Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 9-ajame numeryje).

Simon Maage / Unsplash.com

Paauglystė yra charakteringas, ryškus ir savitas gyvenimo tarpsnis. Tai perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, ryškių išvaizdos ir mąstymo pokyčių priėmimas, naujų tikslų ir atsakomybių įvaldymas. Panašiais epitetais galima apibūdinti ir patį stereotipinio paauglio asmenį. Toks asmuo charakteringas, nes nebijo paprieštarauti savo tėvams, yra linkęs kovoti už savo tiesas, net jei to kaina – konfliktas. Toks paauglys ryškus, nes jam būdingas impulsyvumas, išorinė ekspresija ar išsišokantis elgesys. Jis savitas, nes teikia ypatingą reikšmę savo vidiniam pasauliui ir yra ieškantis, klausiantis, taip vis labiau pažįstantis gyvenimą.

Psichologiniu požiūriu paauglystės laikotarpis įdomus, nes tai tikras asmenybės virsmas, išsiskleidimas, gyvybės užtaisas, kartu – ir jautrus bei pažeidžiamas metas. Jei esate paauglys, kuris domisi savo raida, o gal paauglio mama, tėtis ar mokytojas, kviečiu paanalizuoti keletą svarbių dalykų: kokie yra paauglystės psichologinio raidos tarpsnio uždaviniai; kodėl bene visi paaugliai linkę prieštarauti vyresniesiems ir maištauti; koks paauglio elgesys yra normalus; kaip tėvams ar ugdytojams neprarasti ryšio su augančiu savo vaiku; ar įmanoma paauglystėje eksperimentuoti, pažinti ir tyrinėti pasaulį, bet drauge ir saugoti save; ir kaip natūralūs kuklumo bei drovumo bruožai gali padėti atpažinti rizikingas gyvenimo situacijas, dirbti jauno žmogaus kūno ir sielos sargais.

Kokia ginčų tarp tėvų ir paauglio prasmė?

Plačiai žinomoje psichodinaminėje Eriko Eriksono (1963) raidos teorijoje paauglystės (12–18 m.) amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Jiems svarbu pažinti save ir intensyviai tyrinėti savąjį identitetą, priimti asmenines vertybes, įsitikinimus, tikslus. Sprendžiami ateities karjeros ir pašaukimo klausimai, taip pat stengiamasi atrasti savo vietą visuomenėje ir būdus, kaip pilnavertiškai jai priklausyti, kaip pritapti ir užmegzti prasmingus socialinius ryšius.

Anthony Ginsbrook / Unsplash.com nuotrauka

Dėl šių paieškų keičiasi santykiai šeimoje, mokykloje, draugų grupėse. Gali ištikti autoritetų krizės, nusivylimas jais, nes paauglystėje pradedama abejoti, kritiškai vertinti vyresniųjų elgesį, komunikaciją ir perduodamas tiesas, jautriai reaguojama į neteisybę bei prieštaravimus. Santykiai su tėvais, kuriais mažesni vaikai pasitiki savaime ir kurių klauso nekeldami klausimų, paauglystėje patiria daugiausiai trinties ir perversmų. Socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas savo knygoje „Vaiko ir paauglio psichologija“ rašo: „paauglys su susižavėjimu atranda, kad niekas nieko jam negali įrodyti, jei jis nenorės būti įtikintas, kad kiekvienam argumentui galima rasti kontrargumentą ir kad norint ginčytis, tai galima daryti be galo. Visa tai išbandyti kartais pasirodo taip smagu, kad ima atrodyti, jog ginčijimasis ir atsikalbinėjimas tapo smagiausiu paauglio užsiėmimu“. Tačiau tai nevyksta be tikslo – gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių. Savo ruožtu, tėvų misija – išsaugoti artimą ryšį su savo vaikais, priimti prieštaringas emocijas, ir kartu sugebėti juos paleisti, palaikyti atsiskyrimo procese, sudaryti sąlygas saugiai skleistis savarankiškumui ir nepriklausomybei.

Daugybė skirtingų paauglio vaidmenų

Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas. Jie labiau nei kitų amžiaus grupių žmonės linkę elgtis konformistiškai, pasiduoti bendraamžių įtakoms.

