Auris Radzevičius „M –1:100“ (fragmentas). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Iki sausio 23 dienos Vilniaus rotušėje vyksta tapybos paroda „Dokumentas“. Parodą kuruoja menininkai Meda Norbutaitė ir Linas Liandzbergis. Sausio 20 dieną, sekmadienį, 13 val. vyks susitikimas su parodos „Dokumentas“ autoriais.

Parodos pirminė idėja, kuri gimė Medai, tiesiogiai siejosi su Liudo Mažylio Berlyne surasto dokumento istorija. Tai – jau ir taip kūrybinėms idėjoms palanki dirva. Nieko keista: Meda – ne tik įdomi tapytoja, bet ir pedagogė (VGTU meno docentė, dėsto kompoziciją ir spalvotyrą). Tad sugalvoti temą, užduotį jai nebuvo sunku. Bet nebūtų menininkai menininkais, jei į temą nepasižiūrėtų kūrybiškai.

Todėl tema išsiplėtė: nuo konkretaus Lietuvos istorinio įvykio visų įmanomų sąvokos „dokumentas“ interpretacijų link. Šalia Lietuvos konteksto radosi ir pasaulinis, šalia visuotinų įvykių – ir asmeninės peripetijos. Tai džiugino abu kuratorius. Sakytume, tokia išplėstąja prasme visi apskritai kada nors sukurti kūriniai yra dokumentai. Galbūt ir taip.

Vis dėlto parodos pavadinimas ir koncepcija paskatina kiekvieną žiūrovą ieškoti šios parodos kūriniuose vienokio ar kitokio dokumentiškumo – spėlioti dokumento temą ir teiginius. Tai – tarsi tam tikras intelektualinis žaidimas. Žaidimas, galintis turėti rimtų padarnių minčių tėkmei, išprovokuoti išėjimą iš komforto zonos ir netgi praplėsti požiūrį, atrasti naujų perspektyvų. Negana to, ši žaismė – puikus šansas pažinti dailininką iš arčiau, sužinoti, kokios aktualijos ar senienos jiems yra įgijusios dokumento – tikrovės kaip falsifikato opozicijos – statusą.

Vidas Poškus „Kambarys su juoda siena (Penelopės vaikystė). Iš Odisėjos" (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – tai, kas paliudyta raštu. Tokią iš pirmo žvilgsnio įprastą interpretaciją pateikia dailėtyrininkas ir dailininkas Vidas Poškus. Bet dokumentų tėvais jis paskelbia netikėtą trijulę – Iljadą ir Odisėją bei Bibliją. Anot jo, šiuose veikaluose aprašyta visa žmonijos istorija – jau įvykusi ir dar tik įvyksianti. Nėra kaip ginčytis – tiesa. Kiklopas Polifemas yra tikras siauro matymo ir mąstymo įsikūnijimas. O čia jau atsiveria visa tarpasmeninių ir tarpvalstybinių santykių problemų Pandoros skrynia. Penelopė jau nuo vaikystės laukia savo Odisėjo. Laukimas – vėlgi tiek kameriniu, tiek globaliu mastu žmoniją kankinanti būsena.

Linas Liandzbergis „Trečioji diena“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – atminties konservavimas. Linas Liandzbergis taip pat atsigręžė į Bibliją. Joje rašoma, kad trečią dieną Dievas sukūrė augmeniją. Būtent šią citatą pasitelkia tapytojas ir susieja ją su aktualija – Lietuvos edukologijos universiteto oranžerija. Planuojama jos rekonstrukcija. Linas viliasi, kad visa čia jau išaugusi augmenijos įvairovė nenukentės. Bet kuriuo atveju ji nebebus tokia kaip buvusi (šiuo atžvilgiu nesvarbu – gerąja ar blogąja prasme). Tai reiškia, kad santykinai dokumentinis jos užfiksavimas tampa dokumentu. Trečioji diena vėlgi dėl Biblijos konteksto užjudinimo siejasi ir su atgimimu. Rekonstruota, atgimusi oranžerija? Galbūt.

Arūnė Tornau „Fluorescuojantys ritiniai“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – istorijos tėkmės vairas. Arūnė Tornau savo kūrinius dedikavo sudegusiai Aleksandrijos bibliotekai. Autorė svarsto, kokia būtų istorijos raida, jei ritiniuose išsaugota išmintis nebūtų virtusi dūmais ir pelenais. Ji taip pat skyrė daug dėmesio vizualiniam aspektui – įsivaizdavo, kaip galėjo atrodyti bibliotekos patalpa bei jos turinys, ir savo hipotezes iškėlė drobėje. Melsva prieblanda, deglų šviesa, miglose boluojantys ritiniai.

