pixabay.com nuotr.

Užsienio kalbos pamokos tema – santuoka. Studentai pluša, rinkdami žodžius, kad tiksliai papasakotų apie savo šalies tradicijas bei papročius. Kai jų pritrūkstame, dėstytoja vis užrašo naujų. Tiesiog neįtikėtina, koks platus ir įvairus žodynas reikalingas, norint išsamiai viską aptarti. Nuo to, ką valgo, dovanoja ir veikia svečiai, labai greitai pereinama prie metrikacijos biuro, bažnyčių, konfesijų ir religijų...

„Kaip būtų, jei norėtumėte ištekėti už ortodokso?“ – baptistės iš Rumunijos teiraujasi dėstytoja. Toks scenarijus – nepageidautinas arba sutuoktinis tiesiog privalėtų tuoktis pagal baptistų tradiciją. Vaizduotė tęsia istoriją: kaip gyvenimas klostytųsi toliau? Kur būtų krikštijami ir kokią bažnyčią vėliau lankytų vaikai? Iš kurio katekizmo mokytųsi? Sukasi galva nuo visų galimų komplikacijų. Ne visi ryžtasi tokiems žygdarbiams. Gyvena kartėlyje. Ne vienas nusprendžia: daug lengviau tiesiog nuo visko atsiriboti.

Panašių problemų nepatiriantiesiems – tradiciškai katalikiškose visuomenėse – Kristų tikinčiųjų vienybė gali atrodyti net dirbtinė problema. Argi nėra aktualesnių klausimų? Šiandien neužtikrintas elementarus saugumas. Sunku pragyventi. Rasti saugią ir ugdančią aplinką savo vaikams.

Didieji krikščionių skilimai paklojo pamatus šiandienos sekuliarizacijai. 

Kita vertus, istorikai ir teologai pripažįsta, kad didieji krikščionių skilimai ir nuolatiniai vaidai, intrigos bei pavydas, paklojo pamatus šiandienos sekuliarizacijai. Sutiksite ir jūs, kad keliamas visiškai teisėtas klausimas: ko vertos idėjos ir mokymai, jei gyvenime jie nepritaikomi? Ką krikščionys gali pasiūlyti konfliktų ir smurto kamuojamai savo laikmečio visuomenei, jei patys ištisus amžius nesugeba susitarti?

Kol dar ne vėlu

Apie tai šiomis dienomis kalbėjo ir popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Popiežiškąją gyvybės akademiją, vasarį minėsiančią savo 25-metį. Jo laiškas, pavadintas „Humana communitas“, nebuvo eilinis proginis sveikinimas, o ištisa programa ir aistringas raginimas, kurio nevalia neišgirsti. Popiežius kviečia išdrįsti pažvelgti į akis susiskaldymo, abejingumo, priešiškumo drakonui ir reaguoti. Krikščionių tauta turėtų tam ryžtis ne vien dėl savęs, bet dėl visų. Ir tuoj pat, kol dar ne vėlu! Juk pirma visko Bažnyčia yra glaudžios vienybės su Dievu ir žmonėmis sakramentas (plg. LG, 1). Stokojant tokio liudijimo, Dievą atmetantis humanizmas virsta savo priešybe, konstatuoja popiežius.

„Nuoširdžiai savęs paklauskime: ar bažnytinės bendruomenės šiandien suvokia ir teikia atitinkamą liudijimą dabarties kraštutinėje situacijoje?“, – tęsia popiežius. Ar jos rimtai susitelkusios aistringai ir džiugiai skleisti Dievo meilę savo vaikų gyvenimui Žemėje? Turime rimtai savęs paklausti, ar padarėme viską, kad pasiūlytume specifinį krikščionišką indėlį, „formuojant dabartinę žmogaus sampratą, gebančią palaikyti tautų šeimos vienybę dabartinėmis politinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis“. O galbūt nebesuvokiame, kaip tai svarbu ir į pirmą vietą iškėlėme savo dvasinės hegemonijos ambicijas, užsidarėme savyje, susitelkę ties savuoju gėriu...

