Prozininkas, dramaturgas Marius Ivaškevičius. Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

LRT RADIJO laida „60 minučių“, LRT.lt

Jeigu nebus atšaukta Nacionalinė premija rašytojui Mariui Ivaškevičiui, paskatinsime šmeižtą iš Rusijos apie partizanus. Taip penktadienį išplatintą pareiškimą komentavo partizano dukra ANGELĖ JAKAVONYTĖ. Premiją raginama atšaukti, nes autorius romane „Žali“ neva pasityčiojo iš partizanų. Tačiau literatūrologas LAIMANTAS JONUŠYS LRT RADIJUI komentavo, kad M. Ivaškevičius partizanų nevaizdavo kaip blogų žmonių – tiesiog parodė juos neheroizuotus.

Pasiūlė pagyventi bunkeryje

„Manau, kad komisija puikiai žinojo, kad dabar Lietuvoje yra toks „pakilimas“, kai Rusijos žiniasklaida ir politikai šmeižia partizanus, o mes tai dar paskatintumėme. Kadangi mes irgi pripažįstame, kad žmogus, kuris šmeižė partizanus, gauna Nacionalinę premiją“, – LRT RADIJUI kalbėjo ji.

Tačiau, pripažįsta ji, net ir nesant tokiam „pakilimui“ M. Ivaškevičiui premija neturėtų būti suteikta. A. Jakavonytei, kuri yra ir Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus Koordinacinė Tarybos pirmininkė, kliūva ir tai, kad premija teikiama tokiais metais – 2019-ieji paskelbti partizanų vado Jono Žemaičio, o ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijai – 70 metų.

Kritikavo ji ir girdėtas rašytojo kalbas, kad jis nemato didelio partizanų pasiaukojimo.

„Kai partizanai gyveno šalyje, bunkeriuose, čia nebuvo pasiaukojimas? Tada nežinau, kas yra pasiaukojimas. Siūlau jam nors savaitę pagyventi tame bunkeryje ir pajusti, ką jautė partizanai“, – kalbėjo pareiškimą inicijavusi partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra.

Literatūrologas Laimantas Jonušys. Evgenios Levin nuotrauka

Literatūrologas: partizanai čia – ne kaip paminklai, o kaip sudėtingos asmenybės

Literatūrologas L. Jonušys tokią iniciatyvą vertino skeptiškai. Pasak jo, nėra pateikiama jokių konkrečių pavyzdžių, kaip M. Ivaškevičius partizanus paniekino.

„Turėtume atsakyti į labai paprastą, galbūt primityvų klausimą – ar Joną Žemaitį, Kasperavičių ir kitus partizanus pavaizdavo kaip blogus žmones? Atsakymas labai paprastas – tikrai ne. Galima sakyti, kad jis juos pavaizdavo kaip gerus žmones.

Bet esmė čia turbūt ta, kad jis pavaizdavo juos ne kaip nerealiai idealizuotus herojus, ne kaip paminklus, o kaip sudėtingas asmenybes, kurios gyvenime turėjo įvairių problemų, įvairių situacijų“, – komentavo jis.

Literatūrologui susidarė įspūdis, kad smerkiantys M. Ivaškevičių nori, kad partizanų vadai būtų pavaizduoti tokiu pačiu principu, kaip sovietmečiu vaizduoti bolševikų herojai: kaip žmonės, neturėję asmeninio gyvenimo ir gyvenimą paskyrę tik šventai kovai už idealus.

Jis pabrėžė, kad kvestionuoti literatūros kūrinį galima tik labai išimtinais atvejais, nes autorius turi teisę fantazuoti.

„Šis literatūros kūrinys yra gana sudėtingas. [...] Suprantu, kad kai kurie patriotai, partizanų rėmėjai, išlikę partizanai nepatenkinti tuo, kaip pavaizduota. Bet mes turėtume suprasti, kad gyvename laisvoje visuomenėje, kur – ypač literatūros kūriniuose – autoriaus fantazijai gali būti suteikta didelė erdvė ir vertinti kūrinį iš tokių siaurų, grynai politinių, pozicijų yra ne tik neprasminga, bet ir visai nereikalinga“, – LRT RADIJUI komentavo jis.

Pasak literatūrologo, į sudėtingą postmodernistinį romaną reaguojama neadekvačiai.

Istorikas Arvydas Anušauskas. Evgenios Levin nuotrauka

A. Anušauskas: kiti M. Ivaškevičiaus darbai – visa galva aukštesni

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas romaną „Žali“ priskyrė prie nelabai pavykusių, bet nesutiko, kad dėl to reikėtų atšaukti Nacionalinę kultūros ir meno premiją – menininkas turi teisę reikšti nuomonę.

„Mes nesiskiriame nuo bet kurios demokratinės valstybės – žmonės turi savo nuomones ir teisę pareikšti nesutikimą – ar tai būtų meno kūrinys, ar kažkoks reiškinys – ir sakyti savo neigiamą nuomonę. Manau, kad tai normalu“, – sakė istorikas.

Jis pats romaną sakė skaitęs, ir, nors M. Ivaškevičius yra kalbėjęs, kad į partizanų tematiką labai gilinosi, istorikui taip nepasirodė. Romanas jam sudarė paviršutiniškumo įspūdį, o jame panaudotos išraiškos priemonės nebuvo visai priimtinos.

A. Anušauskas pabrėžė, kad Nacionalinė meno premija žmogui skiriama ne už vieną darbą, o už kūrybą apskritai. O štai kiti jo darbai, pasak istoriko, „gerokai, visa galva aukštesni ir geresni“. Tačiau A. Jakavonytė romaną pavadino šaukštu deguto, kuris sugadina viską. Ji tikino sulaukusi daug laiškų ir žinučių, kuriose susaukė raginimo kažko imtis.

Literatūrologas pažymėjo, kad menininkams Nacionalinė premija skiriama už pastarųjų 7-erių metų kūrybą, o šis romanas į tą diapazoną nė neįeina.

„Bet jeigu ji ir patektų į tų kūrinių sąrašą, už kuriuos skiriama premija, tai tikrai būtų verta, nes, manau, kad tai literatūriniu požiūriu labai geras, subtilus romanas“, – kalbėjo jis.

Nors skandalas dėl knygos apie partizanus ragina prisiminti Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius“, šias dvi knygas tiek istorikas, tiek literatūrologas vadino nesulyginamomis.

„Tai visiškai nelygintinas dalykas. Ji nėra menininkė ir tokių istorinių romanų, kaip aš juos suprantu, rašytoja“, – akcentavo A. Anušauskas.

Parengė Ineta Nedveckė

lrt