Magnificat iliustracija

Bažnyčios liturginiame kalendoriuje sausio 17 dieną minimas šventasis Antanas pagrįstai yra vadinamas ne tik Didžiuoju, bet ir krikščionių vienuolių tėvu ir patriarchu.

Jis gimė apie 251 metus Vidurio Egipte koptų krikščionių šeimoje. Dar būdamas visai jaunas iš anksti mirusių tėvų Antanas paveldėjo didelį turtą. Kartą bažnyčioje išgirdęs Jėzaus paraginimą „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane, ir tu turėsi lobį danguje“ (plg. Mt 19, 21), Antanas pasiryžo jį įvykdyti. Pardavęs visa, ką turėjo, o gautas pajamas išdalijęs vargšams, Antanas pradėjo asketišką atsiskyrėlio gyvenimą: iš pradžių šalia gimtojo kaimo, vėliau – Libijos dykumos pakraštyje, o galiausiai – ant vienišo kalno kitapus Nilo. Daug krikščionių, žvelgdami į Antaną, atpažindavo jame paties Jėzaus gyvenimo atspindį. Susižavėję radikaliu Kristaus sekimo keliu jie taip pat rinkosi vienatvę ir tylą dykumoje, mokydamiesi iš abos Antano pagrindinių vienuolio darbų: rankų darbo, maldos ir atidaus Šventojo Rašto skaitymo.

Autentiškų liudijimų apie Antano gyvenimą ir jo išmintį surandame garsiosiose apoftegmose – III–IV a. Egipte gyvenusių Dykumų tėvų pamokymuose. Daugelis iš jų praverstų ir šių dienų krikščionims. Pavyzdžiui, apie tai, kaip Antanas, patirdamas nuobodžiavimo sukeltą vidinę sumaištį, atrado asketinę darbo prasmę:

„Šventąjį abą Antaną, kai jis dar tebegyveno dykumoje, apėmė akedija ir didelė minčių tamsa. Jis tarė Dievui: „Viešpatie, noriu būti išgelbėtas, tačiau mintys manęs neapleidžia. Ką man daryti šioje nelaimėje? Kaip būti išgelbėtam?“ Ir, išėjęs trumpam laukan, Antanas mato į save panašų žmogų, atsisėdusį dirbti, paskui atsikeliantį nuo darbo melstis ir vėl atsisėdusį pinti virvę, paskui dar atsistojusį maldai. Tai buvo Viešpaties angelas, pasiųstas Antanui jo pamokyti ir sustiprinti. Ir jis išgirdo angelą jam sakant: „Daryk šitaip ir būsi išgelbėtas.“ Girdėdamas šiuos žodžius, Antanas patyrė didelį džiaugsmą ir drąsą. Šitaip darydamas jis buvo išgelbėtas.“

Greta apoftegmų bene svarbiausiu Antano Didžiojo biografiniu šaltiniu laikomas „Antano gyvenimas“, kurį tuoj po jo mirties 356 metais parašė Aleksandrijos vyskupas Atanazas. Džiugu, kad prieš dvejus metus sulaukėme šio „dvasinio bestselerio“ vertimo į lietuvių kalbą. Knygą išleido Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, kurio prioras tėvas Kazimieras Milaševičius OSB pratarmėje dar kartą primena, kad Antanas Didysis „savo asketiniu gyvenimu sugebėjo suvienyti visas vienuoliškas dorybes: pasninkavimą ir svetingumą, vienatvės askezę ir dvasios giedrumą bei artimo meilę“. Antano pasirinktas radikalaus sekimo Jėzumi kelias atvedė jį į dykumą. Viena vertus, tai vieta, kurioje vyksta dvasinė kova su demonais – dvasiomis, iš puikybės maištaujančiomis prieš Dievą. Tačiau, kita vertus, tai ir susitikimo, supanašėjimo su Dievu vieta. „Antanas seka pavyzdžiu Jėzaus, kuris veikdamas žemėje dažnai pasitraukdavo į tyrus, kad širdies slaptumoje pabūtų vienas su Tėvu. Antanas mus moko to paties. Dykuma tampa išsilaisvinimo, Dievo vaikų laisvės susigrąžinimo vieta, o kartu vieta, kurioje vienuoliai mokosi būti vienybėje su Kristumi.“