Ernestas Parulskis. Gedimino Šulco nuotrauka

Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“

Nedelsdamas prisipažįstu – šis komentaras yra naujametinio kaprizo tekstinė išraiška. Pasiteisinimui tegaliu pasakyti, kad mano noras yra kaprizas veteranas, atsirandantis kiekvienų metų pabaigoje, kai prasideda diskusijos apie biudžetą, o valstybės finansų diletantai – tokie kaip aš – pradeda ieškoti statistikos.

Rudenį, lapkričio viduryje, pirmuoju katalizatoriumi, paskatinusiu domėjimąsi viešais pinigais, tapo mokytojų streikas. Daugybė žmonių puolė naršyti po Švietimo ir Finansų ministerijų tinklalapius, tikėdamiesi atrasti nepanaudotų išteklių, demaskuoti jei ne sąmokslą, tai bent neūkiškumą ar šiaip aptikti ką nors įdomaus.

Smalsumo rezultatai nebuvo įspūdingi – naujieji biudžeto analitikai pamatė, kad mokytojų algoms skiriami vienokie milijonai, o kiti milijonai skiriami kažkam kitkam. Kaip panaudoti tokias žinias – neaišku, ir statistikos tyrinėtojai dėmesį nukreipė kitur. 

Mane patį į tos pačios Finansų ministerijos tinklalapį lįsti privertė plačiai nepastebėta, bet nišinę kultūros bendruomenę sukrėtusi gruodžio pabaigos naujiena, paskelbusi apie Estijos kultūrininkų minimalaus atlyginimo didėjimą iki 1300 eurų. Tai – minimalus. O tuomet koks jų bus vidutinis? 

Galva svaigsta nuo galimų sumų. Ir tai nėra arogantiška ironija, nes atlyginimų skirtumai ir yra svaiginantys – Lietuvoje šios srities darbuotojų vidutinė, ne minimali, alga yra daugiau nei dvigubai mažesnė – 600 eurų. 

Aišku, perskaičius ne tik pavadinimą, bet ir straipsnį, išryškėja detalės – ne visi estų kultūrininkai pamatys tūkstantį tris, bet tik turintys aukštąjį išsilavinimą ir gaunantys algą iš Estijos kultūros ministerijos. Tokių ten yra tik keturi tūkstančiai. Aš ką tik pasakiau „tik keturi tūkstančiai“ ir suabejojau – gal ne „tik“, o „net“? Koks šio pulko kontekstas? Lengviausia, pagalvojau, tą kontekstą rasti Lietuvoje. Galvojau klaidingai. 

Pradėjau nuo kultūros darbuotojo apibrėžimo, bet, tokio neradęs, puoliau ieškoti bendro kultūros darbuotojų Lietuvoje skaičiaus, kurio irgi greitosiomis neradau. Taigi man teko skaičiuoti juos savarankiškai. 

Tai buvo ilgas, beveik valandą užtrukęs nepaprastai nuobodus darbas, kurį aš dariau atmestinai. Kai kurias pozicijas išsaiškinau greitai – pavyzdžiui, disciplinuotų bibliotekininkų ataskaitose pirmu punktu parašyta, kad iš Kultūros ministerijos algą gauna 3221 žmogus. 

Panašiai pasisekė ir su kultūros centrų darbuotojais – jų Lietuvoje yra 4664, bet neaišku, kuriems moka ministerija, o kam – savivaldybės. Septynių koncertinių įstaigų dydį apskaičiavau iš akies, panaudodamas Filharmonijos, kurioje dirba 242 žmonės, duomenis. Turbūt pasistengęs būčiau radęs ir kitų organizacijų statistiką, bet, „Lietuvos“ ansamblio tinklalapyje pamatęs nuskenuotą ir stačiu kampu paverstą ataskaitą, pasidaviau, nusprendęs, kad biudžetinių muzikų yra maždaug tūkstantis. 

Dar buvo aštuoni teatrai – teko prisiminti savo bendradarbius iš jaunystės dramteatrio – šitaip gavau maždaug aštuonis šimtus teatralų. Na, su muziejininkais lengviau – nacionaliniuose ir respublikiniuose muziejuose dirba 2100 žmonių. Žinoma, ne visi respublikiniai muziejai priklauso Kultūros ministerijai, bet nusprendžiau nesismulkinti. 

Kas dar? Portalas LRT.lt rašo, kad pas juos dirba daugiau nei 600 žmonių, ir 422 dirba archyvuose. Viską sudėjęs pamačiau, kad Lietuvoje yra maždaug tarp 11 000 ir 13 000 kultūros įstaigose dirbančių darbuotojų. Kiek iš jų yra tikri (kad ir ką tai reikštų) kultūros turinį gaminantys profesionalai, turintys aukštąjį išsilavinimą, na, pagal estų kriterijų? Pusė, gal du trečdaliai? Tebūnie tiek, apie 8 tūkst. vertų estiškos algos. 

