Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. 
    Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. 
    Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne,- sugrįš pas jus. 
    Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums prisiartino Dievo karalystė'!“

Skaitiniai Š (36, 402)

2 Tim 1, 1–8: Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą

   arba Tit 1, 1–5: Titui, tikram bendro tikėjimo sūnui

Ps 96, 1–2a. 2b–3. 7–8a. 10. P.: Skelbkit tautoms nuostabius Viešpaties darbus.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Viešpats paskyrė dar kitus mokinius ir išsiuntė juos, kad eitų pirma jo... Tikėjimas, ir Dievo malonė neateina savaime: visada yra kažkas, kuris tikėjimą atneša, paskelbia, parodo. Todėl labai simboliška, kad prieš ateinant Jėzui, pirma pasirodo jo siųstieji mokiniai.

Nežinome jų vardų, jie tikriausiai skelbė tik tiek, kad Jėzus yra didis ir su juo yra gera. Vėliau Jėzus papildė savo mokslo esmę. Tikėjimą tiesoje ir meilėje išlaikyti padėjo Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia, kuri taip pat veikė per joje gyvenančius žmones. Todėl dar kartą suvokiame, koks didelis vaidmuo tikėjime ir Bažnyčios gyvenime ir kokia atsakomybė tenka žmogui, apaštalui, kurio vardo, kaip ir Jėzaus siųstųjų 72 mokinių, galime ir nežinoti.

Apaštalų Timotiejaus ir Tito vardus žinome, nors kiekvieno jų asmenybės žavesys ir turtas mums nebuvo ir nebus pažįstamas. Jie tikrai buvo brangūs krikščionybei, o jų skelbiamas mokslas apie Kristų – gyvybiškai reikalingas tų laikų ir mūsų laikų Bažnyčiai. Todėl apaštalas Timotiejui rašo, kad nepaliauja dėkojęs Dievui už jame esantį tikėjimą, už jo senelės ir motinos tikėjimą – visų, kurie jį mokė ir už jį meldėsi.

Kiekvieno jų, mums nežinomų, tikėjimas labai svarbus Bažnyčiai, kaip ir mūsų, kurie tikėjimą branginame, jį liudijame ir juo stengiamės dalintis, nepaliaujamai vieni kitus palaikydami ir melsdamiesi vieni už kitus, idant Dievo malonės gijos nepaliaujamai tęstųsi į ateitį.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai