Rašytoja Rita Klingaitė-Vinciūnienė moterų kūrybos vakare 2005 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalas Kaunorasytojai.lt

Rašytoja RITA KLINGAITĖ-VINCIŪNIENĖ (1944 m. sausio 1 d. Šalniai, Biržų r.–2015 m. vasario 20 d. Kaunas) 1969 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo Biržų mokyklose. Nuo 1986 m. gyveno Kaune, iki pensijos mokytojavo Kauno Radvilėnų vidurinėje mokykloje. Debiutavo išleisdama humoreskų knygą „Taip susitinkame“ 1980 m. Rašė apsakymus, esė, publicistiką, pasakaites vaikams, kartais tekstai patikdavo ir jaunėliams, ir vyresniesiems („Sijos“, 2007 m.).

Daug dėmesio skyrusi šalia esančių, atsitiktinai sutiktų žmonių ir pačios savęs stebėjimui, analizei, suvokimui, žengdama tikėjimo keliu („Skaudus praregėjimas“, 1993 m., išleista Ritos Latvėnaitės slapyvardžiu), „Tėvo Severino pamokos“, 1994 m., „Sekmadienio kryžkelė“, 2002 m.), autorė nesivartė per galvą, neįmantravo, rašė paprastai, o kartais pasigirstantis publicistiškas šnekėjimas dar labiau priartindavo tekstus prie skaitančiųjų kasdienybės. Savo miniatiūrose R. Vinciūnienė kalbėjo taupiai, paprastai, matydama supančio pasaulio grožį, tačiau neužsimerkdama ir regėdama juodulius bei žmonių bendravimo skaudulius („Trilapis dobilas“, 2004 m.).

Jaukios močiutės pasakaitės sugulė į knygelę vaikams („Nepasekta Jurgučio pasaka“, 2009 m.), pamąstymai apie laiką ir pastebėjimai apie sudėtingą, nelengvą, senoliams – dažnai skurdų, gyvenimą („Senatvės dienoraščiai“), nesulaukę leidybą remiančių fondų pritarimo, nugulė skaitmeninėje laikmenoje. Primindami R. Vinciūnienės debiutą, publikacijai parinkome linksmą tekstą…

Satyrikas Jurgis Gimberis ir rašytoja Rita Klingaitė-Vinciūnienė 2004 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Rita Vinciūnienė

Nori būti menininku?

Čia aš pati savęs paklausiau, prisiskaičiusi tyliais žiemos vakarais lietuviškų romanų. Gal netgi ne tik savęs paklausiau, o ir kitų pažįstamų veidų, kuriuos sutinku šen bei ten: parduotuvėje prie nupiginto parūgusio pieno maišelių, sankryžoje, sukant į sniegais užverstą akligatvį, pustuštėje Menininkų namų salikėje snaudžiant kolegos literatūriniame vakare ir pan., ir pan…

Paklausiau. Nutylėjo. Todėl pati ir atsakinėju.

Tai, sakai, nori būti menininku?

Prašau. Niekas nedraudžia.

Pradinio kapitalo tau reikia? Lėšų, kitaip tariant, pradžiai? Finansų?

O kam, leisk paklausti? Kokiu reikalu tu čia užkosėjai?

Tarkim, drožinėji, esi medžio drožėjas, tiksliau – skulptūrų iš medžio drožėjas. Na, peilį, manau, turi, o medžio atliekų privatizuotuose ir neprivatizuotuose, bet vis tiek kertamuose miškuose – kiek pageidauji. Vežimais vežk, jei panešti nepajėgi. Karučiais,  iš kaimyno pasiskolintais. Dviračiu ar vaikaičio triratuku… Kas draudžia?

Skulptorius, sakai? Granito reikia? O kas daktarui Intai granitą į namučius sunešė? Nelakstyk po kaukazus ar alpes, užteks Lietuvėlės laukų. Intas jau numirė ir akmenų tuose laukuose tau paliko. Tik Mosėdžio kolekcijos tai neliesk – šiukštu. Kas šventa, tai šventa. Kuprinę ir kaltą tau senelis, buvęs alpinistas, paliko? Paliko. Tai ir varyk į laukus.