„Brolystės jėga, kurią įkvepia Dievo garbinimas, dvasia ir tiesa, yra naujoji krikščionybės riba.“

Atėjo metas naujai skleisti broliškumu ir solidarumu persmelktą humanizmą, teigia Pranciškus. Primindamas, jog jis įmanomas vien tikėjimo šviesoje: visi esame broliai, nes vieno Tėvo vaikai. „Vienas dalykas yra būti priversti gyventi kartu, o visai kas kita – įvertinti bendro gyvenimo sėklų turtingumą ir grožį, kartu jų ieškoti ir jas puoselėti. Viena yra pasiduoti minčiai, kad gyvenimas yra kova su nesibaigiančiais priešais, o kita – atpažinti žmonijos šeimą kaip Dievo Tėvo gyvybingumo ženklą ir bendro likimo pažadą, atperkantį visą meilę, kuri jau dabar ją palaiko“, – sako Pranciškus. Jis pabrėžia: „Brolystės jėga, kurią įkvepia Dievo garbinimas, dvasia ir tiesa, yra naujoji krikščionybės riba.“

Ar yra tinkamesnis laikas stabtelėti prie šių minčių nei Maldos už krikščionių vienybę savaitė?

Žemė, kurios žemėlapis – dar tik braižomas

Nors nėra sunku pritarti ir net susižavėti panašiomis idėjomis (vienybės troškimas – mūsų genuose), sunkumų iškyla persikėlus į praktinę plotmę. Kaip įmanoma vienybė? Vaizduotė sunkiai aprėpia prieštaringus įsitikinimus, neįprastas praktikas, įsisenėjusias nuostatas. Nuogąstaujame: ar atvirumas „kitokiam“ reiškia mano tiesos reliatyvumą? Ar net būtinybę jos atsisakyti?

Mūsų dienų ispanų kilmės teologas Jesus Moranas, svarstydamas dabartinę ekumenizmo situaciją, klausimą pakreipia kita linkme. „Manau, kad tiesa nėra reliatyvi (santykinė), ji – relacionali (grįsta santykiu)“. Reliatyvi tiesa, anot Morano, reiškia, kad kiekvienas turi savąją, tačiau iš esmės netiki, kad tiesa iš tiesų egzistuoja. Santykiu grįsta tiesa reiškia, kad egzistuoja tiesa, kurioje mes visi, nors ir skirtingais būdais, dalyvaujame. Ne mes turime tiesą, o tiesa – mus. „Kad ją pasiekčiau, man reikalingas kitas, kuris skirtingai toje tiesoje dalyvauja, ir jo skirtingumas papildo manąjį dalyvavimą tiesoje.“

Kita vertus, tęsia teologas, svarbu neužstrigti vien kalbos ir racionalumo plotmėje: mūsų žodžiai, terminai ir doktrinos niekada nesugebės pilnai išreikšti to, ką išties jaučiame, patiriame, mąstome. Tai dualizmu paženklinta, visada ribota, tiesa. Tačiau egzistuoja tiesa, kuri mus visus sujungia: ekumeniniame kontekste – tai mūsų realus priklausymas Kristui, tikėjimas mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi.

Popiežius Pranciškus, Patriarchas Baltramiejus Lesbo saloje

„Tai tikroji mūsų tiesa, kurią išreiškiame skirtingai“: taip randasi įvairios ekleziologijos ir kristologijos, tačiau jos – relacionalios: nė viena teologinė mokykla nėra tobula. „Mums niekada nepavyks suformuluoti išbaigtos Evangelijos ekleziologijos, ar išbaigtos Evangelijos kristologijos“, – tvirtina autorius.

Pastaraisiais dešimtmečiais ekumeninio dialogo teologai geriau suvokė šią ribą ir teologiniams skirtumams ėmė teikti mažiau reikšmės. Atrado, kad nesame tokie jau skirtingi, tiesiog, nesugebėjome aiškiai išreikšti to, ką norėjome. Akistata su kitu padeda išgryninti mūsų kalbėjimą.

