Ben White/Unsplash nuotrauka

Amerikietis Johnas Martignoni – žymus katalikų apologetas ir biblistas, Krikščionių Biblijos draugijos (angl. Bible Christian Society) steigėjas ir prezidentas.

Taip, mes Bibliją suprantame pažodžiui. Tikriausiai Vatikano II Susirinkimo dvasios gerbėjams jau užvirė kraujas. Nusiraminkite, tuojau viską paaiškinsiu. Katalikų Bažnyčios katekizmo 115 paragrafe sakoma: „Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo Rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę.“

Katekizmo 16 paragrafas plačiau paaiškina, ką reiškia žodinė Šventojo Rašo prasmė: „Tai prasmė, kurią išreiškia Šventojo Rašto žodžiai ir kurią atskleidžia egzegezė, taikydama teisingo aiškinimo taisykles. Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“

Ką tuo norima pasakyti? Taip, katalikai Bibliją skaito pažodžiui, o tai reiškia, kad ieško prasmės, kurią norėjo perteikti konkrečios Šventojo Rašto ištraukos autorius. Bet mes neskaitome teksto paraidžiui, nepriimame jo tiesiogiai. Pavyzdžiui, dažnai girdime orų pranešėją sakant kai ką panašaus į: „Šį rytą Saulė patekėjo 5:33.“ Visi suprantame, ką tai reiškia. Nors žodis „saulėtekis“, priimtas tiesiogiai, reikštų, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Tiesa ta, kad Saulė ryte nepateka. Iš tikrųjų tai Žemės sukimasis lemia, kad žmonės kiekvieną rytą tam tikru metu gali pamatyti Saulę. Tačiau, užuot teigę: „Žemės sukimasis nulėmė, kad Saulė mums tapo matoma 5:33 šį rytą“, mes paprasčiausiai sakome: „Saulė šįryt patekėjo 5:33.“

Kalboje labai dažnai vartojame žodžius ne jų tiesiogine prasme. Mes tai vadiname frazeologizmais – posakiais, kurių negalima išversti tiesiogiai, nes vartojami žodžiai konkrečiame junginyje reiškia visai ką kita. Kiekviena kultūra, kiekviena kalba ir kiekvienas laikmetis turi sau būdingų frazeologizmų. Būtent dėl to skaitant Bibliją kai kurias pastraipas nėra taip lengva suprasti, mums gali tekti gerokai paplušėti.

Frazeologizmus vartojo  rašiusieji tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Problema ta, jog mes, XXI amžiaus žmonės, nebūtinai žinome, ką vartodami frazeologizmus mintyje turėjo pirmame amžiuje ar anksčiau gyvenę hebrajai ir graikai.

Unsplash.com nuotrauka

Tarkime, po dviejų tūkstančių metų archeologas, kurio gimtoji kalba japonų, kasinėja XXI a. amerikiečių biblioteką ir suranda knygą, kurioje pavartota frazė „lyti katėmis ir šunimis“ (lietuviškai sakytume „lyti kaip iš kibiro“, – red. past.). Ką jis galėtų apie tai pagalvoti? Ar knygoje šnekama apie keistą meteorologinį reiškinį, kai katės ir šunys krenta iš dangaus it lietus? Kaip jis galėtų išsiaiškinti, ką ši frazė reiškia?

Jis stengtųsi padaryti tai, kas neretai tenka ir mums, kai bandome suprasti Biblijos prasmę. Kad suprastų autoriaus intenciją, jis turėtų atsižvelgti į laikmečio istorines aplinkybes ir visuomenę, kurioje autorius gyveno. Taip pat į literatūrinį žanrą, kuriuo knyga buvo parašyta – ar tai istorinis pasakojimas, poezija, ar koks kitoks literatūrinės raiškos būdas. Jam tektų iš peties padirbėti tyrinėjant XXI a. anglų kalbą. Trumpai tariant, prieš imdamasis teksto, jis turėtų atlikti namų darbus. Prieš imdami į rankas Bibliją, tą patį turime padaryti ir mes.

Kaip rašoma Katekizme, visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme. Tad jei mes nesuprasime žodinės prasmės, tai ir dvasinė liks nesuprasta. Visgi, žiūrėdami į tekstą, mes nepriimame jo tiesiogiai. Jei taip skaitytume, nesuprastume, ką autorius iš tikrųjų norėjo pasakyti. Žodinė teksto prasmė yra ta, kurią norėjo perteikti pats autorius. Kartais ją suprasti nėra lengva. Būtent todėl svarbu į pagalbą pasitelkti autentiškas katalikiškas Šventojo Rašto interpretacijas ir, dar svarbiau, pagalbos kreiptis į Katalikų Bažnyčios magisteriumą.

Katalikų Bažnyčios katekizmas mums sako, kad apie Dievą ir Jo išganymo planą kalba ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir „dalykai bei įvykiai“, apie kuriuos Šventasis Raštas pasakoja. Patys iš savęs jie gali būti ženklai, bylojantys apie Dievą ir Jo planą (KBK117).

Pavyzdžiui, Pirmame Petro laiške (3, 20–21) apie Nojaus arką kalbama kaip apie krikšto ženklą. Žmonės buvo „išgelbėti vandeniu“. Ši prasmė, esanti už žodinės prasmės, mums yra pažįstama kaip dvasinė Šventojo Rašto prasmė.

