Scena iš Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ (2009 m.). Martyno Aleksos nuotrauka

Sausio 17 d., ketvirtadienį, į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną po dvejų metų pertraukos mažais japoniškais žingsneliais vėl įtipens Madam Baterflai, kurią į žmonas pramogaudamas sau nusipirks lengvabūdis amerikiečių laivyno karininkas Pinkertonas... Jo partiją atliksiantis Kristianas Benediktas neslepia, kad panašių į Pinkertoną vyrų ir šiandien galėtume rasti tarp jo kolegų – operos solistų.

Vis dėlto Pinkertono, pasak šią partiją po septynerių metų pertraukos dainuosiančio K. Benedikto (Vaido Vyšniausko), nevertėtų laikyti apsigimusiu blogiuku. Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ personažas anaiptol neprilygsta šėtono pagalbos besišaukiančiam Jagui Giuseppe Verdi „Otele“ arba kerštingajam Tonijui Ruggero Leoncavallo „Pajacuose“. Pinkertonas tolimoje šalyje tiesiog priima vietos sąvadautojo Goro „verslo pasiūlymą“: pigiai įsigyja namelį salos pakrantėje ir jame maloniai leidžia laiką su penkiolikmete mergina, kuri po vestuvių ceremonijos laiko jį savo vyru.

Panašių pasiūlymų amerikiečių jūreiviai, atvykę į Japonijos uostus XIX–XX amžių sandūroje, sulaukdavo nuolat. Daugelis jų nesvarstydami naudodavosi siūlomomis galimybėmis ir įvairiuose miestuose likimo valiai palikdavo ne vieną pigiai atsiėjusią „žmoną“.

„Operos pasaulyje, kuris tapo labai judrus, kai kurie mano kolegos miestuose, į kuriuos nuolat sugrįžta dainuoti, ir šiandien turi artimų „draugių“ – taip, kaip anksčiau įvairiuose uostuose jų turėdavo jūreiviai. JAV jūrų laivyno leitenantas Pinkertonas su Čio Čio san susipažįsta būdamas dar nevedęs, todėl neįžvelgia šiuose santykiuose didelės nuodėmės. Jaunos moters tragediją jis sukelia ne apgalvotai, o per lengvabūdiškumą, jaunystėje neretai tapatinamą su romantiniu polėkiu. Tačiau ir toks lengvabūdiškumas neretai turi skaudžių padarinių“, – pabrėžė K. Benediktas.

Solisto manymu, G. Puccini opera „Madam Baterflai“, pirmąkart rampos šviesą išvydusi 1904-aisiais, taikliai paleido strėlę į Vakarų pasaulio, formaliai deklaruojančio krikščionybę, vartotojišką dviveidiškumą.

„Kai viena tauta ar ideologija bando dominuoti kitų tautų ar ideologijų sąskaita, tragedija paprastai būna neišvengiama. Fundamentali Japonijos kultūra šioje operoje supriešinama su JAV paviršutiniškai suvokiama krikščioniškąja kultūra. Vis dėlto japonai neturėjo jokių pretenzijų kitoms pasaulio kultūroms, o krikščioniškoji ideologija buvo misionieriškai ekspansyvi. Prisidengus ja būdavo lengva įgyti pasitikėjimą“, – svarsto tenoras.

K. Benediktas, netrukus vyksiantis į Niujorką dainuoti Samsono partijos „Metropolitan“ operos spektakliuose „Samsonas ir Dalila“, į režisieriaus Anthony Minghellos statytą „Madam Baterflai“ sugrįžta jau trečią kartą: jam šioje operoje yra tekę dainuoti 2009 ir 2012 m. Dar anksčiau Pinkertono vaidmenį jis buvo pakviestas atlikti Tartu Vanemuinės teatro „Madam Baterflai“ pastatyme. Vėliau į savo repertuarą įtraukęs sudėtingiausias dramatinio tenoro partijas, paklūstančias kur kas siauresniam atlikėjų ratui – tokias kaip Kalafas, Kanijas, Otelas arba Samsonas, būtent su jomis K. Benediktas tapo laukiamu svečiu daugelyje pasaulio operos teatrų.

„Nors dainuodamas Pinkertoną pats blogiuku nesijaučiu, žinau, kad po spektaklių kai kuriose šalyse šios partijos atlikėjui publika tradiciškai šaukia „buūū...“ vien todėl, kad personažas labai jau negeras. Ir kuo geriau padainuoji – tuo smarkiau baubia, nes stipriau įtiki tavo personažu“, – atviravo solistas.

LNOBT vieną garsiausių lietuvių tenorų K. Benediktą šįmet girdėsime dainuojantį sausio 17, 19 ir 22 d. „Madam Baterflai“ spektakliuose. Vėliau, kovą, jį pakeis ne mažiau garsus Merūnas Vitulskis. Pagrindinį Madam Baterflai vaidmenį visuose spektakliuose atliks Sandra Janušaitė.

Šiųmetiniuose „Madam Baterflai“ spektakliuose laukia ir porą debiutų: jau sausio 17 d. Suzuki partiją pirmąkart atlieka mecosopranas Anastasija Lebedianceva, o Šarpleso – baritonas Eugenijus Chrebtovas. 

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro inf.