Niekas neabejoja, koks tai sudėtingas ir ilgas procesas. Dialogo kultūra ir filosofija pabrėžia esminį principą: dialogas vyksta tik tarp tikrų žmonių. Šv. Pranciškus Asyžietis galėjo puikiai sutarti su sultonu, nes abu buvo tikri žmonės. Indų poetas Tagorė buvo geras Gandhi draugas, nors jų pažiūros į ugdymą labai skyrėsi, tačiau abu buvo tikri žmonės. Ar panašios patirtys – vien nedaugelio išrinktųjų privilegija?

„Manau, kad dialogas dažniausiai nepavyksta dėl to, kad trūksta tylos, klausymosi. Ne tiek žodžių nebuvimo, kiek gilios vidinės tylos“, – sako Moranas.

Sociologai mums atveria akis, teigdami, kad, nepaisant pliuralistinės ir tolerantiškos visuomenės, kurioje gyvename, išties nuolat su savimi tampomės sunkius lagaminus, prigrūstus išankstinių nuostatų. „Jos nuolat kelia triukšmą, skatina vidinius komentarus, vos kitas pasako kažką kitaip nei aš tikėjausi“, – teigia prancūzų antropologas Rogeris Bastide. Jam antrina italų kapucinas Raniero Cantalamessa, pabrėždamas, kad pirmoji krikščionių užduotis – išsivaduoti iš senovinių ginčų pančių. Ekumenizmui labiausiai trukdo seniai bet kokią reikšmę praradęs priešiškumas, šiandien virtęs stereotipais ir klišėmis. Išties mes pernelyg mažai vieni kitus pažįstame. O ideologiniai akiniai iškreipia tikrąjį vaizdą.

R. Cantalamessa įspėja apie kitą didįjį stabdį: fundamentalistinį mąstymą. Tiesa, fundementalizmas yra puikus dalykas, jei kalbame apie sugrįžimą prie tikrojo tikėjimo pamato. Tačiau kur kas dažniau susiduriame su paprasčiausiu „raidiškumu“, tai yra pažodiniu Šventojo Rašto aiškinimu, nepaisydami nei konteksto, nei literatūrinio žanro, neturėdami rimtų hermeneutinių instrumentų. Tačiau „raidė užumuša“ (2 Kor 3, 6), „užmuša žinios jėgą“, – įspėja teologas. Išsilavinę žmonės negali neatmesti žinios, kuri motyvuodama tikėjimo sklaida, prieštarauja protui ir sveikai nuovokai. Tikrai ne apie tokį pasaulio išmintį pranokstantį Dievo „kvailumą“ kalba apaštalas...

Kitoniškumo paradoksas

Ne sykį girdėjome teiginį, kad kitas – tai dovana. Būtų įdomu žinoti, kiek žmonių tai asmeniškai patyrė ir galėtų J. P. Sartre'ui paaiškinti, kad jis klysta: „kitas nėra pragaras.“ Dialogas neįmanomas be įsitikinimo, kad kitoniškumas – praturtina. Kitas išbaigia / papildo mane ne todėl, kad yra toks kaip aš ar galvoja taip kaip aš. Kitas yra tikra dovana, kai yra kitoks nei aš. Kai skiriasi.

Jeruzalės Šv. Luiso ligoninėje slaugomi žmonės paskutiniame jų gyvenimo etape: palestiniečiai ir izraeliečiai, žydai, krikščionys, musulmonai. „Labai gražu regėti vienas kito nepažįstančius, išankstinių nusistatymų ir neapykantos pilnus žmones gulint vienoje palatoje ir staiga suvokiant: man vėžys ir jam vėžys – turime daugiau bendrumų nei skirtumų, nors galbūt aš – žydas, o jis – musulmonas. Tai ir yra didžiausia pacientų dovana mums: padėti suvokti, kas šiame gyvenime yra išties svarbu.“ Giedrės Steikūnaitės nuotrauka

Tad konfliktas nėra vien neigiamas dalykas! Jei padeda ištuštinti prietarų prigrūstus lagaminus, jei paskatina išgryninti kalbėseną ir mintį, yra sveikintinas! Nutinka ir taip, kad konfliktas tampa tikro ir gilaus santykio pradžia. Problema kyla tada, kai konflitkas santykį nutraukia neatšaukiamai.

