Šventasis Žiedas („Il Santo Anello“). Reliquiosamente.com nuotrauka

Liturginiam Kristaus Užgimimo švenčių laikotarpiui pasibaigus, vieninteliai ženklai, primenantys praėjusias Kalėdas – tai senojo papročio besilaikančiose bažnyčiose tyliai rymančios prakartėlės, dar žibančios eglutės ir kai kur tebeskambančios kalėdinės giesmės. Tai truks iki pat vasario 2 dieną švenčiamo Kristaus Paaukojimo – Grabnyčių, kai Evangelija tartum darsyk sugrąžina į Kristaus vaikystę ir joje vėl regime Žmogumi tapusį Dievą – Kūdikėlį Kristų.

Kita vertus, praskleidę senas praėjusio ar užpraėjusio amžiaus maldaknyges ir dirstelėję į pirmuosiuose jų puslapiuose kruopščiai sudėstytus liturginius kalendorius, pakeliui Kristaus Paaukojimo – Grabnyčių – link rastume įsiterpusią dar vieną su Kristaus Įsikūnijimu susijusią šventę, vadinamą Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvėmis, vestuvėmis arba tiesiog jungtuvėmis.

Prisiminti šią seną šventę paskatino dvi aplinkybės. Pirmoji jų – tai dar prosenelių iš Žemaitijos atsigabentoje, nuo senumo sudūlėjusioje knygoje apie Jėzaus Kristaus „žyvatą“ perskaitytas apokrifinis Švč. Mergelės Marijos jungtuvių aprašymas. Antroji – gana dažnas Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių vaizdavimas Vilniaus bažnyčių interjeruose. Tokių atvaizdų priskaičiavau bent keturis.

Pasakojimas apie Marijos ir Juozapo sužadėtuves knygoje „Ziwatas Pona Musu Jezusa Christusa“.
Prakartėlė, priklausiusi Karališkajai Švč. Mergelės Marijos Ramintojos brolijai („Real Irmandade de Nossa Senhora da Consolacão“). Dievo Motinos ir Kūdikėlio Jėzaus galvas puošia karūnos, primenančios nešiotas Portugalijos monarchų. Šv. Juozapas pavaizduotas su spindulių aureole – „resplendor“, ir laikantis rankoje tradicinį atributą – pražydusią lazdą. Snpcultura.org nuotrauka

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvės Šventojo Rašto puslapiuose

Šventasis Raštas, nors ir labai lakoniškai, apie Marijos ir Juozapo sužadėtuves vis dėlto užsimena. Antai Evangelijoje pagal Matą nurodoma: Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (Mt 1,18). Toliau apie Juozapą evangelistas Morkus kalba kaip apie Marijos vyrą, kurį sapne apsireiškęs angelas ragina nebijoti parsivesti į namus savo žmonos – Marijos (Mt 1, 19-20). Plačiausiai Jėzaus Įsikūnijimą ir vaikystę aprašantis evangelistas Lukas, pasakodamas apie šv. Juozapo kelionę į Betliejų, nulemtą Sirijos valdytojo Kvirino vykdomo į Romos imperijos sudėtį įjungtos Judėjos gyventojų surašymo (census), taip pat pažymi: Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia (Lk 2, 5).

Šios Šventojo Rašto ištraukos atspindi Izraelyje galiojusią santuokos sudarymo tvarką, kurią sudarė du etapai: pirmiausia santuoka buvo sudaroma teisiškai, ir tik praėjus tam tikram laikui nuotaka persikeldavo į vyro namus. Pažymėtina, kad tokia santuokos sudarymo tvarka iš esmės buvo būdinga ir pagoniškoms antikos tautoms. Antai Romos teisė laikėsi principo, jog nuptias non concubitus sed consensus facit, t. y. – santuoką kuria suderintos vyro ir moters valios tuoktis ir gyventi kartu kaip sutuoktiniai išreiškimas (consensus), savotiška teisinė sutartis, o ne apsigyvenimas kartu (concubitus).

