Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija

Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje galite apžiūrėti nespalvotų Jono Tučkaus fotoportretų parodą „Pakeleiviai“. Tai pirmoji menininko surengta fotografijų paroda.

„Pirmosiose mano fotografijose dominavo paukščiai, peizažai, gyvuliai, ir tai nieko nauja. Manau, tai perėjo visi, nes kaip kitaip suprasi fotografijos subtilybes ir perprasi techniką? – kalbėjo parodos „Pakeleiviai“ autorius. – Gal dėl to, kad augau vienkiemyje ir žmonės užklysdavo gana retai, prisibijodavau jų, ir nufotografuoti kaimyną ar kokį užklydusį praeivį man buvo tikras iššūkis. Bėgo metai, ir supratau, kad portretas – bene pati sudėtingiausia fotografijos sritis. O tai, kas sudėtinga – visada įdomu.“

Fotografas J. Tučkus prisipažino prieš rengdamas parodą ilgai mąstęs, ką pasirinkti – portretą ar gatvės fotografiją. Vis dėlto pasirinkimą nusvėrė portretai. Menininko manymu, gal dėl to, kad visi žmonės fotografijose jam pažįstami, artimi, visi turi savo istorijas ir savo keistenybių.

„Jie – mano gyvenimo dalis. Ypač mėgstu senyvus žmones: jų veidai – kaip knygos – su randais, išplėštais lapais, piešiniais paraštėse. Jie nuoširdūs, ir žvilgsniai jų nesuvaidinti“, – teigė fotoportretų autorius.

Visi J. Tučkaus darbai, kabantys Bernardinų bažnyčioje – nespalvoti, vis dėlto, tikino menininkas, jis ne visada renkasi tik nespalvotą fotografiją: „Kartais kur kas išraiškingiau kalba spalvos. Tačiau nespalvota fotografija man yra privalumas. Stebėtojo dėmesio neblaško ryškios detales, ir jis lengviau pastebi esmę.“

Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija

Kaip prasidėjo J. Tučkaus, kaip fotografo, kelias? „Niekada nelaikiau savęs fotografu – esu visiškas mėgėjas, – prisipažino menininkas. – Tai tik hobis, kuris gimė apie 1970-uosius. Viskas buvo labai paprasta: septynmetis piemenukas pamatė stebuklingą daiktą suaugusiųjų rankose ir panoro jį išardyti, manydamas, kad ten suras atsakymus į visus pasaulio klausimus. Tik išardžius daiktą klausimų padaugėjo... O kai pirmą kartą pamačiau, kaip ant balto popieriaus lapo gimsta vaizdas, magija mane užbūrė. Deja, gyvenimas susiklostė taip, kad neteko mokytis fotografijos meno, neteko dirbti šioje srityje, tačiau iš visų pomėgių šis mane persekioja visą gyvenimą. Net pagaunu save pavydint tiems, kurie dirba žurnalistais ar kiauras dienas praleidžia fotostudijoje.“

Fotografas J. Tučkus užsiminė, kad tai, kokia technika dirba, jam atrodo visai neaktualu. Jis pirmiausia stengiasi užfiksuoti nuotaiką, o jei kadras tikrai vykęs – kokybė tampa irgi nebesvarbi, kaip ir fotoaparatas, kuriuo ši nuotrauka padaryta.

„Parodoje yra porą kadrų, darytų mobiliuoju telefonu. Nesakysiu, kurie, tegul tai būna maža paslaptis“, – intriguoja menininkas. Užsiimant fotografija, jo tikinimu, be abejo, su vienu fotoaparatu neišsiversi: vienas fotografuoja kokybiškai, kito negaila įmesti į vandenį, trečiame vis dar įdėta sena gera fotojuostelė.

„Su savimi visko nesinešiosi. Tai kaip loterija – labai dažnai gerų kadrų skaičius priklauso nuo pasirinktos technikos. Nepataikei – medžioklė nenusisekė“, – juokauja fotografas J. Tučkus.

Paroda Bernardinų bažnyčios galerijoje veiks iki vasario 20 d.

Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija
Jono Tučkaus fotografija