Pixabay.com nuotrauka

Sakoma, kad vaikai – tėvų veidrodis. Mama arba tėtis yra pirmieji ir reikšmingiausi pavyzdžiai savo vaikui, kuris augdamas nevalingai sugeria artimiausios aplinkos ir žmonių jausminę informaciją, kopijuoja jų dorybes ir ydas. Jei šeima yra nedarni ir joje įvyksta skyrybos, vaikas perima ir šią patirtį, kuri ilgainiui gali turėti neigiamos įtakos jo asmenybei. Tačiau jei tėvai skiriasi, išlaikydami pagarbą vienas kitam ir vaikui, žala pastarajam padaroma mažesnė.

Visuomenėje daugiausia kalbama apie skyrybų žalą, tačiau ne mažiau žalingas gali būti gyvenimas nedarnioje, nors ir neišsiskyrusioje šeimoje. Juk paprastai skyrybos ir įvyksta dėl tos nedarnos – fizinio ar emocinio smurto, priklausomybių, emocinio ryšio skurdumo. Tėvams išsiskyrus, vaikas dažnai netenka vieno iš tėvų arba jo ryšys su vienu iš jų labai apribojamas, kita vertus – nedarnos aplinką, ypač smurto, priklausomybių atveju, pakeičia ramesnė ir saugesnė atmosfera. Tačiau jei tėvai skyrybų metu praranda emocinį ryšį su vaiku ir jo nebeatkuria, tuomet tai gali turėti itin žalingų pasekmių. Psichologė Jelena Trofimova išskiria tam tikras asmenines savybes, elgesio ir santykių modelius, kuriuos savyje atpažįsta žmonės, augę nedarniose, išsiskyrusiose šeimose.

  • Poreikis kontroliuoti. Tai susiję su nenoru dar kartą patirti chaosą, kuris buvo tėvų namuose.
  • Per didelis atsakomybės jausmas. Tėvai nelabai paiso vaiko poreikių, labiau – savų, todėl vaikas įpranta jaustis už viską atsakingas pats.
  • Konfliktų baimė. Kiekviena konfrontacija kelia grėsmę ir baimę, nes šeimoje savo nuomonės gynimas galimai virsdavo pykčiu, agresija.
  • Kategoriškumas santykiuose. Šeimoje vaikas nepatyrė to, kad gali būti ne tik juoda ar balta, gerai ar blogai – trūko įvairesnių santykių galimybių.
  • Neadekvatus kitų vertinimas. Būna, kad nedarniose šeimose vaikas aklai stoja į vieno iš tėvų pusę, nors abu jie yra atsakingi už konfliktą, o suaugęs daro tą patį kituose santykiuose – neįvertina realios situacijos, abipusių argumentų.
  • Visavertiškumo trūkumas. Jis kyla iš emocinio apleistumo vaikystėje, tarkime, kai tėvai po skyrybų labiau rūpinasi savo būsena nei vaiko.
  • Sunkumai, nustatant asmenines ribas. Žmonės apsikrauna darbais ne pagal savo jėgas tam, kad įrodytų savo vertę, nes augant nedarnioje šeimoje jiems teko prisiimti per didelę atsakomybę.
  • Bejėgiškumo jausmas. Jis gimsta iš bejėgiškumo, stebint konfliktuojančius tėvus, smurtą šeimoje ir persikelia į suaugusiojo gyvenimą.
  • Per dideli lūkesčiai sutuoktiniui. Jie atsiranda, kai žmogus desperatiškai siekia tobulos, ne tokios kaip tėvų šeimos.
  • Polinkis į sudėtingus santykius. Kartais asmenys, užaugę nedarniose šeimose, yra linkę pasirinkti konfliktiškas, uždaras, sudėtingo charakterio asmenybes.

Skyrybos – karta iš kartos?

Paklausta, ar užaugę išsiskyrusių šeimų vaikai patys yra labiau linkę į skyrybas, psichologė atsako, kad tokios taisyklės nėra. Be abejo, gali būti, kad žmogus tarsi perima savo tėvų šeimos modelį ir skyrybų procesas jam atrodo paprastesnė išeitis, nei bandymas suklijuoti santykius. Bet tai nereiškia, kad jam lengva priimti tokį sprendimą. Gali būti ir priešingas variantas, tokiam žmogui skyrybos atrodo kaip pasaulio pabaiga, nes žlunga jo svajonė turėti idealią šeimą – kitokią nei tėvų. Kartais jie nesiskiria dėl vaikų, bandydami juos apsaugoti nuo patirties, kurią patys turėjo vaikystėje. Tokie žmonės mano, jog privalo kentėti, nusileisti, ištverti, netgi kai tai yra neteisinga jų atžvilgiu. Jie tiesiog nežino, kad gali rinktis.

Kita vertus, jei besiskiriantys tėvai sugebėjo pasirūpinti ne tik savo, bet ir vaiko poreikiais, jei išliko visaverčiais tėvais ir po skyrybų, jei vaiko ribos nebuvo pažeistos, tada galima kalbėti apie žalą amortizuojančius skyrybų aspektus. Tokie vaikai užaugę būna savarankiškesni, įgyja tam tikro atsparumo, moka išgyventi netikėčiausiose situacijose. Jie turi ryšį su įvairiais savo jausmais, neprisiima aukos vaidmens gyvenime. Jie žino, kaip spręsti konfliktus, o vėliau, augindami vaikus patys, naudoja įvairesnius auklėjimo metodus. Sudėtingas tėvų skyrybas patyrusieji vaikai sukūrę savo šeimas dažnai stengiasi kompensuoti tai, ko patys neturėjo, taigi yra tikimybė, kad jie taps hiperglobėjiški savo vaikams. 

Psichologė J. Trofimova sako, kad itin negatyvias tėvų skyrybų pasekmes patyrę žmonės gyvena įsitikinę, kad turi viską padaryti patys, ištverti, o jeigu ne – vadinasi, aš silpnas ir nieko vertas. Toks požiūris naikina iš vidaus, todėl labai svarbu pabandyti atsekti, iš kur atsinešame pasaulio matymą, kuris trukdo kurti naujus santykius. Įsisąmoninus, kad tai ateina iš nedarnios tėvų šeimos, būtina mėginti pakeisti susidariusias nuostatas, išdrįsti kreiptis pagalbos.

Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ nuo vasario 20 d. pradedama Suaugusiųjų, patyrusių tėvų skyrybas ar santykių nedarną šeimoje, grupė. Uždaros grupės dalyviai, lydimi psichologo, bandys įsisąmoninti, kokie iš tėvų šeimos atsinešti negatyvūs modeliai veikia jų gyvenime, kaip nesileisti jų valdomiems ir kurti savo gyvenimą, kuriame būtų kuo daugiau darnos, džiaugsmo ir vidinės ramybės. Daugiau informacijos ir registracija čia

Parengė Giedrė Pūrienė