Svarbu nepamesti iš akių, kad kalbame ne apie savosios tapatybės atsisakymą, ne apie mėginimą niveliuoti: tai būtų ne vienybė, o suvienodinimas. Aukščiausiai įmanomoje vienybėje, geriausiai atsiskleidžia ir kiekvieno tapatybė: reali tiesa, tai yra, kad mus visus pasiekė miręs ir prisikėlęs Kristus.

Reikalinga ne nauja teologija, o nauja Bažnyčios patirtis. 

„Kristus mums nepriklauso, jis nepriklauso nei katalikams, nei ortodoksams, nei liuteronams: tai mes jam priklausome, – tęsia mintį Jesus Moranas. – Tad šiandien reikalinga ne nauja teologija, o nauja Bažnyčios patirtis.“ Paskui galima bus suformuluoti ir naują ekleziologiją. Tad ekumeniniam judėjimui reikalingi šimtaprocentiniai liuteronai, o ne drungni, šimtaprocentiniai, o ne drungni katalikai ar ortodoksai. „Man kaip katalikui, – sako R. Cantalamessa, – reikia mano brolių ir sesių liuteronų, kad jie padėtų išlaikyti Bažnyčioje, pavyzdžiui, nuteisinimo tikėjimu temą. Mums visiems reikalingi nuolatiniai stimulai.“

Aš esu Kelias“

Ar ekumeninė savaitė šiemet man asmeniškai bus kitokia? Gal rasiu laiko apsilankyti kitos konfesijos šventovėje? Gyvai išgirsti ir pamatyti tvirtą kitų krikščionių tikėjimą ir artimo meilės liudijimą? Kartu kentėti? Skirsiu laiko peržiūrėti savo „lagaminus“, gal tikrai kažką dera iškart išmesti, o kažkuo galėčiau juos ir papildyti? Pasistengsiu būti atidesnė ir išmoksiu ką nors naujo bei vertingo iš kitų aplink mane – kad ir kas jie būtų.

Tikiu, jog šie maži vidiniai žingsneliai yra svarbūs, norint prisidėti prie geresnio pasaulio, apie kurį visi svajojame. Nesu šiame kelyje viena ir pavyzdžių netrūksta.

Murmansko šv. arkangelo Mykolo katalikų bažnyčia

Murmanske gyvena nedidelė katalikų bendruomenė bei keletas protestantų. Dauguma gyventojų, žinoma, yra ortodoksai. Rusijos įstatymai draudžia aukoti Mišias namuose, tačiau katalikai bažnyčios neturėjo. Visų šių konfesijų krikščionys kreipėsi į miesto valdžią, prašydami leidimo katalikams pasistatyti savo šventovę. Leidimą gavo, bažnyčią pastatė ir 2007-aisiais pašventino, dalyvaujant kitų konfesijų tikintiesiems, jų chorams. Netrūko ir musulmonų atstovų, nuncijaus bei įvairių Šiaurės Europos šalių konsulų. Tai nebūtų buvę įmanoma be kitų krikščionių paramos.

„Bažnyčios vienybės nesuorganizuosime susėdę prie stalo“, – yra rašęs kard. Walteris Kasperis. Bažnyčios vienybė yra dovana, Aukštybių dovana. Ekumenizmas – tai šios dovanos maldavimas, taip kaip darė Jėzus: „Tėve, tegul visi bus viena, kad pasaulis įtikėtų“ (plg. Jn 17, 21).

Jau dabar galime bendradarbiauti artimo meilės tarnystėje ir ugdydami jaunimą, teigia kardinolas. Tačiau svarbiausia – kartu skaityti, apmąstyti ir melstis su Biblija: „Dėl Dievo Žodžio mes susiskaldėme ir dėl Dievo Žodžio turime vėl susivienyti. Visos iniciatyvos neš vaisių tik tada, jei kils iš gilesnės dvasinės tikrovės: vienybės Kristuje.“