Antroje eilėje viduryje – t. J. Bružikas SJ. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Jėzuitų misijos Lietuvoje 450-ųjų metų proga prasminga prisiminti t. Joną Bružiką (1897–1973), pirmąjį jėzuitą iš Nepriklausomos Lietuvos, kuris misionieriumi buvo trijuose pasaulio žemynuose.

Į Jėzaus draugiją Jonas Bružika įstojo 1923 m. spalio 12 d. Olandijoje atlikęs noviciatą ir pagilinęs filosofijos studijas, 1926 m. t. Bružikas tapo Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi, dėstė lietuvių kalbą bei istoriją.1927 m. tapo „Žvaigždės“ ir „Misijų“ žurnalų redaktoriumi. Tapęs Maldos apaštalavimo ir Marijos sambūrio direktoriumi per gavėnią ir atostogas apaštalavo parapijose ir pradėjo garsėti kaip iškalbus ir uolus misionierius.

„Jėzau, eime! Mes čia nereikalingi...“

Iškėlę žalumynais parėdytus „bromus“ (vartus) parapijiečiai iki gilių sutemų su duona ir druska laukė pirmą kartą atvykstančio misionieriaus. Klebonas sakė, jog aplankys garbingas svečias, vadinasi, kaip pats ganytojas, žirgais pakinkytoje karietoje… Tačiau tą vakarą taip ir nesulaukė. Matė klebonijos takeliu einantį žmogų, bet niekam mintis nekilo, kad jis galėtų būti misionierius.

Ryte bažnyčios link žingsniavęs jėzuitas kun. Jonas Bružikas staiga išgirdo gėlių barstytojų vadovę klausiant, ar greitai pasirodys lauktasis svečias. Išvydusi jo šypsnį sumišo ir atsargiai pasiteiravo: „Gal tamsta misionierius?“ „Turėjau prisipažinti, – rašyta atsiminimuose. – Tuojau užkomandavo berti gėles. Aš neleisti, o jos berti, ir taip bekovodami atėjome prie bažnyčios durų, kur laukė visi žmonės ir žiūrėjo, stebėdamiesi, koks čia tas misionierius. Matyt, buvo įsivaizdavę jį su barzda, basomis kojomis, apskusta galva, o čia – paprastas kunigėlis. Dėl to atrodė lyg nusivylę…“ Dar daugiau buvo nustebę, kad jų klebonas, sutikęs tą kunigėlį, užgiedojo: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė.“ Nusivedė prie altoriaus, iškilmingai įteikė jam bažnyčios raktus ir, uždėjęs stulą ant kaklo, pranešė, kad čia esąs misionierius, kuriam septynioms dienoms atiduoda visą parapijos valdžią. Tada visi įsitikino, kad jokio kito nėra ko laukti.

Misijos – žmonių vedimas Dievop, jų tikėjimo švitinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo t. Bružiko mėgstamiausiu užsiėmimu, jis tam pašventė visas dvasios ir kūno jėgas. Pasak jį lydėdavusio br. Petro Kleinoto SJ, jis misijų klausytojams iki savo kaulų smegenų persisunkusias tikėjimo tiesas skelbė nepaprastai nuoširdžiai. Kviesdamas, maldaudamas, netgi sakykloje atsiklaupdamas.

Pirmoji misijų diena būdavo skiriama moterims. „Atsiųskite ryt vyrus, – prašydavo misionierius. – Jūs prižadėkite nudirbti jų darbus... Aš turiu paruošęs jiems gerą porciją.“ Ir vyrai savo „porcijos“ atsiimti visad susirinkdavo net gausiau negu moterys. Paskutinę misijų dieną – sekmadienį – suplaukdavo minių minios. Moterys su gėlių puokštėmis rankose, mergaitės su vainikėliais ant galvų, vyrai ir berniukai po gėlelę prisisegę prie krūtinių. Misionierius pamoksle reikalaudavo atsiprašyti už nuoskaudas: vyras – žmoną, žmona – vyrą, vaikai – tėvus. Vaikai turėjo bučiuoti tėvams rankas, o tėvai bučiuoti vaikų kaktas arba galvas. Ši ceremonija visada būdavo laistoma ašaromis…

Vosyliškiuose misijos pasitaikė per pačią rugiapjūtę. Bijodami, kad rugiai neišbyrėtų, žmonės juos pjovė naktimis, o dienos metu ėjo klausyti pamokslų. Pranys Alšėnas iš Videniškių parapijos rašė: „Mano akyse jis buvo ir tebėra tarytum tas senosios Romos liaudies vadas–tribūnas, kuris savo ugningais pamokslais klausytojams „virina“ kraują.“ Biržuose per misijas keli protestantai priėmė katalikų tikėjimą. Protestantų pastorius skambino kažkokiai ministerijai, kad nutrauktų misijas. Bet misijos vyko toliau, ir nuovados viršininkas sėdėjo pirmame bažnyčios suole. Jeigu per Mišias į kunigo žodį žmonės neatsiliepdavo, t. Bružikas pakeldavo didįjį presbiterijos kryžių, užsidėdavo ant pečių ir eidavo sakydamas: „Jėzau, eime! Mes čia nereikalingi.“ Tada žmonės imdavo šaukti: „Sugrįžk, sugrįžk!“

Prie misijų kryžiaus, viduryje – t. J. Bružikas SJ. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Misijos užsibaigdavo labai įspūdingai

Miestuose vakarais, o bažnytkaimiuose po pietų apie trečią valandą būdavo pašventinamas misijų kryžius. Ąžuolinį, vainikais papuoštą ir misionieriaus pašventintą kryžių vyrai tris kartus nešdavo apie bažnyčią, skambant varpams ir žmonėms giedant „Kryžiau šventas“. Pastačius kryžių į iškastą duobę ir jį sutvirtinus, misionierius, sakydamas paskutinį pamokslą, ragindavo žmones pakelti rankas ir daryti tam tikrus dorovinius pasižadėjimus. Miestuose misijų dalyviai įsigydavo žvakes ir, atėję skirtą valandą į bažnyčią, jas uždegdavo. Užgesus elektros šviesai, žmonės jausdavosi lyg katakombose. Prieš visuotinių misijų atlaidų suteikimą, visiems, suklupus su ašaromis gailėtis už praeities nuodėmes, ir po peržegnojimo kryžiumi misionierius sušukdavo: „Kelkitės, kelkitės naujam gyvenimui, Dievo vaikeliai, nuplauti, gryni kaip po krikšto.“ Ir šis kėlimasis dažniausiai būdavo lydimas gausiu ašarojimu. Atsisveikindamas su žmonėmis, išdalindavo paveikslėlius, kuriuose suglaustai būdavo atspausdintos misijų mintys, platindavo tėvų jėzuitų leidinius.

Apie Lietuvoje savo vestas misijas „Jėzuitų kalendoriuje“ 1940 m. t. Jonas Bružikas taip rašė: „Lietuvoj laisvamaniai dar nedrįsta akiplėšiškai užgaulioti tikėjimo ir Bažnyčios atstovų. Dėl to ir misionieriui atvažiavus į parapiją, viskas nutyla, įsiviešpatauja atgailos laikas. Nutyla ir Bažnyčios priešai. Paskelbus, kad važinėsiu po namus, kuriuose pasiliks neatėję į misijas, visi skuba į bažnyčią. Vienas nedoras vyras, išgirdęs, kad misionierius žada lankytis po namus, skuba rašyti laišką klebonui, kad sulaikytų, nes jis esąs nevertas… Tačiau atėjo, atliko gerą išpažintį.“