Taigi Biblija patvirtina santuoką tarp Marijos ir Juozapo jau buvus sudarytą ir nurodo, kad po jos sudarymo sutuoktiniai dar nebuvo pradėję gyventi kartu, o drauge prabyla ir apie šv. Juozapo kilnumą. Juozapo, sužinojusio apie Marijos nėštumą, ketinimas tyliai ją apleisti aplinkinius būtų raginęs manyti, kad santuoka iširusi dėl jo kaltės. Tai jis būtų buvęs pripažintas nesilaikęs santuokos metu išreikštos valios, duotų pažadų ir prisiimtų įsipareigojimų.

Šventojo Žiedo relikvijorius Perudžos katedroje. Perugiatoday.it nuotrauka

Lelijų žiedais pražydusi šv. Juozapo lazda

Kur kas turtingesni Šventosios Šeimos jungtuvių aprašymai, randami apokrifiniuose šaltiniuose, visų pirma nekanoninėje Jokūbo evangelijoje (Jokūbo Protoevangelijoje), parašytoje apie 150 metus ir pasakojančioje apie Marijos gyvenimą bei Kūdikėlio Jėzaus gimimą.

Apokrifinis tekstas Šventosios Šeimos jungtuves apipina legenda, kuri vėliau ryškiai išsiskleidžia religiniame mene. Pasakojama, kad, sulaukusi trejų metų ir savo tėvų – šv. Onos ir šv. Joachimo – atvesta į Jeruzalės šventyklą, Marija joje išbuvo vienuolika metų. Sulaukusi keturiolikos, vyriausiojo kunigo buvo paraginta palikti šventyklą ir, laikantis žydų teisės nuostatų, ištekėti. Pasak legendos, Marija nuolankiai prašiusi, kad jai būtų leista pasilikti šventykloje, nes Dievui pasižadėjusi likti skaisti iki gyvenimo pabaigos, tačiau jei Aukščiausiojo valia esanti kitokia – ją įvykdysianti.

Nustebintas neįprasto prašymo, o drauge ir išmintingo paaiškinimo, vyriausiasis kunigas nusprendė, kad tai turintys išspręsti Rašto žinovai ir jo aiškintojai, tačiau jų nuomonės išsiskyrė. Vieni tvirtino, kad sulaukusi tokio amžiaus Marija negalinti ir toliau pasilikti šventykloje, o palikuonių neturėjimas Izraelyje laikomas nuodėme ir Dievo bausme. Antrieji laikėsi nuostatos, kad niekas negali būti verčiamas tuoktis ir gyventi santuokoje, ypač jei Dievas jo atžvilgiu turintis ypatingų ketinimų. Galiausiai tretieji ragino atsidėti bendrai maldai, kad būtų apreikšta Dievo valia.

Ėmus melstis, iš Šventų Švenčiausiosios, t. y. padangtės, kurioje buvo laikoma Sandoros skrynia, atsklidęs balsas vyriausiajam kunigui nurodęs sukviesti visus nevedusius vyrus iš Dovydo giminės ir kiekvienam jų atsinešti sausą palmės šakelę. Tas, kurio šakelė sužaliuosianti, ir turintis tapti Marijos vyru. Vyriausiasis kunigas surinko šakeles, sudėjo jas ant altoriaus, bet kitą rytą nusiminė pamatęs, kad nė viena šakelė nesužaliavo.

Jam vėl ėmus melstis, iš padangtės antrąsyk pasigirdęs balsas pasakė, kad vienas Dovydo giminės vyras neatėjęs. Galiausiai buvęs surastas Juozapas. Klausiamas, kodėl raginamas neatvyko, teisinosi jautęsis nevertas ir davęs sau žodį nugyventi nevedęs, tačiau, vyriausiojo kunigo palieptas, vis dėlto atėjo, o jo atsinešta ir ant altoriaus padėta šakelė ne tik sužaliavo, bet ir pražydo įstabiais lelijos žiedais, o virš Juozapo galvos pasirodęs baltas balandis.

Būtent ši apokrifinė legenda ir suformavo šiandien tokį įprastą šv. Juozapo, vienoje rankoje laikančio Kūdikėlį Jėzų, o antroje – baltais lelijos žiedais pražydusią lazdą, vaizdavimą.