Sakai, kitoks dailininkas? Tapytojas? Na, ir ko tau dabar trūksta? Dažai brangūs? O taip, jie ne tavo kišenei, sutinku. Bet negi nieko negirdėjai apie augalinius dažus? Ar nesuvoki, kad ir pats gali jų pasigaminti? Nauda ir tau, ir tavo paveikslams, ir tam, kuris juos nupirks. Kad patikėtum, cituoju ekspertės iš „Prisimink.lt“ pastabą:  pastabą: Augaliniai dažai labai atgaivina plaukus, suteikia žvilgesio… O kas geriausia, tai dažuose nėra tokių sudedamųjų dalių, kad pakenktų… Taigi naudojant augalinius dažus nėra jokių minusų (delnas su aukštyn rodančiu nykščiu)… Supratai? Drobės rasi dar tebenaikinamų kultūrnamių sandėliuose, popieriaus – prie užpakalinių Seimo kanceliarijos durų. Viena lapo pusė, tiesa, jau naudota, bet užtat kita tuščia ir tavo augaliniams dažams bus kaip tik…

Ak, grafiko besama? Na, ką gi – apie popieriaus rezervus jau aiškinau, o pieštuko ar tušo tau nereikės, jei sugebėsi pasisukioti poilsiavietėse, kur kepami šašlykai, vėžiai, medžiotojų dešrelės ir kitos gėrybės. Žarijose kepami. Pasiknisk po užgesusius laužus ar židinius – ir angliukų pilnas kuprines prisikimši. Fantastiškai tinka grafikai, fantastiškai, patikėk – mano vaikaičiai išbandė ant sienų, tai tėvai kelias savaites šveitė, bet nieko nepadėjo. Teko perdažyti.

Na žinai, poetas! Tai ko tau tada trūksta? Popieriaus? Ne. Temų? Kažkas įkūrė naują „Ąžuolo“ partiją – odę jam. Lietuvos vežėjų į Rusiją neįsileidžia – varyk poemą. „Saulėlydžio“ komisijos darbai kai kam virto „saulėtekiais“, satyrą jiems visiems. Eiliuotą, klasikiniais ketureiliais. Jei nerandi rimo, atsiversk Laukavičienės foliantus. Ką matai? Tostų dūžiai, Negaliu gyventi be tavęs, Nuoga meilės iliuzija – tai tik pavadinimai. O tekstuose kokia klasika? Šukės laimės neatneš / Daužo laimę į šukes… Arba: Liepa vasaroj lapus jau barsto / Metų vėjai laimės žiedus žarsto… Arba dar: Kregždutės nardo skliautą virš pasenusių namų / Ir taip sulaukia „Mercedes’o“ ratų dulkinų… Primenu tik, kad rašyba bei skyryba netaisyta.

Suprantu, Maironio metai jau praėjo – laukavičiškas ketureilis pasenęs. Norisi kažko naujo, šviežesnio, gaivesnio ir – kas svarbiausia – pažangesnio. Sutinku. Pritariu. Ir siunčiu tave prie dar egzistuojančių laiptinėse ir panamėse pašto dėžučių. Išsirink iš ten kuo spalvingesnes skrajutes, lankstinukus, reklamos žurnaliukus, nuolaidų kortelių blokus…Pagaliau sąskaitas, kodėl gi ne?

Ir eiliuok. Be atrankos. Kaip papuola. Sukursi tokią modernią, ką ten modernią – ekstra super post post modernią poeziją, kad tave graibstyte graibstys dar egzistuojantys PP („Poezijos pavasarių“) klausytojai – pensininkai ir jų vaikaičiai. O nuo šitos pakylos jau netoli ir iki laurų.

Metei poeziją, sakai? Pasinešei į prozininkus… Ak, romanistus! Tada atsakysiu labai paprastai ir aiškiai. Kaip Porinkiminės  koalicijos premjeras – varyk tiesiai į leidyklas. Ir nesikuklink, pradėk nuo didžiausiųjų. Sužinoję, kad ryžaisi romanisto karjerai, jie tave sutiks išskėstom rankom. Ir tuoj pat pakiš siužetų variantus. Apie temą net užsiminti neteks, nes ji viena ir amžina, kaip ir pats pasaulis – meilė, jos trikampiai, keturkampiai, o geriausia daugiakampiai ar stačiakampiai. Šalia to – kriminalo ir detektyvo, kaip pipirų ir kitų universaliųjų prieskonių, dozė. Pradžia, aišku, ne be kraujo, o pabaiga – ne be HAPPY. Ir – end… Ir uždirbi tūkstančius. Dvidešimt penkis procentus man. Už idėją, sutarėm?

Taigi, menininke, ką renkiesi?

Bedarbio pašalpą, sakai? Kvaily, bet ji juk laikina – ir kas toliau? Valstybės išlaikytinis? Na ne, tokių pašalpininkų užtenka ir be tavęs. Kad nebūtum valstybei našta, dovanoju tau Augustino Rakausko „Verslumo dvasią“. Gal ji tave prablaivys ir išmokys gyventi. Visuose „Senukuose“ pardavinėja. Ir gana pigiai. Cituoju raktinę mintį, užsirašyk: Kiekvienas žmogus, kol jis dar vaikšto žemėje, yra verslininkas, nes čia, žemėje, vyksta jo tobulėjimo verslas.