Pavyzdžiui, 13 m. Pranas, kuris su kiemo draugais lauke žaidžia mašinėlėmis, su bendraklasiais pabando rūkyti ar ragauja alkoholio; 17 m. Joana su tėvais ilgai ir sumaniai diskutuoja apie pabėgėlių krizę, iškart po diskusijos susimuša su broliu dėl vietos prie kompiuterio; 12 m. Lina miega su krūva pliušinių žaislų, bet atsisako rengtis mamos padovanotą suknelę su meškiukų aplikacijomis, nes ji „pernelyg vaikiška“; 14 m. Jokūbas pyksta ant mamos, kai ji nori apkabinti sūnų prie draugų atsisveikinant, nors vakarais išties mėgsta gulėti jai ant kelių ir kartu žiūrėti televizorių. Knygoje „Kaip užauginti žmogų“ vaikų psichologė Aušra Kurienė šį amžiaus tarpsnį iliustruoja kojas plačiai išskėtusio paauglio vaizdiniu: viena koja jis dar vaikystėje, kita – jau suaugusiųjų pasaulyje, o pats asmuo balansuoja tarpinėje būsenoje.

Anton Danilov / Unsplash.com

Aprašyti raidos procesai yra natūralūs, jie padeda išmoktos vaikiškos moralės tiesoms peraugti į gyvą suaugusio asmens etiką, formuoja vidinius įsitikinimus ir vertybes. Jei raidos procesas sklandus, vaidmenys tarpusavyje integruojami į vientisą tapatumą, nebelieka sumaišties, išryškėja gyvenimo kryptis, vyrauja pusiausvyros, saugumo ir laimės jausmas. Tuomet jaunas suaugęs žmogus tampa brandus, geba priimti kitus asmenis ir jų požiūrius, nepaisant skirtumų, gali užmegzti artimą ryšį. Iš kitos pusės, jei ši raidos stadija klostosi nesėkmingai, gyvenime įsivyrauja vaidmenų sumaištis. Užstringama psichologinėje tapatumo krizėje – asmuo neranda savojo tapatumo ir vietos visuomenėje, jaučiasi nelaimingas, nepasitikintis savimi, gali maištauti, žaloti save, elgtis rizikingai ar priimti neigiamus vaidmenis vėlesniame amžiuje.

Fizinė branda dešimtmečiu lenkia protinę

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas fizinės akceleracijos procesas – vaikų bei paauglių fizinio brendimo greitėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Kita vertus, mąstymo raida lyginant su praeities kartomis lėtėja. Pavyzdžiui, 2009 m. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, tarp 13–14 m. paauglių gebančių abstrakčiai mąstyti yra daug mažiau nei prieš 30 m. (Legkauskas, 2013). Tai paaiškinti galima tuo, kad vaikai ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, yra ilgiau finansiškai išlaikomi, patiria mažiau gyvenimo nepatogumų, dėl kurių reiktų kovoti, neugdo savarankiškumo. Išmaniųjų technologijų populiarėjimas leidžia greičiau pasiekti reikalingą informaciją, įdedant mažiau pastangų. Vyksta mažiau socialinių sąveikų – nuo pat mažens vaikai su bendraamžiais rečiau žaidžia vaidmenų ar sportinius žaidimus, nes šiuos keičia kompiuteriniai žaidimai. Taip įgyjama mažiau gyvenimiškos patirties. Tad atsiranda ryškus kontrastas tarp jau beveik suaugėliškai atrodančio, lytiškai bręstančio kūno ir dar gana vaikiško mąstymo, kai nesuvokiama atsakomybė už savo veiksmus bei sunku numatyti galimą pasekmių spektrą.

Kalbant apie kūniškus pokyčius ir jų keliamus emocinius iššūkius, daliai vaikų jie prasideda gana staigiai ir greitai, greičiau nei įmanoma juos įsisąmoninti ir priimti. Kūnui keičiantis vaikai patiria nepatogumo, gėdos, pasimetimo jausmus, gali nuvertinti savo išvaizdą ar skirti labai daug laiko grožio ritualams. Pastarieji padeda lengviau išbūti būsenoje, kurios nekontroliuoji, padeda pažinti savo kūną ir su juo susidraugauti. Tėvų požiūris į šiuos klausimus gali padėti arba dar labiau apsunkinti paauglio kūno pokyčių priėmimo procesą. Gana įprasta tėvų ar senelių reakcija yra tiesmukai komentuoti pastebimus pokyčius: „Na, ir išstypusi esi! Tik jau kūūūda! Kaip žirafa“, „Koks pasitaisęs, papilnėjęs, gerai mamytė maitina?“, „Kiek gali staipytis prieš veidrodį, geriau eik, knygą paskaityk“, „O ko veidelis taip nubertas? Nieko, po vestuvių nebeliks spuogų“, „Galėtum rengtis tvarkingiau, taip neišsišokti, pasižiūrėk, kaip gražiai klasės draugės rengiasi“.