Tradicinis pamaldumas, tartum mėgindamas dar labiau pabrėžti įvykio autentiškumą, su Šventosios Šeimos jungtuvėmis susiejo ir relikviją – Šventąjį Žiedą (Santo Anello), šiandien saugomą Umbrijos (Italija) regiono sostinės Perudžos katedros Šventojo Žiedo koplyčioje (Cappella del Santo Anello). Legenda lieka legenda, tačiau XX amžiaus viduryje atliktų tyrimų metu nustatyta, kad iš pusiau brangaus akmens, t. y. kvarco atmainos – kalcedono – pagamintas žiedas išties datuotinas I amžiumi po Kristaus gimimo. Ištaigingame relikvijoriuje saugomas žiedas viešai rodomas tik kartą per metus – liepos 31-ąją, minint relikvijos perkėlimą į Perudžą.

Šventojo Žiedo koplyčios („Cappella del Santo Anello“) Perudžos (Italija) katedroje altorius su priekyje matomu relikvijoriumi ir dabar jį puošiančia Jeano-Baptiste'o Vicaro 1825 m. nutapyta Šventosios Šeimos jungtuvių scena. Diocesi.perugia.it nuotrauka

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių tematika mene 

Apokrifinis Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių aprašymas, legenda apie lelijų žiedais pražydusią šv. Juozapo lazdą ir vestuvinio žiedo įteikimą tapo ir dažnu dailės kūrinių motyvu.

Iki 1797 metų Perudžos katedros Šventojo Žiedo koplyčios, kurioje saugoma garsioji relikvija, altorių puošė specialiai jam sukurtas Pietro Vannuzzi, geriau žinomo kaip Perugino, darbas, vaizduojantis Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių sceną. Prancūzijos revoliucijos karų Italijos kampanijos metu atitekęs prancūzams, šiandien paveikslas saugomas Kano dailės muziejuje Prancūzijoje.

Šventosios Šeimos jungtuvių temą savo kūryboje, pranokdamas mokytoją, pakartojo ir žymiausias jo mokinys Rafaelis Santi. Šio paveikslo kopiją regime ir Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios presbiterijoje, šalia Didžiojo altoriaus. Įdomu tai, kad „Švč. Mergelės Marijos jungtuvėse“ vaizduodamas Jeruzalės šventyklą Rafaelis nutapė konkretų architektūros statinį – apie 1502 metus greta šv. apaštalo Petro kankinystei dedikuotos Romos San Pietro in Montorio bažnyčios Donato Bramante suprojektuotą centriško plano Il Tempietto (it. – „šventyklėlę“), kaip tikima, ženklinančią tikslią pirmojo popiežiaus nukryžiavimo vietą. Katalikiškųjų karalių – Ferdinando Aragoniečio ir Izabelės Kastilietės – užsakymu suprojektuota Il Tempietto ne tik laikoma vienu tobuliausių Renesanso epochos architektūros šedevrų, tačiau, manoma, vėliau taip pat turėjo įtakos D. Bramante rengiant Šv. Petro bazilikos rekonstrukcijos projektą.

Rafaelio Santi (1504 m.) ir jo mokytojo Pietro Vannucci, žinomo kaip Perugino, darbai, vaizduojantys Švč. Mergelės Marijos jungtuves, saugomi Milano „Pinacoteca di Brera“ ir Kano dailės muziejuje Prancūzijoje („Musée des Beaux-Arts“). Pinacotecabrera.org nuotrauka
Robertas Campinas „Švč. Mergelės Marijos vestuvės“ (apie 1482 m., Nacionalinis Prado muziejus Madride). Wikipedia.org nuotrauka

Išmoninga struktūra ir simbolinių reikšmių gausa trykšta flamandų dailininko Roberto Campino apie 1428 metais nutapyta „Švč. Mergelės Marijos vestuvių“ scena, saugoma Prado muziejuje Madride. 