Vaikštai žemėje? Vaikštai. Supratai, ką tau sako „Senukų“ produktas? Manau, supratai. Esi raginamas gyventi, ar esi? Esi, esi, niekur nedingsi. Tai ir gyvenk, babausy, ar girdi tu? Gy-venk!

Palauk palauk, o kas čia toks kiurkso pritūpęs prie Vytauto Didžiojo akmeninės pėdos? Ir gitarą dar brazdina? Kažkur matytas lyg ir?  Ar tik ne tu, taip norėjęs tapti menininku, a?

Tu juk, kaip iš akies trauktas tu! Muzikanto, pasirodo, besama! Tai ko čia dar mekeni apie pradinį kapitalą ir visokias pašalpas, stipendijas, rėmimo fondus? Groji – tai ir grok! Tik kam čia tą apibrizgusią kepurę paklojai prieš save? Sakai, aukoms? Kokioms dar aukoms!?  Pasižiūrėtum į savo povyzą iš šalies, tai suprastum, kad tinki į Londono Karališkąjį – be jokių skrupulų! Koks nesuvaidintas aktorinis gebėjimas taip pusiaugulom šlietis prie Vytauto Didžiojo! Tik šis autoritetas tau jau nepadės – nebeturi nei savo teatro, nei jokių kitų apartamentų. O va, Londono Karališkasis, sakyčiau, kaip tik…

Ėėė, nieko sau ! Koks plastiškas pas, kokia klasikinė poza iš „Gulbių ežero“! Mesiu centą – dar kartą pašok! Nebeišeis? Tada visą litą mesiu – išeis? Šok, šok, še tau pradinis kapitalas! Negaila juk geram darbui net penkių litų… 

Ritos Klingaitės-Vinciūnienės šešiasdešimtmetis Maironio namų svetainėje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

ALDONA RUSECKAITĖ: Aš labai pasitikėjau Ritos literatūriniu išsilavinimu, supratimu, skoniu, ir kelių mano romanų pirmoji skaitytoja buvo kaip tik ji. Man buvo svarbi šios moters nuomonė, nes žinojau, kad ji pasakys tiesą, ką galvoja.

Aldona Ruseckaitė

Mūsų Rita 

2019 m. sausio 1 dieną Ritai Vinciūnienei būtų sukakę 75-eri, bet jau greitai ketveri metai, kai talentingos rašytojos, mielos bičiulės, įdomios moters tarp mūsų nebėra…

Mes, muziejininkai, jos vardą minime kiekvieną vasarą, kai Maironio sode pražysta gražuolė baltoji radasta. Kadangi Rita buvo puiki gėlininkė, vieną kartą mudvi išsikalbėjome, kad Maironio sode norėčiau radastos, ji tuoj nušvito, sako: „Kaip gerai, aš kaip tik turiu didelį krūmą, jį skirstysiu ir jums atvešiu, pasodinsiu.“ Taip ir įvyko – nuvažiavome pas Ritą į jos nuostabų sodą netoli Kačerginės, parsigabenome tą radastą, gėlininkė nepasitikėjo mumis kaip sodininkais, pati atvažiavo, viską nurodė, ir pasodinome. Krūmas keroja ir žydi, primindamas mieląją bičiulę.

Su Rita bendravome ir būriu, ir pavieniui. Kiekvienų metų gruodžio viduryje Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyksta kalėdinis moterų menininkių vakaras „Kad pakiltų apmirusi siela“. Rita mielai dalyvaudavo, skaitydavo savo kūrybą, tačiau ne humoreskas, o rimtus tekstus arba pasakaites, sugalvotas anūkams. Po pirmosios knygos nuo humoristų būrio nutolo, rašė publicistiką, eseistiką, vėliau paniro į gilesnius dvasinius dalykus, ieškojo tikėjimo prasmės, suvokimo, dievoieška tapo kūrybos centru.