Duy Pham / Unsplash.com

Svarbu suprasti išvaizdos klausimų jautrumą ir gerbti asmeninę paauglio erdvę, negalima pašaipiai komentuoti lūžinėjančio dėl mutacijos balso, atsirandančio plaukuotumo, apvalėjančių klubų ar kitų lytinės brandos požymių. Šiuo laikotarpiu itin svarbu stiprinti tarpusavio vaikų ir tėvų ryšį, kad, esant poreikiui, suaugęs būtų prieinamas pokalbiui bet kokiomis temomis. Tai įgyvendinti padėtų bendros smagios veiklos kartu: maži bendri grožio ritualai, pramogos, pokalbiai nepatogiomis temomis patogioje, saugioje aplinkoje, filmų žiūrėjimas ir aptarimas, kelionės ir t. t. Vaikams turėtų būti aišku, kad tėvai juos besąlygiškai myli, gerbia jų orumą ir kad tėvams jie besąlygiškai gražūs tokie, kokie yra.

Kodėl verta susidraugauti su kuklumo ir drovumo dorybėmis?

Šiuolaikiniai paaugliai susiduria su specifinėmis problemomis, nes lytiškai bręsti pradeda anksti, o emociškai, protiškai, dvasiškai subręsta bent dešimtmečiu vėliau. Be to, viešoje erdvėje jie mato daug seksualizuotos informacijos, erotinio turinio, kas taip pat veikia jautrų jauno žmogaus mąstymą. Visa tai susiję su įvairiomis rizikomis: per anksti pradėti romantinius santykius, dar negebant išsaugoti ir puoselėti ilgalaikio ryšio, nenumatyti galimų pasekmių, būti emociškai sužeistam, pradėti lytinį gyvenimą, neplanuotai pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis ir kt. Tyrimais įrodyta, kad ankstesnis pirmųjų lytinių santykių amžius siejasi su šeimos problemomis, pvz., tėvų skyrybomis ar nutolusiu santykiu su vaikais, taip pat žalingais įpročiais, netgi tam tikrais paauglio asmenybės bruožais, kaip labiau išreikštu impulsyvumu, neurotiškumu, mažesniu sąmoningumu. Negana to, ankstyvas lytinis gyvenimas, ypač tarp merginų, siejasi su didesne depresijos ir nerimo sutrikimų, savęs žalojimo, net savižudybės rizika.

Šiame kontekste krikščioniškas ugdymas, kuriame daug dėmesio skiriama temoms apie pagarbą savo kūnui, atsakomybę už kitą ir emociškai saugius monogamiškus santuokinius lytinius santykius, paremtus abipuse meile, įgyja dar gilesnę prasmę. Šios dorybės negali būti primestos iš išorės tėvų ar ugdytojų. Gėdinimas, priekaištai dėl išvaizdos ar elgesio paauglius gali pastūmėti elgtis provokuojamai ir maištauti. Bet kokia kritika vaiko išvaizdai ar aprangai turėtų būti išsakoma nesumenkinant jo orumo – švelniai ir išmintingai. Juk daugybė paauglių tiesiog nežino, kaip įsipatoginti pasikeitusiame savo kūne, jiems nelengva atrasti, kokia apranga jiems tinka, kaip galėtų jaustis laisvai. To mokytis padeda ramūs pokalbiai, tėvams ar mokytojams padedant puoselėti vidinį ir išorinį grožį, rodomas asmeninis pavyzdys, įvairių situacijų aptarimas ir sureagavimas vietoje bei laiku.

Kiekvienas bręstantis asmuo rizikingas situacijas gali numatyti, jei įsiklauso į savo širdį. Mūsų kūnas per natūralius drovumo ar kuklumo jausmus nuo pat mažens suteikia natūralią apsaugą ir padeda orientuotis pasaulyje, brėžti saugesnes ribas santykiuose su aplinka, saugoti savo ir kitų vertę ir orumą. Apskritai, kuklumas ar drovumas neturėtų būti siejami su nepasitikėjimu savimi, suvaržymais ar saviraiškos apribojimais. Jie, priešingai, atveria kelius į didesnę laisvę jaunam žmogui augti, bręsti, skleistis, patirti „čia ir dabar“ momentus, tačiau neišbarstyti savęs. Juk paauglystė skirta susidraugavimui su savimi ir visais savo jausmais, saugiems pasaulio tyrinėjimams, profesinio pašaukimo paieškoms, kūrybai, ilgiems pokalbiams, pirmiems įsimylėjimams, kelionėms, talentams, sportui, nuotykiams, asmenybės išsiskleidimui – tikrų tikriausiam sužydėjimui.