„Šiaurės Atėnų“ nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 2) 

Ši maisto kortelė – Lebensmittelkarte – ne iš šeimos archyvo, nekelianti jokių asmeninių prisiminimų. Nors mama yra pasakojusi, kaip pokario metais, studijuojant Vilniuje, duona būdavo pagal korteles. Paskui, jau atkūrus nepriklausomybę, vėl turėjo nešiotis „Pirkėjo vizitinę kortelę“ su nuotrauka ir antspaudu. Pats esu kelis kartus stovėjęs eilėse prie baltos forminės duonos, bet jau, žinoma, ne iš bado.

Kortelės savininkė Julija Lukaševič buvo lenkė ar baltarusė. Pažymėta jos gyvenamoji vieta: Svyrių apskritis, Šemetavos valsčius, Kolodnos kaimas. Susirandu Baltarusijos žemėlapyje. Kitapus pailgo Svyrių ežero. Netoliese ir Narutis, vadintas Lietuvos jūra. Pažįstamos, daug kartų lankytos vietos, stovyklavome, maudėmės vienur ir kitur. Šemetavoje buvęs Skirmantų dvaras, vienuolių karmelitų aptarnaujama koplyčia, vėliau parapija, tituluota Švč. Mergelės Marijos nuolatinės pagalbos vardu. Atstatyta, veikia, yra klebonas. Vokiečių okupacijos laikais Svyrių apskritis buvo atsidūrusi Ostlande ir priskirta Lietuvos administracijai. Dėl to maisto kortelė dvikalbė. Bet lietuvių ten gyveno. Ar Julija Lukaševič mokėjo lietuviškai, abejoju. Po karo, per kelias lenkų tautybės žmonių repatriacijas, ji atsidūrė Lenkijoje. Iš ten dabar kortelė, mirus savininkei, ir sugrįžo į buvusį Ostlandą.

Kortelė išduota 1944 m. kovo pabaigoje ir turėjo galioti dešimt mėnesių. Tikra ironija, nes vokiečių neliko Svyriuose jau po trijų mėnesių. Julija Lukaševič spėjo pasinaudoti kortele tik sykį – apačioje, kairiajame kampe, kruopščiai iškirptas vienintelis langelis su žyme A1. Ką reiškia raidės A, B, C ir D? Provincijoje galėjai gauti cukraus, kokių nors riebalų, erzacinio marmelado, gal tabako. Duoną skirstė miestuose. Ar ta kortelė susimaišė su kitais popieriais ir užsimiršo, ar buvo tyčia saugota kaip relikvija šitiek metų, niekas nežino. Kaimo žmonės nėra sentimentalūs. Gal Julija Lukaševič graužėsi tik kartą pasinaudojusi administracijos dosnumu? Vylėsi, kad jos Lebensmittelkarte veiks toliau ir prie rusų, bus kažin kaip konvertuota? Galbūt išgąsdino perspėjimas didelėmis raidėmis: „Saugok kortelę, pamesi – kitos negausi!“

Likusios tos moters gyvenimo dienos turėjo būti sotesnės ir laimingesnės. Džiaugiuosi, kad likimas jai buvo palankus. Ir kad lietuvių kalba tokiu baisiu metu galėjo išreikšti gyvenimą, ne kančias ir mirtį. Ta kortelė – kaip laiškas. Jei kada vėl teks lankytis Baltarusijoje, susirasiu Šemetavos bažnytėlę ir padėkosiu Švenčiausiajai Mergelei už nepaliaujamą užtarimą.

Saulius Vaitiekūnas pasikvietė į savo naują parodą „Titanike“. Tarp kitų eksponatų, instaliacija, pavadinta „Bon voyage“, atseit, sudie kaimui. Keli šimtai senoviškų ližių, susmeigtų kotais į betono plyteles. Visokio dydžio ir formos, kitos visai nuzulintos, kinivarpų pagraužtos, nudegusiais kraštais. Kai kas pamatęs klausia, ar tai irklai, o gal mediniai kastuvai. Pačiam menininkui primena Mažosios Lietuvos kapinių krikštus. Vaikštau aplinkui ir girdžiu duonos kalbėjimą. Be jokio sudie. Atgyja, murma visomis tarmėmis tūkstančiai duonos kepalų, bandų ir bandelių, išsaugojusių, palaikiusių šio krašto žmonių gyvybę. Kaip lengva pamiršti, kad esame todėl, jog turime ko valgyti.

Žmogus gyvas ne vien duona, atkirstų Evangelija paties Jėzaus žodžiais ir lieptų nepamiršti to, kas ateina iš Dievo lūpų. Na taip, Jėzus nepavertė akmenų duona, nesutiko tituluotis duonos karaliumi, nėra vaizduojamas su liže rankose. Bet vis dėlto jis surišo savo vardą, savo atminimą su duonos skoniu, su alkanojo pamaitinimu. Ir net po Velykų, jau perkeistu kūnu, prašė mokinių valgyti ir pats juos valgydino. Kai nėra žemiško stalo, nebus ir dangiškos puotos. Tikinčiųjų bendruomenė tik svaičiotų ir apsimetinėtų, jei per visas Švč. Sakramento procesijas bei adoracijas girtųsi ragavusi dangaus, aplenkdama kasdienę duoną.

Sėdžiu ligoninėje šalia vyriškio, jam atlikta žarnyno operacija, bet dar ne viskas gerai. Staiga prisimena, kad šeima buvo ištremta į Jakutiją, jam pačiam dar nebuvo nė metų. Susirgo, nusilpo. Būtų miręs, bet rusė gydytoja paskyrusi manų košės su grietinėle. „Galite įsivaizduoti – netoliese karas, o man Jakutske duoda grietinėlės!“ Abu meldžiamės už aną geraširdę moterį. Dar sakau, kad ir Vilniuje prašytų manų košės su grietinėle. Tai jo stebuklingo išgyvenimo formulė.

Nemėgstu maldų prie stalo per visokius iškilmingus kviestinius pobūvius, dideles šventes. Dangaus pagalba ir globa, evangeliniu džiaugsmu ten retai kada kvepia. Bet jeigu turi ant stalo sriubos lėkštę ir riekę duonos, ranka pati kyla žegnotis. Kol pasaulyje bus alkanų ir ko nors stokojančių žmonių, tos visos raidės A, B, C, D bus nusileidusios iš dangaus.

Duonos ir meilės sąjunga – amžina ir nesikeičianti. Mama, pokario Vilniuje gaudavusi duoną pagal korteles, kartu su draugėmis iš universiteto slapta nunešdavo jos vokiečių belaisviams, kurie atstatinėjo sugriautą miestą. Sakė, kad gailėjosi jaunų vaikinų. Buvo perskaičiusios Helenos Mniszek prieškarinius bestselerius. Bet ten – romantiškos meilės jūra. Gimnazistiškos širdelės, matydamos suvargusius, alkanus kareivukus, pasiduodavo per minutę.

Šiaurės Atėnai