2004 m. sausio 9 d. Maironio namuose surengėme Ritos Vinciūnienės jubiliejinį kūrybos vakarą, po kurio į muziejaus Svečių knygą ji įrašė: „Džiaugiuosi garbe Maironio svetainėje pristatyti savo knygą „Trilapis dobilas“ ir paminėti savo šešiasdešimtąjį gimtadienį. Ta žiemos popietė – tarsi šviesios kometos blykstelėjimas mano kasdienybėje. Ačiū visiems pagalbininkams ir dalyviams – rašytoja Rita Vinciūnienė.“ Iš to vakaro yra išlikę daug gražių fotografijų. Visada besišypsanti, geros nuotaikos, tačiau labai kukli. Štai po Moterų menininkių vakaro 2011 m. gruodžio 9 d. pasirašo: „Neskiemenuosiu, tiesiog padėkosiu – Tokia Rita, tik tokia…“

2009 m., suorganizavus poetei Dovilei Zelčiūtei, grupelė kauniečių išvykome į Šveicariją pas šios šalies lietuvius. Kompanija spalvinga, tačiau labai draugiška: Jurgis Gimberis,  Aleksas Dabulskis, Juozas Jasaitis, Rita Vinciūnienė, Dovilė ir šio teksto autorė. Susitikome su lietuviais, skaitėme kūrybą, tačiau ir juokų per tą kelionę netrūko. Mudvi su Rita apsistojome viename kambaryje, tačiau ji pedagogiškai mane sutramdydavo: pas kitus per ilgai neužsibūti, per vėlai negulti… Bet šiaip kartu gyventi buvo smagu, gražiai sutarėme, supratome viena kitą, plepėjome. Ritai skaudėjo koją, gal ir stuburą, ji vaikštinėjo su lazdele.

Tačiau įspūdžiai, matyt, užgožė visus skausmus ir vienąkart Liucernoje moteris parėjo į viešbutį be lazdelės, ją kažkur pamiršo. Medinę pagalbininkę surado Aleksas Dabulskis. Kelionėje Rita nesiskundė nei skausmais, nei nuovargiu. Atvirkščiai – judvi su Dovile Zelčiūte planavo po šios kelionės ryžtis į kitą, tolimesnę – į Šventąją Žemę – Izraelį, Rita labai norėjo ten apsilankyti. Kiek pamenu – nepavyko…

Buvo mudviejų ir asmeniniai santykiai: aš labai pasitikėjau Ritos literatūriniu išsilavinimu, supratimu, skoniu, ir kelių mano romanų pirmoji skaitytoja buvo kaip tik ji. Man buvo svarbi šios moters nuomonė, nes žinojau, kad ji pasakys tiesą, ką galvoja. Buvo tiesi ir atvira. Esu be galo jai dėkinga už pastabas, pritarimą, vertinimą, suvokimą. Kai gaudavau Vinciūnienės palaiminimą, žinodavau, kad galiu nebijoti keliauti su rankraščiu toliau. O jeigu kokia draugė blaškydavosi, kur rasti dukrai ar sūnui literatūros korepetitorių, gerindavausi Ritai, kad ji priimtų. Mokytoja lituanistė ji buvo stipri, vaikus egzaminui gerai paruošdavo.

Kadangi pažinojau Ritos dukras – Rasą ir Jolantą, pastarąją mokiau tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, tad pakalbėdavome ir apie dukrų gyvenimą, ir apie vaikaičius. Ji buvo ne tik rūpestinga mama, bet ir fantastiška močiutė, daug bendraujanti su dukterų vaikais, juos auginusi, daug padėjusi buityje. Penki anūkai tapo jos vaikiškos kūrybos įkvėpėjais. Kaip motinos, Ritos buvo skausminga dalia – Jolanta susirgo sunkia liga (jos ir nebėra, iškeliavusi pas mamą), tad sielvarto ir išgyvenimų teko iki valiai, bet moteris buvo stipri, santūri, susitelkusi.  Tarsi per anksti pasisendino – kartais vadindavo save senute, ta tema rašė impresijas ar vaizdelius, svajojo išleisti „Senatvės dienoraščius“. O gal kada nors jie dar atkeliaus pas skaitytojus – tikrai būtų įdomu…

Rita Vinciūnienė ryški asmenybė – kaip rašytoja, kaip mokytoja, kaip bičiulė, kaip mama, kaip močiutė. Tokie žmonės kuria aplink save šviesų pasaulį, esu laiminga, kad ir man teko jos erdvėse pabuvoti, praturtėti, kažką naujo suvokti. 

Kauno rašytojai Šveicarijoje 2009 m. Dovilės Zelčiūtės asmeninio archyvo nuotrauka

DOVILĖ ZELČIŪTĖ: Rita – žmogus, kuris man kaip sąžinės lakmusas. Turėjau prabangą augti drauge su ja tikėjime. Ji lėkė į pažinimą milžiniškais žingsniais, aš nespėjau. Senojo Testamento studijos, šv. Kryžiaus Jonas, mistikai, Jobo knyga… Žinios, įžvalgos, tai, kas suvokta ir perleista per save, Ritą kėlė aukštyn, degino, ji skubėjo dalintis.