Paveiksle vaizduojamos dvi atskiros scenos. Kairėje pusėje matome šv. Juozapo išrinkimą: raudonu drabužiu vilkintį ir priešais altorių besimeldžiantį vyriausiąjį kunigą, prie antros kolonos iš kairės pirmame plane pavaizduotą pilkai apsivilkusį šv. Juozapą, kukliai mėginantį paslėpti sužaliavusią ir pražydusią šakelę. Dešinėje paveikslo pusėje vaizduojamas jungtuvių momentas. Žvelgiant į R. Campino paveikslą, į akis pirmiausia krinta ypatingas kruopštumas, su kuriuo menininkas ir šv. Juozapo išrinkimo, ir Šventosios Šeimos jungtuvių scenoje pavaizdavo architektūros elementus.

Briuselio „Notre-Dame du Sablon“, kuri Roberto Campino „Švč. Mergelės Marijos vestuvėse“ pavaizduota kaip Jeruzalės šventykla. Wikimedia.org nuotrauka

Atrodytų, kad paveiksle vaizduojami statiniai savo reikšmingumu netgi pranoksta abiejose scenose vaizduojamus personažus. Ir iš tiesų – architektūros elementai čia įgyja gilią simbolinę prasmę. Šv. Juozapo išrinkimo scenoje matoma Jeruzalės šventykla pavaizduota kaip bizantiškosios ir romaninės architektūros bruožų turintis statinys, simbolizuojantis Senąjį Testamentą.

Dešinėje pusėje nutapytoje Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių scenoje Jeruzalės šventyklą dailininkas pavaizdavo kaip anuomet naujo – gotikinio – stiliaus šventovę, taip įprasmindamas Naująjį Testamentą ir naują Kristaus įsteigtą bažnyčią. Įdomu, kad panašiai, kaip ir Rafaelio „Švč. Mergelės Marijos vestuvėse“, taip ir R. Campino darbe jungtuvių scenoje vaizduojamas gotikinis statinys yra ne tapytojo fantazijos vaisius, o realiai egzistuojantis pastatas – Briuselio Notre-Dame du Sablon (Smėlio Švč. Mergelės Marijos) bažnyčia.

Vilniaus Visų Šventujų bažnyčios šoninis altorius, kurio antrajame tarpsnyje įkomponuota skulptūrinė grupė, vaizduojanti Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuves, o pirmąjį tarpsnį puošia Švč. Mergelės Marijos tėvų – šv. Onos ir šv. Joachimo – skulptūros. Turizmo-info.lt nuotrauka

Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Juozapo jungtuvių vaizdavimas Vilniaus bažnyčiose 

Kaip minėjau, Vilniaus bažnyčiose priskaičiavau bent keturis Šventosios Šeimos sužadėtuvių (jungtuvių) vaizdavimo atvejus. Be Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje greta Didžiojo altoriaus kabančios Rafaelio paveikslo „Marijos jungtuvės“ (Lo Spozalizio) kopijos likę yra trijose kadaise abiem karmelitų ordino atšakoms – basiesiems ir senosios observancijos (regulos) karmelitams – priklausiusiose Vilniaus šventovėse.

Basųjų karmelitų Šv. Teresės (Aušros Vartų) bažnyčioje Šventosios Šeimos jungtuvių scena, tradiciškai vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją, šv. Juozapą ir vyriausiąjį kunigą, nutapyta iliuziniame altoriuje vienoje iš šoninės navos koplyčių (trečioji koplyčia Epistolės pusėje, į kurią patenkama pirmiausia, jei į bažnyčią įeinama nuo Aušros Vartų pusės). Verta atkreipti dėmesį ir į koplyčios skliauto emblemoje pavaizduotas dvi lelijomis vainikuotas širdis. Skliauto kompozicija ne tik glaudžiai siejasi su iliuziniame altoriuje nutapyta Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvių scena, tačiau ir aprėpia platų simbolinių reikšmių – sandoros tarp Dievo ir žmonių, mistinių Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių – spektrą.

Spalvingą figūrinę kompoziciją, vaizduojančią Šventosios Šeimos jungtuves, regime ir vieno iš senosios observancijos (regulos) karmelitų Visų Šventųjų bažnyčios šoninės navos (Evangelijos pusėje) altorių viršutiniame tarpsnyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmajame altoriaus tarpsnyje išlikusios Švč. Mergelės Marijos tėvus – šv. Oną ir šv. Joachimą – vaizduojančios skulptūros (beje, kaip ir Aušros Vartų koplyčios altoriuje).

