Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Wikipedia.org nuotrauka

„Tai sudėtinga, bet iš principo fantastinė profesija. Tai nuolatinis kūrybinis gyvenimas: tu visą laiką gyveni iliuzijose ir tas iliuzijas perduodi žmonėms“, – taip apie savo pasirinktą karjeros kelią architektūroje kalba garsus Kauno paveldo specialistas GINTARAS PRIKOCKIS. Daugiausia dėl paveldo objektų, tokių kaip seniausias Lietuvoje veikiantis kino teatras „Romuva“ ar senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, restauracijos žinomas architektas tikina, kad ši profesija – nepaprastai įdomi ir užvedanti.

„Restauravimas pirmiausia prasideda nuo žinių sukaupimo, o architektūros tyrimai – tai lyg Agathos Christie detektyvai: reikia įlįsti į pastatą ir suprasti, kas jame dedasi, kaip jis buvo statytas, kodėl statytas. Tai labai įdomu“, – teigė specialistas.

Tiesa, G. Prikockis neužsisklendžia vien architektūroje. Štai praėjusiais metais pristatė savo fotografijų parodą „Pakelk galvą“, kurioje įamžintos 60 Prancūzijos bažnyčių, o daugiau nei 15 metų savo turimomis profesinėmis žiniomis mielai dalijasi ir su studentais Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF).

Architektas Gintaras Prikockis. KTU nuotrauka

Kas jus atvedė į architektūrą?

Mano gyvenime buvo mažai pasirinkimo. Turėjau tėvo, architekto, pavyzdį. Tikriausiai tai ir lėmė viską. Jis buvo Radviliškio rajono vyr. architektas, kur praėjo mano vaikystė. Mokyklą baigiau Klaipėdoje, kai jis tapo Klaipėdos miesto vyr. architektu. Architekto gyvenimą iš arti, iš vidaus mačiau nuo pat mažų dienų.

Pamenu, kaip tėtis projektavo Šeduvos malūną ir man su broliu davė užduotį išstudijuoti Lietuvos patarlių knygą, didžiulę storą knygą, ir išrinkti patarles, kurios malūne būtų užrašytos ant kėdžių. Mes su broliu tai padarėme. Ir tik praėjus daug metų, supratau, kokią slaptą mintį turėjo tėvas: jis nejučiomis mus įtraukė į Lietuvos tautosakos studijavimą. Tėvo pavyzdys ir padarė taip, kad nepasukau kitu keliu.

Viešojoje erdvėje dažniausiai esate minimas dėl paveldo objektų prikėlimo naujam gyvenimui projektų. Kodėl rinkotės šią architektūros kryptį?

Tai susiklostė natūraliai. Pabaigus Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą, kai gavau paskyrimą į Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutą. Nuo pat pirmųjų dienų teko labai pasinerti į tą darbą ir suvokti, kad šitų pagrindų mes aukštojoje mokykloje negavome. Teko lygiagrečiai daug skaityti, mokytis, žiūrėti, ir toks gyvenimas įtraukė.

Didžiausia darbo patirtis sukaupta senamiesčiuose, saugomose teritorijose, būtent dirbant su senais pastatais, jų restauracija, rekonstrukcija, taip pat naujais pastatais tose vietose. Natūralu, kad tas gilinimasis ir lėmė įgytą suvokimą, išsigryninusią specializaciją.

Kas sunkiausia dirbant su paveldu?

Tikriausiai sunkiausia, kaip ir kiekvienam architektui – rasti tą idėją, kuri leistų padaryti pastatą originalų. Čia yra pati sudėtingiausia dalis. Atrodo, architektui turėtų būti paprasta, bet tai, kas profesijoje yra pagrindinis dalykas, ir yra sudėtinga.

O aplinkos suvokimas jau tapo rutinos dalimi. Nesvarbu, kur tu projektuoji, pirmiausia turi suvokti aplinką. Jei tenka projektuoti naują pastatą, pirmiausia ateinu į vietą ir bandau įsivaizduoti, ką matyčiau pro langus. Tai duoda impulsą tiesiog suvokti viso to pastato esmę. Aplinka – vienas svarbiausių dalykų architektūroje. Vienas architektūros apibrėžimų netgi yra toks, kad architektūra – tai aplinkos formavimo menas. Ne tik formavimo, bet ir derinimosi prie aplinkos menas.

Kam reikia nusiteikti, kad kiltų kuo mažiau iššūkių, susijusių su paveldosauginiais pastatais?

Pirmiausia reikia jį suprasti, perprasti ir įgyti visas žinias, kokias tik įmanoma. Tiek architektūrines, tiek menines, tiek statybos technologines – ir tada tą pastatą gaivinti. Iššūkis yra toks, kad pastatą reikia pritaikyti naujai funkcijai, ir tai sudėtinga. Naujas technologijų įvedimas į seną pastatą – labai sunkus darbas, reikalaujantis daug dėmesio, kruopštumo, įvairių specialistų įsiklausymo. Tai techninė darbo pusė.