Dovilė Zelčiūtė

Rita ir rožės

Ritos kelias – žiedai ir erškėčiai, rankos, nuolat subadytos rožių spyglių, – buvo patyrusi gėlininkė, – ir visa atperkantis žiedų grožis bei įvairovė rūpestingai prižiūrimame sode. Kaip ir visas jos buvimas.

Jos dėka pažinau biržietišką širdies dosnumą, tai išties būdinga šio krašto žmonėms. Ta dvipusybė – visiškas, kartais naivus sielos tyrumas, net vaikiškumas, ir – gebėjimas aštriu žvilgsniu vertinti šiandienos gyvenimą, sekti politinius įvykius, rašyti aštriausias satyras, springti iš nuoskaudos, matant, kaip kreivai kai kurie žmonės elgiasi su iškovota laisve, būti ironiškai, kandžiai, vienai iš nedidelio būrio Lietuvos humoristų ir satyrikų. Į Kauną iš Biržų su dukromis Rasa ir Jolanta ji persikėlė būdama satyrikė. Ir – kardinalus posūkis į kitą, dvasinę, sykiu – ir kūrybos, erdvę.

Bičiuliavomės. Iš pradžių – per Jurgį, nes jie kartu keliaudavo į humoro vakarus. Vėliau – jau tik dviese. Man teko laimė Vytauto bažnyčioj Ritą palydėti į pirmąją Išpažintį po daugelio metų visiškai kitokio dvasinio gyvenimo. Tiesiog įkalbėti. Visi žavėjomės kunigu Ričardu Mikutavičiumi, tačiau prie jo klausyklos visuomet nutįsdavo eilė. Ir Rita pasuko pas kolegą kunigą Algirdą. Tas posūkis jai buvo lemtingas. Atsivertimas, visiškas kūrybos persigrupavimas, perkeitimas. Pokytis milžiniškas: nuo humoro iki išpažintinių religinių tekstų. Ne vienam gal atrodančių naiviai, plunksnos broliams apgailestaujant ir „gedint“ prarandamos satyrikės. Tačiau aštrų žvilgsnį į atgimstančios Lietuvos kasdienybės paradoksus ji išreiškė plačiai, savęs nestabdydama, tik jau su atsidūsėjimo ir apgailėjimo gaida.

Sunku rašyti, nes dar iš tiesų neatsisveikinau. Su Rita patyriau tikrą krikščionišką seserystę. Kažkuriuo metu su Jurgiu labai sunkiai vertėmės, dar ir mano knyga negavo paramos leidybai, truputį liūdėjau. Ritai ir jos giminėms netikėtai atiteko palikimas iš, regis, Australijos. Ji tučtuojau atnešė ir paklojo mums ant stalo nemenką sumą, kad ir kaip stumdėmės, sakė, kad jai būtina tą padaryti.

Mokinius, kurie degdavo artėjant lietuvių egzaminui, siųsdavau Ritai. Prikeldavo visiškus mažaraščius, dirbo kantriai, ne be reikalo Kaune garsėjo kaip viena geriausių lituanisčių eksperčių. Nesmerkė vaikų, kurie nemoka taisyklingai rašyti ar reikšti minčių, pyko ant jų tėvų, kad šie neskaito. O dirbo iki užsimiršimo.

Jei ko imdavosi, tarkime, globoti sunkiai sergantįjį, atsiduodavo tai misijai ilgus metus, net ir su visai jai svetimais žmonėmis. Jurgis dažnai sakydavo: „Truputį gėdijuosi Ritutės, žinai, ji – tikra krikščionė…“

Rita – žmogus, kuris man kaip sąžinės lakmusas. Turėjau prabangą augti drauge su ja tikėjime. Ji lėkė į pažinimą milžiniškais žingsniais, aš nespėjau. Senojo Testamento studijos, šv. Kryžiaus Jonas, mistikai, Jobo knyga… Žinios, įžvalgos, tai, kas suvokta ir perleista per save, Ritą kėlė aukštyn, degino, ji skubėjo dalintis.

Esu laiminga, kad drauge keliavome į Šveicariją. Žinoma, ji matė kiekvieną gėlytę, sakydavo mums jos pavadinimą, jai Rigi Kulm tapo ir gėlių keliu.

Dukros Jolantos liga aptemdė pasaulį. Tada susirgo pati. Ir tiek skausmo…

Jos vaikiška šypsena šviečia mano atmintyje prie rūpestingai prižiūrimo, pačios išpuoselėto rožyno.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Dovilė Zelčiūtė, Aldona Ruseckaitė.