Deja, šiandien pirmajame altoriaus tarpsnyje kabantis šv. Vincentą Paulietį bei misionierių ir šaričių vienuolijų narius vaizduojantis paveikslas (veikiausiai kadaise galėjęs priklausyti Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčiai, nes į Visų Šventųjų bažnyčią šiandien yra patekę ir daugiau pirmiau minėtai šventovei priklausiusių tapybos darbų) su altoriuje plėtojama ir karmelitiškajam pamaldumui itin reikšminga marijologine tematika neturi nieko bendra.

Galima tik spėlioti, kokios tematikos darbas tarp šv. Onos ir šv. Joachimo skulptūrų altoriuje buvo įkomponuotas iki bažnyčios uždarymo 1948 m. Galbūt altoriuje skleidėsi vientisa ikonografinė programa, apimanti Švč. Mergelės Marijos gyvenimą nuo ankstyvos jaunystės iki sužadėtuvių, ir jame vaizduotas dar vienas Jokūbo Protoevangelijoje aprašytas būsimosios Dievo Motinos gyvenimo epizodas, kai, būdama trejų metų, Marija savo tėvų – šv. Onos ir šv. Joachimo – buvo atvesta į Jeruzalės šventyklą, kurioje išbuvo iki susižadėjimo su Juozapu?

Vakarų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje ši šventė ir yra vadinama Švč. Mergelės Marijos Paaukojimu ir įrašyta lapkričio 21-ąją. Rytų Bažnyčioje ją įprasta vadinti Švč. Mergelės Marijos Įvesdinimu į Jeruzalės šventyklą ir pagal Grigaliaus kalendorių minėti gruodžio 4-ąją.

Ankstyviausioje karmelitų ordino buveinėje Vilniuje – senosios regulos karmelitų Šv. Jurgio bažnyčioje – Šventosios Šeimos jungtuves vaizdavo neseniai restauruotas ir Bažnytinio paveldo muziejuje pristatytas molbertinės tapybos darbas, taip pat kabojęs vieno iš šoninių šventovės altorių antrajame tarpsnyje. Paveiksle įtaigiai pavaizduoti nekanoninės Jokūbo Evangelijos pasakojimai apie sužaliavusią ir lelijos žiedais pražydusią šv. Juozapo lazdą bei Švč. Mergelei Marijai įteiktą žiedą.

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės. Šv. Jurgio bažnyčia. Arūno Baltėno nuotrauka
Šventosios Šeimos sužadėtuves vaizduojanti skulptūra prie Vienos (Austrija) Švč. Mergelės Marijos Marijos Sužadėtuvių (Pijorų) mažosios bazilikos. Vanderkrogt.net nuotrauka

Šventės istorijos vingiai

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių tema visų trijų buvusių karmelitų šventovių Vilniuje interjeruose, manau, tikrai nėra atsitiktinė. 1594 m. Generalinė ordino kapitula paskelbė liturginį karmelitų kalendorių, kuris tolydžio buvo pildomas vis naujomis Švč. Mergelės Marijos garbei skirtomis šventėmis.

Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės arba jungtuvės kalendoriuje atsirado visiškai besibaigiant XVII amžiui – 1699 metais. Po Vilnių kamavusių istorijos negandų ir 1748–1749 m. miestą du kartus nusiaubusių gaisrų XVIII a. viduryje visos trys karmelitų šventovės kaip tik buvo atnaujinamos. Šv. Teresės bažnyčią gausiai papuošė vilniečio tapytojo Motiejaus Sluščianskio freskos, Visų Šventųjų – ryškia polichromija išsiskiriantis A. Šelio sukurtas altorių kompleksas ir skulptūrinis dekoras, atnaujinta ir Šv. Jurgio bažnyčia.