Katekizme rašoma, kad yra trys dvasinės Šventojo Rašto prasmės: alegorinė, moralinė ir anagoginė (KBK 117).

Tradicinė liturgija Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, 2013 m. Gonzague Bridault nuotrauka

Alegorinė prasmė reiškia, jog bet kuris Biblijos įvykis gali būti geriau suprastas, atpažįstant jo „reikšmę Kristuje“. Pavyzdžiui, ar yra kas nors alegoriško – bylojančio apie Kristų – Paschos vakarienės aprašyme (žydų šventė, kurios metu valgomas avinėlis, – red. past.)? Žinoma. Galime įžvelgti gilesnę Paschos vakarienės prasmę, jei atpažįstame ją kaip ženklą, nurodantį į Kristaus kančią ir mirtį. Matome Avinėlio be ydos skerdimą, kurio kraujas išgelbės izraelitus nuo mirties. Matome Avinėlį, kurio nė vienas kaulas nebus sulaužytas (Jn 19, 36; Iš 12, 46), avinėlį, kuris turi būti suvalgytas (Eucharistija). Kai žvelgdami į biblinius įvykius ieškome jų gilesnės prasmės Kristuje, jie padeda mums suprasti, jog Dievas savo planą mums apreiškia ne tik per žodžius, bet ir per įvykius.

Moralinė Šventojo Rašto prasmė ragina elgtis teisingai. Tai akivaizdžiai matoma iš pasakojimo, kuriame Dievas Mozei pateikia 10 įsakymų. Naujajame Testamente skaitome istoriją apie šeimininkui smarkiai įsiskolinusį tarną. Šeimininkas jam visą skolą atleidžia, bet prie tarno priėjus pastarojo skolininkui, kurio skolos būta daug mažesnės, tarnas iš jo pareikalauja skolą grąžinti. Apie tai išgirdęs šeimininkas labai supyksta, tarnui skolą palieka ir jį įmeta į kalėjimą. Mes esame mokomi, jog, norėdami gauti atleidimą, turime ir patys atleisti.

Trečioji dvasinė prasmė yra anagoginė, raginanti „įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę“. Katekizmo pateikiamas pavyzdys – Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas. Kitas pavyzdys galėtų būti pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą: kaip nedorumas nuveda iki susinaikinimo, nebūtinai fizinio, kaip šių dviejų miestų atveju, bet daug svarbiau – iki dvasinės destrukcijos. Sūnaus palaidūno palyginimas yra dar vienas pavyzdys. Juo sakoma, kad jei norime būti priimti į Tėvo namus – į Dangų, turime nusisukti nuo nuodėmės ir su atgailos dvasia kreiptis į Tėvą.

Visos trys dvasinės prasmės remiasi žodine prasme. Vis dėlto, jei Biblijos interpretacijoje remiamasi vien tik žodine prasme, ji tampa problemiška, nes neatpažįstama, jog įvykiai Šventajame Rašte nurodo į Išganymo plano tikrovę, kuri peržengia tiesioginę žodžių reikšmę. Tai labiau fundamentalistinė interpretavimo prieiga.

Kita vertus, Biblijos interpretacija tampa problemiška, kai ieškoma vien tik dvasinės prasmės, kai žodinės prasmės svarba sumenkinama arba visiškai pašalinama. Tai ypač dažnai nutinka interpretuojant Pradžios knygos pasakojimus. Girdėjau teologų, kalbančių maždaug taip: „Suprantame, kad Adomas ir Ieva iš tikrųjų neegzistavo, tai tik skirtingų autorių išgalvoti pasakojimai, kuriais perteikiama tam tikra teologinė žinutė.“ Tikrai?! Kiek kartų esu girdėjęs ir skaitęs, kad Jėzus stebuklų iš tikrųjų nedarė, kad pasakojimus apie stebuklus į evangelijas įterpė Jėzaus sekėjai, praėjus dešimtmečiams po Jo mirties. Trumpai tariant, jie tą padarė, kad perteiktų transcendentinę žinią apie Kristų ir pačią krikščionybę.

Atsiprašau, bet jei stebuklai nevyko, jei žodinė prasmė neegzistuoja, tuomet vienintelė įmanoma dvasinė prasmė yra tai, ką bet kuris iš mūsų gali išsigalvoti. Kas nors galėtų paklausti – kaip Dievas gali perduoti prasmę per įvykius, kurie niekada neįvyko? Perdėtas Šventojo Rašto prasmės sudvasinimas iš tikrųjų skatina prarasti tikėjimą. Galiausiai, jei tai, ką sako Šventasis Raštas, iš tikrųjų nėra tiesa, tuomet kuo žmogus gali paremtii savo tikėjimą?

Katalikai Biblijoje ieško tiek žodinės, tiek dvasinės prasmės. Dvasinė prasmė remiasi žodine, o žodinė prasmė įgyja gilesnę prasmę ir svarbą dėl dvasinės. Norint tinkamai suprasti Šventąjį Raštą būtina atsižvelgti į abi prasmes.

Pagal Johno Martignoni straipsnį „Do Catholics Take the Bible Literally?“ iš portalo aleteia.org parengė Milda Vitkutė