Visą šį nekorektišką tyrimą dariau dėl vieno tikslo – jaučiau galįs įrodyti, kad estiškas variantas Lietuvai kainuotų nedaug, centus, vieną kitą milijoną. Ir, aišku, smarkiai apsirikau. Diletantams taip atsitinka nuolat. Viską tinkamai (tikiuosi) sudauginęs, gavau 57 milijonus eurų – tiek reikėtų pinigų daliai kultūrininkų timptelėti iki Estijos lygio. Ši suma yra didesnė, negu, sprendžiant iš patvirtinto valstybės biudžeto, Kultūros ministerija gali skirti savo srities darbininkų algoms. 

Ten taip ir parašyta – ministerija gauna 208 milijonus eurų asignavimų, iš kurių 47 milijonai eina algoms, 13 milijonų – turtui įsigyti, ir 195 milijonai – kitoms išlaidoms. Įdėmesnis klausytojas, mokantis mikliai daryti mintyse aritmetinius veiksmus, pastebės, kad išlaidos yra gerokai didesnės už asignavimus – turbūt tai ir yra deficitinio biudžeto ženklas? Arba kokia nors buhalterinė specifika. Turiu omenyje nesuvokiamą apskaitos visatą su jos pusiau kintamomis sąnaudomis, kintamomis išlaidomis ir apskaičiuoto nusidėvėjimo perdavimu biudžetinėse įmonėse. 

Aš, aišku, žinojau, kad Finansų ministerija mano rango ir patirties smalsuoliams yra paruošusi infografiką – rato arba pyrago formos diagramą, kurią noriai publikuoja žiniasklaida. Ten atrandamas diagraminis pyragas padalintas į didesnes ir mažesnes dalis su lakoniškais paaiškinimais. 

Čia aiškiai matyti, kad socialinė apsauga biudžete užima didžiausią dalį, antroje ir trečioje vietoje – švietimas su sveikatos apsauga, o kultūros nėra iš viso. Tiksliau, yra gabaliukas, pavadintas „Poilsis, kultūra ir religija“, kuriam skiriama penki šimtai su puse milijono eurų. 

Primindamas klausytojams, kad šių metų biudžeto įstatyme Kultūros ministerija gauna 208 milijonus eurų, esu pasiruošęs kartu su jais nustebti – o kas disponuoja likusiais pusketvirto šimto milijonų eurų? Religinėms bendruomenėms skiriama gal pusantro milijono, ir tai reiškia, kad daugiau nei trys šimtai milijonų atitenka poilsiui. Bet sąvokos „poilsis“ biudžeto įstatyme nėra – aš padariau dokumente tekstinę paiešką. Gal tai užmaskuotas sporto pavadinimas? O gal – savivaldybių kalėdinės eglutės ir miestų šventės? Paplūdimių tvarkymas? Dotacijos baseinams? Aš nežinau. 

Ir štai šis nežinojimas jau ne vienus metus tampa aiškiai suformuluotu noru gauti iš Finansų ministerijos kalėdinę dovaną – debuhalterizuotą biudžeto iliustraciją. Tai būtų, be abejo, puikus kūrybinės industrijos produkcijos pavyzdys, kuriame dizainas, psichologija, literatūra, programavimas ir apskaita virstu tobulu kūriniu ir kartu naudingu instrumentu. 

Kaip jis atrodytų? Tai gali būti ta pati pyrago formos diagrama, bet interaktyvi. Pavyzdžiui, vartotojui, nusprendusiam išsiaiškinti biudžetinio poilsio paslaptį, tereikėtų bakstelėti reikiamą diagramos plotą, ir jam atsivertų tvarkingai suorganizuoti, natūraliai suprantami, aiškia, nespecialia kalba aprašyti informacijos horizontai. 

Toliau baksnodamas ar į šonus braukdamas tyrinėtojas pamatytų ir poilsio, ir religijos, ir kultūros biudžetus. Jei norėtų, nesunkiai sužinotų, kam skiriamos „kitos lėšos“ ir kiek yra biudžetines algas gaunančių kultūros darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Arba baksnotų, kur jam įdomu. Biudžete informacijos – marios.

Jei man papriekaištautų, kad tokio kaprizo užganėdinimas taptų brangaus ir nereikalingo žaislo gamyba, atsakyčiau su rūsčia patyrusio buhalterio intonacija – tai ne žaislas, o finansinio raštingumo skatinimo įrankis. Tokie dalykai visuomet duoda naudą.

lrt