Kūrybinė darbo pusė sename pastate – rasti tam tikrą emociją, suvokti pastato esmę ir, jei atsiranda poreikis, praplėsti pastatą – rasti tą dermę, sugalvoti ją, kad ji natūraliai derėtų prie senojo pastato. Tai –iššūkis. Visada sakau, kad kūrybinis procesas – pats sudėtingiausias. Kartais smulkią detalią paišai labai ilgai, kol randi kažkokį sprendimą.

Seniausias Lietuvoje veikiantis kino teatras „Romuva“. Kauno m. savivaldybės nuotrauka

GINTARAS PRIKOCKIS: Mes, žmonės, dabar nebesame leonardai da vinčiai, kurie sugeba viską daryti. Greitas gyvenimas padarė žmonių specializaciją būtiną. Todėl dirba ir vandentiekio, ir elektros, ir kanalizacijos specialistai, ir tas bendras kolektyvinis darbas duoda gerą rezultatą.

Kodėl architektui vis dar yra toks svarbus piešimas ranka?

Tai yra pati pradžia, nuo ko architektas pradeda savo kontaktą su architektūra: būtent per pieštuką, per rankos judesį, kuris leidžia atkartoti architektui tai, ką mato. Išmokimas profesionaliai piešti yra vienas stebuklingiausių dalykų, kuris toliau architekto kūrybą daro originalią. Nes būtent ranka padaro tą piešinį, tą judesį, tą formą, kuri atsiranda architekto galvoje. Ir tik paskui atsiranda technologijos, kurios sugeba tą piešinį paversti į pastatą.

Pasižiūrėkime pačių didžiausių šiuolaikinių architektūros grandų pirmus eskizus – visi jie yra piešti. Kol mes neįvaldome piešimo gebėjimo iki profesionalumo, tol esame apriboti savo fantazijose, nesugebėdami jų išreikšti.

Su kokias dar mokslininkais tenka dirbti kartu?

Tvarkant pastatus būtina suvokti pastato techninę būklę. Taigi atsiranda inžinieriai, konstruktoriai, kurie atlieka pastato konstrukcinius tyrimus. Architektūrinius tyrimus darome mes. Dar viena grupė žmonių yra polichromininkai, t. y. polichrominio dažymo ir tapybos tyrinėtojai. Žinoma, istorikai, nuo kurių prasideda viskas – nieko negalėtum konstatuoti konkretaus, jeigu nebūtų archyvinių istorinių tyrimų.

Esate KTU SAF dėstytojas. Kodėl jums tai svarbu ir kodėl pasirinkote dėstytojo kelią?

Iš pradžių buvau pakviestas vadovauti studentų projektams, kursiniams darbams. Daugiau kaip 15 metų čia tenka dirbti. Tai tapo tokiu įpročiu, kad dabar per gyvenimą sukauptų žinių laikymas stalčiuje atrodo visiškai neproduktyvus veiksmas. Ir noras pasidalinti ta informacija, kurią turi, noras perteikti savo žinias kitiems, yra paskata, dėl kurios smagu bendrauti su jaunais žmonėmis.

Kita vertus, besidalydamas žiniomis su kitais taip pat atjaunėji. Iš kylančių klausimų pamatai, kad tu pats dar ko nors nežinai, pradedi dar daugiau gilintis. Žavi jaunų žmonių aktyvumas ir noras greitai viską sužinoti. Tas savitarpis, dviejų amžiaus grupių bendravimas duoda gerą rezultatą. Tu pats neužsimiegi. Tai yra labai įdomu.

Praėjusiais metais pristatėte 60 Prancūzijos bažnyčių nuotraukų parodą. Tuo pačiu šventėte 60 metų jubiliejų. Kaip gimė parodos idėja?

Paroda įvyko atėjus laikui, bet ta mintis kirbėjo jau 10–15 metų. Senų pastatų pažinimas – tarsi liga. Jeigu kažkur važiuoji, turi lakstyti, žiūrėti, pažinti, suprasti, kas yra, kokie pastatai, kokios jų istorijos. Šitoje situacijoje kaltas pomėgis su draugais lankytis Prancūzijoje, joje buvome jau 6–7 kartus. O bažnyčių ir frontonų viršutinės dalies fotografavimo iš apačios mintis atspindi žmogaus suvokimo tašką, supratimą, kokią emociją architektūra perteikia žmogui pakėlus galvą.

Pamažu nuotraukų archyvas didėjo. Artėjo 60 metų jubiliejus. Jaučiau, kad draugai norės pasveikinti, todėl norėdamas parodyti, ką aš čia nuveikiau gyvenime, nutariau visus juos pakviesti į parodą. 60 bažnyčių, 60 metų – labai geras atsitiktinumas. Jaučiuosi džiugiai, kad teko pasidalinti savo įspūdžiais, įžvalgomis su kitais žmonėmis.