Meda Norbutaitė „Archyvas. Ant žaidimų stalo“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – daugybės teiginių sankaupa. Taip apibendrinau Medos paveikslus, kurie visi atsako į temą ir, be to, ne vienu balsu ir rakursu. Tiesiogiai Vasario 16-osios aktui skirtame kūrinyje autorė pateikia dokumentą ant lošimų stalo. Dokumentai nulemia likimus, jų padarinių patyrėjai nebūtinai turi svarią balso teisę. Dokumentais lyg pyragas raikomos teritorijos. Tų įtakingų draugelių, kurie susitaria rūbinėse, ir viskas jau būna nuspręsta. O nekalti kaip avelės vaikai plaukia jiems nepavaldžia srove į nežinią, nukankinti karo baisybių jie kerta Acherono upę.

Dokumentas – galimybė pasimokyti iš praeities. Tokią mintį įskaitome Aurio Radzevičiaus tapybinėje instaliacijoje. Menininkas atsispiria nuo Vingio parko karių kapinių reginių ir kalba apie nežinomo, pamiršto kario tragediją. Visi neišsipildę jauni gyvenimai nugarma užmarštin. Autorių sukrėtė karas Ukrainoje, primenantis apie nežmogišką žmogaus prigimtį, beprasmiškai praliejamą kraują, godumo tironiją. Nejaugi raudonoji istorija pasikartos?

Dainius Trumpis „Almaty“ (2009 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – nerašyta taisyklė. Bent jau tokie dokumentai, kaip pažymėjo Dainius Trumpis, galioja Kazachstane. Ten su policininkais nesiginčijama – sumokamas privalomasis kyšis. Ten pergalės diena švenčiama kaip neginčytinas triumfas ir džiaugsmo fiesta.

Marta Vosyliūtė „Tos moterys gimdė per karą be jokių „sodrų“ išmokų. Jos ir buvo pati gamta – galinga ir amžina. Lietaus spygliai sujungdavo dangų su žeme“; „Po karo išauginusios vaikus, sulaukusios ar nesulaukusios vyrų, ištvėrusios jų girtuoklystes ir vėžius, tos moterys niekad nematė jūros. Kol išleido vaikus į mokslus, išaugo anūkai, jie visada būdavo svarbesni; kol sovietinės darbovietės siuntė į kurortus, važiuodavo tik į artimiausius, kad savo ūkių nepaliktų, kad derliai nenukentėtų. Tuo tarpu dievai abejingai puotavo, vynuogių kauliukais nulemdami likimus.“ Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – tai, kas autentiška. Marta Vosyliūtė tiesiogiai pasirenka sovietmečio temą. Ji tapo ant autentiškų audinių, kuriuos sovietmečiu moterys kaupė ir saugojo anūkams. Trys paveikslai – trys kartos. Vyriausioji pamatė karo žiaurumą, bet taip ir nepamatė jūros. Jos kūriniai dedikuoti toms moterims, kurios „gimdė per karą be jokių sodrų išmokų. [...] Tuo tarpu dievai abejingai puotavo, vynuogių kauliukais nulemdami likimus.“

Evaldas Jansas „G. Soros Shoots Selfie at World Economic Forum“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – aktualijų talpykla. Taip šioje parodoje suskamba Evaldo Janso pamėgtų temų ratas. Menininkas vaizduoja garsųjį filantropą George'ą Sorosą, besidarantį asmenukę prie Ukrainos aktyvisčių grupės FEMEN protestuotojų. Jansas kalba apie didžiules Pasaulio ekonomikos forumo sprendimų galias. Kitame paveiksle aktyvistė sulaikoma apsauginio, o šią sceną stebi visos 2018 metų futbolo čempionato šalys.

Aistė Kirvelytė „Saugykla“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – tai, kas pripažinta kaip reikšminga. Būtent taip dokumentą apibrėžė Aistė Kirvelytė. Kol tam tikras dokumentas yra vadinamas kažkokio įvykio įrodymu, tol jis yra tvirtas pamatas tikėti, pripažinti nuosavybę kitam ar savintis. Iš tiesų galime prisiminti, kiek kartų istorijoje sutarčių nesilaikyta, nepaisyta ir tartasi ginklais. Bet čia autorė koncentruojasi ne tik į dokumento sąvokos ir reikšmės struktūrą, bet ir interpretuoja savo būseną dokumentų ir ne tik jų nulemtoje dabartyje.

Algimantas Černiauskas „#Blogioinžonerija“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Dokumentas – meilės laiškas tapybai. Jį parašo Algimantas Černiauskas. Jo kūrinys „#Blogioinžinerija“ – tam tikras santykių su tapyba metraštis arba išklotinė. Daug nusivylimų ja, savigraužos ir viso šito blogio įveikimas, nuolatos atsinaujinant, nuolatos tepant naują dažų sluoksnį ant šių keturių masyvių drobių.

Ar tikrai būtent taip dokumento sąvoką apibrėžtų patys autoriai? Taip apibrėžtų niekada, kartais ar visada? Vakar, šiandien ar rytoj? O aš ar taip reziumuočiau tapytojų dokumentų apibrėžimus, kaip surašiau čia, jei nebūčiau girdėjusi jų pamąstymų? Ar teisingai supratau, ką jie man sakė? O kas man yra dokumentas? Verta pamąstyti. O šitas tekstas – dokumentas?