Dėsninga, kad ordino liturginiame kalendoriuje prieš keletą dešimtmečių atsiradusią Marijos Sužadėtuvių (Desponsatio B. V. Mariae) šventę stengtasi vienaip ar kitaip atspindėti šventovių interjero įrangos objektuose ir taip paskatinti tiek vienuolių bendruomenės narius, tiek paprastus tikinčiuosius giliau kontempliuoti šiuos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo gyvenimo epizodus. Juo labiau kad ypatinga pagarba šv. Juozapui, kaip Švč. Mergelės Marijos Sužadėtiniui ir Kūdikėlio Jėzaus Globėjui, ir buvo teikiama iki ordino reformos, ir dar labiau sustiprėjo basųjų karmelitų aplinkoje, kurių reformatorė – šv. Teresė Avilietė – šiandien pripažįstama labiausiai nusipelniusia išplečiant šv. Juozapo kultą visos Bažnyčios mastu.

Grįžtant prie Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo jungtuvių (sužadėtuvių) šventės kilmės klausimo, derėtų paminėti vieną pirmųjų jos įkvėpėjų, ne mažiau nei šv. Teresė Avilietė nusipelniusį platinant šv. Juozapo kultą – prancūzų teologą, mistiką, Paryžiaus universiteto kanclerį Jeaną Gersoną. Tai jis Konstanco bažnytinio susirinkimo metu, t. y. 1416 metais, pasiūlė Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo Sužadėtuvių šventę kunigams minėti ketvirtadienį tarp trečiojo ir paskutinio Advento sekmadienio.

XVI a. viduryje (Pauliaus III pontifikato laikotarpiu) pranciškonų ordine šventė minėta kovo 7 d. (t. y. prieš Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai šventę). 1725 m. popiežius Benediktas XIII nurodė visoje Bažnytinėje valstybėje ją minėti sausio 23 d. (būtent tądien ji buvo minima ir kai kurių vienuolijų Lenkijoje). Ilgainiui Jokūbo Protoevangelijos pasakojimai apie Šventosios Šeimos jungtuves buvo praturtinti, remiantis šv. Brigitos, ispanų pranciškonės – Dievo tarnaitės Marijos iš Agredos, vokiečių augustinietės – palaimintosios Kotrynos Emerich – mistinių regėjimų patirtimis.

Atsižvelgiant į šventės paplitimą, iki Vatikano II Susirinkimo Romos Mišiole ji buvo numatyta kaip švenčiama tam tikrose vietose (pro aliquibus locis). 1961 m. Šventoji apeigų kongregacija (1975 m. jos vietoje įkurta Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija) išleido instrukciją, kuria švenčių sąrašai buvo peržiūrėti ir pakoreguoti, kai kurias jų, įskaitant Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo Sužadėtuvių, paliekant tik kaip minėtinas tam tikrose vietose, kur ši šventė, atsižvelgiant į vietos tradicijas, buvo ypač iškilmingai švenčiama.

Viena vietų, kurioje Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo Sužadėtuvių šventė buvo švenčiama ypač iškilmingai – Austrijos sostinės Vienos Švč. Mergelės Marijos Sužadėtuvių (Pijorų) bažnyčia, kuriai 1949 m. suteiktas mažosios bazilikos titulas.

Šventovės kaimynystėje kyla italų skulptoriaus Antonio Corradini skulptūra, vaizduojanti Šventosios Šeimos jungtuves ir Jokūbo Protoevangelijos pasakojimą apie tyrumą simbolizuojančiais lelijų žiedais pražydusią šv. Juozapo lazdą. Virš skulptūrinę grupę dengiančio baldakimo plevena Šventosios Dvasios balandis, prie keturių kolonų išdėstytos angelų figūros, o postamente vaizduojamos Piemenėlių, Trijų Išminčių pagarbinimo bei Kristaus Paaukojimo šventykloje scenos. 

***

Vilniaus bažnyčios, nors ir patyrusios skaudžių praradimų, liudija, kad kadaise ši sena, prasminga, darkart sugrįžti prie Kalėdų slėpinio skatinanti šventė buvo ir švenčiama čia... O Lietuvos dailės muziejuje saugoma įdomi nežinomo XIX a. liaudies meistro veidrodyje tapyta Šventosios Šeimos sužadėtuvių scena atspindi ir liaudiškojo pamaldumo tradiciją.

Nežinomas XIX a. liaudies dailininkas. Marijos ir Juozapo sužadėtuvės (aliejinė tapyba veidrodiniame stikle, Lietuvos dailės muziejus). Limis.lt nuotrauka