Romano „Žali“ viršelio (2002 m.leidimo) fragmentas

Partizanas Jonas Kadžionis Laisvės premijos įteikimo iškilmėse sausio 13-ąją Seime Marių Ivaškevičių pavadino „literatūriniu vandalu, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę“ ir stebėjosi jam paskirta Nacionaline kultūros ir meno premija.

Pastarąją atšaukti paragino kelių nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir kitų, atstovai.

„Partizanai kovojo už tautos laisvę, o gana arogantiškas XXI amžiaus rašytojas tą jų skaudžią dramą, jų žūtis taip lengvabūdiškai suniekino savo ironiškame, neatsakingame romane. Be abejo, laisvoje Lietuvoje yra suteikta laisvė visiems turėti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Deja, rašytojo M.Ivaškevičiaus nuomonė buvo lyg spjūvis mūsų tautos istorijai“, – rašė partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė.

Romano „Žali“ viršelis (2018 m. leidimas)

Kalbama apie 2002 metais išleistą ir pernai perleistą Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“. Pasak istoriko, Seimo nario Arvydo Anušausko, dėl jo kilo tikras „žurmulys“ (šurmulys pagal pirmąją romano raidę). Savo asmeniniame tinklaraštyje jis teigia: „Kaip ir prieš 17 metų, taip ir dabar, aš nematau pagrindo pykti dėl to, ko nėra šiame romane. Jame nėra atvaizduotos pasipriešinimo kasdienybės, autentiškų charakterių, tikėjimo dvasios...“

Istoriko teigimu, pasipriešinimo istorijos romane nėra: „Taip, šiai fikcijai sukalti panaudotos pasipriešinimo dalyvių tikros pavardės. Taip, išrankioti kažkokie jų biografijų akmenukai. Bet autorius šiuos akmenėlius sumalė į tokią skaldą ir paslėpė po tokiu romano siužeto asfaltu, kad norint juos išrankioti reiktų gerai išmanyti tikrą pasipriešinimo istoriją, vadų biografijas. Tačiau, ar reikia tai daryti, jei autorius Žalius matė kaip šešėlius savo vaizduotės veidrodyje?“

A. Anušauskui svetimas M. Ivaškevičiaus partizaninio pasipriešinimo vertinimas, tačiau drauge ir draudimai bei ribojimai, kuriuos norima romanui „Žali“ pritaikyti. Jis rašo:

Ką daryti su „žurmuliu arba „šurmuliu dėl Žalių“? Norintys toliau gilintis gali perskaityti autoriaus konceptą romano pradžioje. Penkiuose puslapiuose tilpo viskas, ką aš laikyčiau ne itin giliu tautos pasipriešinimo išmanymu: „Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu. Nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį.“ Toliau autorius ir diskutuoja su savimi, ir teigia visiškai prieštaringus dalykus: „Bet jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais“, „Šis buvo kol kas paskutinis rimtas tarpusavio mūšis“, „į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo abipusiai žiaurus“, „Žvelgiant iš aukso amžiaus paviršiaus, tai buvo įdomus karas, nors nieko ir nenulėmęs kaip kiti karai...“

Pateiktas pasipriešinimo vertinimas man (ir, matyt, dar daug kam, kas nesutinka su „Niekas nenorėjo mirti“ recidyvais) yra visiškai svetimas, nors autorius ir neslepia, kad „viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“. O kas gi tikra? O tikra tai, kad šis pasipriešinimo judėjimas, kuriame „buvo didžiavyrių ir silpnadvasių, pašėlusių narsuolių ir atsargių pragmatikų, linksmuolių ir paniurėlių, mąstytojų ir žemės dulkių, poetų ir artojų“, kovojo ne tik už nepriklausomybę, bet ir už demokratinę Lietuvą, kurioje gerbiama žodžio laisvė. Žodžio laisvė ir rašantiems „Žalius“, ir juos kritikuojantiems, ir neskaičiusiems „Žuvusiųjų prezidento“, ir nesuprantantiems jo vesto karo prasmės. Nesupratimas ir nežinojimas yra problemos, kurias įmanoma įveikti. Bet ne draudimais ar ribojimais, o žiniomis, nesukištomis į emocinį vakumą.“

Prieš atsiverčiant „Žalius“ A. Anušauskas rekomenduoja skaityti gerai į pasipriešinimo istoriją įsigilinusios autorės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės parašytą Jono Žemaičio biografiją „Žuvusiųjų prezidentas“. Knyga išleista 1998 m., perleista 2005 m. „Jums palengvės užduotis suprasti Žemaitį ir jo žuvusiųjų kariuomenę. O gal kartu suprasite ir save“.

Parengta pagal A. Anušausko tinklaraščio įrašą „Žurmulys arba pirtyje su Salomėja“