip ir mirtis, kurių nesimato, sureikšminti labiau nei konkrečias prieš akis matomas kančias.

Profesorius prisimena vieną įvykį, kuris nutiko jaunystėje dirbant gydytoju tuo metu vienoj skurdžiausių pasaulio šalių Mozambike (p. 159–164). Nakalos apygardoje, kur gyveno 300 tūkstančių žmonių, jis su dar vienu kolega buvo vieninteliai gydytojai. Dėl prastų ligoninės išteklių joje mirdavo daug vaikų (slaugytojos net nemokėjo naudotis intraveninėmis lašinėmis) – teko užsiimti visiško skurdo medicina. Kartą jaunąjį gydytoją aplankė kolega X iš didesniame mieste esančios geresnės padėties ligoninės. Apsilankymo metu kaip tik buvo atgabentas kritinės būklės vaikas. X buvo pasipiktinęs ir prislėgtas, kai pamatė, kad Roslingas pacientui neketina statyti lašinės. Kai pastarasis paaiškino, kad toks elgesys būtų neefektyvus (paprasčiausiai nėra laiko) ir, atsižvelgę į turimas sąlygas, jie panašiose situacijose turi nusistatę standartinį gydymą, pirmasis pasiliko ligoninėje ir pats kelias valandas bandė įbesti adatą į mažutę kūdikio veną. Čia panašiai, kaip kad vaikščiodami kokioje nors skurdaus Afrikos regiono dykvietėje sutiktumėt iš bando mirštantį vaiką, bet praeitumėt pro šalį, nors potencialiai kažkaip iš savo resursų maisto jam parūpinti būtumėt galėję.

Tos dienos vakarą kolega X bandė moralizuoti, kad privaloma padaryti viską, kas tik įmanoma dėl kiekvieno paciento, kuris ateina į ligoninę, gyvybės. Roslingas nesutiko: neetiška skirti visus savo išteklius ir laiką gelbėti tik tuos, kurie apsilanko ligoninėje. Galima išgelbėti žymiai daugiau vaikų tuo atveju, jeigu bus prisidėta prie paslaugų už ligoninės sienų gerinimo. „Buvau atsakingas už visų vaikų mirtis. Ir tų, kurių mirčių nematau.“ (p. 161). Autorius apskaičiavo, kad pirminės bendruomenių sveikatos priežiūros paslaugų gerinimas leistų pagydyti viduriavimą, plaučių uždegimą ir maliariją, kol ligos dar nekelia pavojaus gyvybei, ir išgelbėti daug daugiau gyvybių nei lašelinių prijungimas mirtinai sergantiems vaikams ligoninėje. Gal ir nežmoniška nusigręžus nuo vieno konkretaus akyse mirštančio vaiko susitelkti į šimtus nematomų ir nežinomų mirštančių vaikų. Tačiau tokia yra ekstremalaus skurdo matematika.

„Didžiausio skurdo aplinkoje niekada nesistenkite viską padaryti tobulai. Jei tai darote, jūs vagiate išteklius iš tų, kam jų reikia labiau“, – vienas svarbiausių patarimų dirbant tokiomis ekstremaliomis sąlygomis (p. 163). Per daug dėmesio skirdami šalimais esančiai aukai, o ne jų visumai, galime išeikvoti visus savo turimus išteklius nedidelei problemos daliai spręsti, užuot išgelbėję daugiau gyvybių. Šis principas taikomas visur, kur reikia nustatyti prioritetus ribotiems ištekliams paskirstyti.

Ko man knygoje pritrūko? Pritrūko kritinės refleksijos apie statistinių duomenų rinkimo peripetijas ir kokių iššūkių gali kilti bandant lyginti skirtingų šalių surinktą statistiką. Autorius tiesiog informuoja, kad visi jo pateikti duomenys paimti iš kokybiškų, tarptautiniu mastu pripažintų šaltinių (visur juos nurodo), tačiau nekvestionuoja statistikos, kaip visuomet patikimo metodo / įrankio daryti globalius apibendrinimus ar skirtingų šalių lyginimą. Taip pat trūko metodologinių ar filosofinių pasvarstymų dėl jo pasirinktų rodiklių, kurie neva rodo padėties pasaulyje gerėjimą ar blogėjimą. Tarkim, pagal IV pajamų lygį gyvenantys žmonės daug dažniau nei anksčiau ėmė masiškiau sirgti depresija ar turėti kitokių psichologinių problemų. Apsirengę, apsiavę, pavalgę, išsimokslinę, su individualiu dantų šepetuku, bet visgi nelaimingi? Ar tai nerodo, kad padėtis pasaulyje blogėja?

Taigi, žiūrint, kaip pažiūrėsi.

Sociali sociologija