Unsplash.com nuotrauka

Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse Jėzus, prašomas savo Motinos, padarė stebuklų pradžią – vandenį pavertė vynu. Biblijoje šis alkoholinis gėrimas pirmą kartą paminimas, kai patriarchas Nojus (Аdomo dešimtos kartos palikuonis), kartą buvo per daug apsvaigęs nuo išgerto vyno, o išsiblaivęs atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje (žr. Pr 9, 21 - 24). Taigi piktnaudžiavimas vynu žmogų ne tik dvasiškai smukdo... Tačiau visai kas kita yra vertinti Jėzaus stebuklingus ženklus, minėtą vyną, kuriame irgi slypi antgamtinė potekstė.

Jėzaus vynu paverstas vanduo simbolizuoja paskutinę Vakarienę. Jos metu, liepęs savo mokiniams iš taurės gerti vyną, paverstą Naujosios Sandoros krauju ir išlietu ant kryžiaus už visų atpirkimą (žr. Mk 14, 24), Jis iš anksto apreiškia savo kančią, mirtį bei prisikėlimą iš numirusių. Įsteigdamas Eucharistiją Jis trokšta, kad tikintieji visiškai atsiduotų Jam, kaip Jis atidavė save už mus. Tik, kai kuo labiau vienijamės su eucharistiniu Jėzumi, malonei veikiant, pajėgiame radikaliai atsiriboti nuo nuodėmių ir gyventi, laikydamiesi Jo teisumo (plg. 1 Pt 2, 24), kuris „nepažino nuodėmės“ (2 Kor 5, 21). Tikėjimas mums teikia nesugriaunamą viltį, kad, būdami ištikimi Jėzui iki gyvenimo pabaigos, su Juo Tėvo Karalystėje gersime naują vynmedžio gėrimą, kuris mums suteiks dieviško džiaugsmo bei meilės svaigulį Viešpatyje (plg. Mt 26, 29).

Kaip Jėzui, taip ir mums skirta gerti iš gyvenimo taurės neišvengiamų išbandymų vyną. 

Jėzaus dalyvavimas vestuvėse pašventino Santuokos instituciją ir priminė jos aukščiausią tikslą – būtinumą apsivilkti vestuvių drabužiu, tikėjimo darbais, kurie yra bilietas „į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9). Ne veltui apaštalas Paulius sakė: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Tikroji meilė yra šventumo siekimo sąlyga, kai mūsų tikėjimas kasdien tampa kūnu, ir mes suprantame, kad Jėzaus žodžiai: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48), nėra skambi metaforos atmaina. Tai – testas, patikrinantis mūsų proto nuolankumo lygį, nes tik visur pirmumą stengdamiesi teikti Visagaliui, leidžiame Jam mumyse veikti taip, ne kaip mes norime, o kaip Jis...

Kaip Jėzui, taip ir mums skirta gerti iš gyvenimo taurės neišvengiamų išbandymų vyną. Esame kasdien kviečiami klausti savęs (sąžinės tyrimo maldoje), kiek suaugame su Jo mirties atvaizdu, kad būtume verti suaugti ir su prisikėlimo paveikslu (žr. Rom 6, 5). Kuo labiau augame dorybių praktikoje ir išsilaisviname iš nuodėmių įtakų, vedančių į mirtį, tuo drąsiau geriame savo gyvenimo taurę...  

Kun. Henris Niuvenas (Henri Nouwen) rašė: „Tikras šventumas yra išgerti savo gyvenimo taurę iki dugno ir tikėti, kad, leisdamiesi į savo vienintelę, nepakartojamą kelionę, galime tapti daugelio vilties šaltiniu. Vincentas van Gogas, nelaimingas, sudaužyta širdimi, neabejojo savo pašaukimu tapyti ir su tuo turimu trupučiu nuėjo tiek toli, kiek tik galėjo. Kaip iš šv. Pranciškus Asyžietis, žurnalistė Doroti Dei (Dorothye Day) iš Niujorko (didi skriaudžiamųjų gynėja) ir kankinys pal. vysk. Oskaro Romero iš San Salvadoro. Jie paprasti, bet didingi žmonės, nes savo taures išgėrė iki dugno“.   

Jėzaus padaugintas vynas buvo nepalyginamai gardesnis ir kvapnesnis nei visi kiti anuomet pagaminti gėrimai. Juk visi žmonių darbų vaisiai yra tik neryškus globalaus Dievo veikimo žemėje ir žvaigždynuose atspindys... 

Iš tiesų pasigėrėtina Mergelės Marija inciatyva – nedelsiant kreiptis į savo Sūnų, tikint, kad Jis neatmes Jos prašymo pasirūpinti vynu,  kuris išsibaigė per vestuves. Pokylis dar turi tęstis, ir Marija, kaip Viešpaties tarnaitė (Lk 1, 37), kreipėsi į Tą, kuris sutinka paankstinti stebuklingų ženklų darymo laiką, nes išmušė valanda Jam apsireikšti pasaulyje – kviesti žmones gerti gyvąjį vandenį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Jėzaus padaugintas vynas buvo nepalyginamai gardesnis ir kvapnesnis nei visi kiti anuomet pagaminti gėrimai. Juk visi žmonių darbų vaisiai yra tik neryškus globalaus Dievo veikimo žemėje ir žvaigždynuose atspindys... Aukščiausiasis paprasčiausiai nieko negali daryti blogai.    

Mūsų mintys ir širdys – kaip Galilėjos Kanoje vestuvėse akmeniniai indai. Mūsų širdžių indai negali būti tušti, nes gamta nemėgsta tuštumos. Jei jie nebus pripildomi Jėzaus malonių vynu, daugelio širdys, veikiant demonams, bus užvaldytos priklausomybių nuo nepasotinamo geidulingumo bei kitų blogybių, nes žemės gyventojai pasigėrė ištvirkimo vynu (Apr 17, 2).

Su tikėjimu prašykime Mariją – rūpestingąją Tarpininkę tarp Jėzaus ir mūsų, kad savo galingu užtarimu stiprintų mūsų bendrystę su Jėzumi, kuris šalina iš mūsų širdžių visus netvarkingus polinkius prie tuštybių...

Viešpatie, užpildyk mūsų širdžių tuštumą savo buvimu bei veikimu, nes tada būsime pasotinti Tavimi Pačiu. Padaryk, kad būtume pilni Tavęs, kaip esti pilna Tavęs taurė šv. Mišių metu.